Kultūra

2021.01.31 15:47

Donatas Puslys. Europos pavasaris rytdienos šešėliuose

knygų apžvalga
Donatas Puslys, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2021.01.31 15:47

Kokia ateitis mūsų laukia? Bandymai ieškoti atsakymų į šį klausimą ne tik atskleidžia mūsų smalsumą, tačiau ir byloja, kad žmogus siekia įveikti atsitiktinumą, nenuspėjamumą. Jei kalbame ne apie įvairiausio plauko šarlatanizmą, siekiantį įskaityti žmogaus likimą ir taip paversti jį lemties įkaitu, tai yra sąmoninga pastanga per planavimą ir veiklą užvaldyti laiką.

Literatūroje mokslinės fantastikos kūriniai, utopijos ar distopijos taip pat suteikia galimybę žvilgtelėti į tai, kas galbūt dar tik bus kažkada, kai jau mūsų pačių seniausiai nebebus.


Vis tik tiek utopijos, tiek distopijos yra ne tik apie būsimąjį laiką, tad manau, jog jas skaitant ne tiek svarbu klausti, ar ten išdėstytos tobulos, o gal kaip tik pragaištingos ateities vizijos yra realios. Visaip gali būti, nes laisvė priešinasi visoms deterministinėms istorijos schemoms ir gali mus nustebinti dalykais, kurių šiandien nė neįsivaizduojame. Verčiau dera analizuoti, ką tos skirtingos distopijos ir utopijos kaip literatūrinis socialinės kritikos žanras liudija apie mūsų šiandieną ir dabarties viltis, troškimus, baimes.

Tiek utopijai, tiek distopijai yra būdingas kritinis žvilgsnis į šiandieną. Utopijose nurodomos ir kritikuojamos tos socialinės ydos, kurias būtina šalinti norint kurti geresnę visuomenę. Distopijose yra išryškinamos nerimą keliančios tendencijos, kurių nereflektavus ir nesiėmus atsakomybės spręsti ir galėtų grėsti ta pragaištinga ateitis. Abu šie žanrai kalbant apie tolimą ateitį leidžia sutirštinti spalvas tiek, kad tam tikros tendencijos, kurių galbūt panirę į savo kasdienybę mes ir neužčiuopiame, taptų prikišamai pamatytos.

Beje, labai svarbus yra ribos tarp utopijos ir distopijos klausimas. Kalbu apie tokią ribą, kurią peržengus kuriama utopija išvirsta savo priešingybe, paminančia pradžios tiksluose iškeltas vertybes.

Europos pavasaris

Svarsčiau šiuos klausimus skaitydamas danų rašytojo Kasparo Collingo Nielseno knygą „Europos pavasaris“, kurią į lietuvių kalbą išvertė Ieva Toleikytė, o išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Ši knyga pasakoja apie nežinomą ateitį, kurioje sutinkame mokslininkų sukurtus gyvūnