Lietuvoje Josifas Brodskis rado ne tik bičiulių, bet ir miestą, kuris jam atstojo Italiją ar Lenkiją, į nė vieną kurių sovietų valdžios engtas poetas ilgai negalėjo patekti. Prieš ketvirtį amžiaus miręs poetas 7-ajame dešimtmetyje susidraugavo su Tomu Venclova, o literatūrinis bičiulių susitikimas įvyksta dvikalbėje rinktinėje „14 eilėraščių“ – tiek J. Brodskio eilėraščių ir tiek T. Venclovos vertimų publikuojama naujoje knygoje.
Sausio pabaigoje sukako 25-osios Josifo Brodskio mirties metinės, visai greta šios datos išleistą jo poezijos knygą „14 eilėraščių“ sudarė ir vertė T. Venclova, o išleido leidykla „Apostrofa“. Kaip sako T. Venclova, sudėti eilėraščiai atsitiktiniai, jiems bendra bene tik tai, kad visi jie yra vieni geriausių ir pačiam vertėjui vieni artimiausių kūrinių.
„Mano motyvai paprasti – verčiu tik tuos eilėraščius, kurie man labai patinka. Ne tik Brodskio, bet ir kitų poetų. Turbūt nesu išvertęs nė vieno eilėraščio, kuris man būtų svetimas. Yra gerų poetų, kurių aš neapsiimčiau versti, sakysime, Apollinaire'o arba Brechto. Bet kai kurie man artimi, reikalingi, aš juos skaitau, kartoju, kartais moku atmintinai, taip buvo ir su Brodskiu“, – pristatydamas rinktinę „Knygų savaitėje“ sakė poetas, eseistas T. Venclova.
Nors savo ankstyvąją, Sovietų Sąjungoje rašytą poeziją pats J. Brodskis vertino kukliai ir savikritiškai, nuo vėlyvosios ji skiriasi tikrai ne bloguoju, įsitikinęs T. Venclova, turėjęs susidūrimų su J. Brodskio kūryba ir pačiu poetu įvairiomis aplinkybėmis.
„Pradėjau versti Brodskį dar jam esant gyvam, tada gyvenau Niu Heivene, o Brodskis – Niujorke už pusantros valandos, neretai vienas pas kitą lankydavomės. Tada verčiau ankstyvesniuosius jo eilėraščius ir turiu pasakyti, kad jie, priešemigraciniai eilėraščiai, man netgi artimesni. Pats Brodskis ne visada juos vertino, tuos, kurie išversti, vertino, bet apie daugelį sakydavo, kad tai yra, jo žodžiais, „kindergarten“, vaikų darželis. Kad tai tik pradžia, juvenilijos, kai jis dar nemokėjo deramai amato ir taip toliau. Jis ne visada buvo teisus – jo emigracijos laikotarpio eilėraščiai kur kas sudėtingesni, bet dažniausiai ne tiek užkabinantys dūšią“, – sakė literatūrologės Ingos Vidugirytės-Pakerienės kalbinamas T. Venclova.
Lietuviškoje oficialiai prieinamoje spaudoje T. Venclovos versti J. Brodskio eilėraščiai atsidūrė sovietmečio pabaigoje, kai kadaise už „veltėdžiavimą“ teisto, į Rusijos gilumą tremto, o galiausiai išvykti iš šalies priversto poeto kūryba nebekliuvo cenzūrai. T. Venclova prisimena, kad iššūkis vertimui tuomet beliko kitas – kalbinis.
„1989 metais, kai tapo galima spausdintis ir Lietuvoje, ne tik emigracijoje, kai kuriuos eilėraščius nusiunčiau į „Metus“. Tada, atsimenu, išverčiau „Didžiąją elegiją Džonui Donui“. Labai bijojau prie jos prisėsti, nes tai sudėtingas eilėraštis, su nepaprastu užmoju, sakyčiau, beveik Dante's, ilgas ir sudarytas beveik vien iš daiktavardžių – labai retas poezijoje metodas. Ar tai sutilps į lietuviškas poezijos eiles? Mano nuostabai, sutilpo. Nepatogu girtis, bet amžinąjį atilsį Vytautas Kavolis tada pasakė, kad „skamba taip, lyg lietuviškai ir būtų parašyta“.
Na, ne man spręsti. Bet aš laikausi vadinamosios rytietiškos vertimo mokyklos, todėl jeigu eilėraštis parašytas jambu, tai ir vertime turi būti jambas, jeigu viena eilutė yra trumpesnė, ji ir vertime turi būti trumpesnė, jeigu rimavimo schema yra vienokia ir paskui keičiasi, tai ji lygiai tokia pat turi keistis ir vertime, net jeigu yra koks garsoraštis, reikia ir bandyti jį perteikti. Žodžiu, taip išverčiau „Didžiąją elegiją Džonui Donui“ ir, rodos, „Sustojimą dykumoje“. Tai klasikinis Brodskis, aukščiausios kokybės, po to daug metų neverčiau ir visai neseniai man parūpo išversti eilėraštį, kurį aš turbūt labiausiai mėgstu“, – kalbėjo T. Venclova.
Šis užsimintas eilėraštis – „Сретенье“, lietuviškai reiškiantis katalikišką Grabnyčios iškilmę. Tai stiprus religinio turinio eilėraštis, nors paties J. Brodskio santykis su tikėjimu buvo nevienareikšmis, praktikuojančiu krikščioniu jis nebuvo.
„Kada Kūdikį Jėzų Marija įneša į šventovę, ten sutinka senolį Simeoną ir pranašę Aną, – apie eilėraštį kalbėjo jo vertėjas. – Simeonas sako pranašystę, kurioje išpranašauja ir kūdikio, ir Marijos likimą, po to savo gyvenimo užduotį jis jau atlikęs ir gali mirti. Brodskis labai tiksliai atpasakoja Evangelijos padavimą, bet prideda Simeono mirties aprašymą – tai pirmoji krikščioniška mirtis, pirmasis žmogus, kuris mirė jau pamatęs Kūdikį, sulaukęs Išganytojo. Nepaprastai stiprus religinis eilėraštis, irgi pagalvojau, ar tai sutilps į lietuviškas eilutes. Mano nuostabai, sutilpo, tada dar porą padariau ir pasirodė, kad jau galima sudaryti nedidelę knygelę iš tik keliolikos, bet tikrai aukštos kokybės, gerų, klasikinių Brodskio eilėraščių.“
Artimą ryšį su J. Brodskiu palaikyti T. Venclovai padėjo tai, kad abu rašytojai kelis sykius gyveno netoli vienas kito – iš pradžių Sankt Peterburge, vėliau Jungtinėse Valstijose, o tarp jų įsispraudė susitikimai Lietuvoje.
„Vilniuje jis (landšaftas, – red. past.), tarp kitko, buvo truputėlį kitoks, dėl to Brodskis taip mėgo Vilnių, dažnai į jį atvažiuodavo, jam tai buvo vakarietiškas miestas, atstojęs Italiją, į kurią jis negalėjo patekti ir kur dabar, Venecijoje, palaidotas, ir atstojo Lenkiją, į kurią irgi negalėjo patekti. Katalikiškas, barokinis miestas jam buvo labai artimas. Deja, aš nesu vertęs Brodskio eilių, skirtų Lietuvai, bet tokių eilių yra ir jos labai reikšmingos“, – sakė T. Venclova.
Lietuva J. Brodskio kūryboje įsižymėjo cikluose „Lietuviškas divertismentas“ (1971) ir „Lietuviškas noktiurnas: Tomui Venclovai“ (1973–1983). T. Venclova teigia, kad J. Brodskio ryšyje su Lietuva buvo ir daug simboliškų sutapimų.
„Reikia pasakyti, kad aš nesu pirmas Brodskio vertėjas į lietuvių kalbą, pirmasis buvo Jurgis Blekaitis. Ir čia buvo labai įdomi istorija, kurią verta papasakoti. Brodskis pažinojo Jurgį Blekaitį, labai mėgo tą žmogų, labai aukštai vertino, aš paklausiau jo, ar žino, kur gimęs jo pirmasis vertėjas. Brodskis bandė paspėlioti, bet neatspėjo, aš pasakiau, kad Kelomakyje, suomiškame miestelyje netoli Petrapilio, kuris Brodskio gyvenime suvaidino didžiulį vaidmenį“, – vieną tokių sutapimų pasakojo T. Venclova.
Pasak jo, rusų poetas nebuvo abejingas ir Lietuvos kaip okupuotos valstybės padėčiai, nors per gyvenimą nuo politinio aktyvizmo laikėsi atokiau. T. Venclovai atmintyje liko interviu žurnalui „Akiračiai“, įvykęs netrukus po Nobelio premijos suteikimo J. Brodskiui.
„Aš jo paklausiau, nes buvau tas klausinėtojas: kalbamės Vasario 16-ąją, ką apie tai galėtų pasakyti? Jis atsakė, kad nepaprastai apgailestauja, kad tai tik data, o ne faktas“, – prisiminė T. Venclova.
Visas pokalbis – įraše iš „Knygų savaitės“ LRT mediatekoje.
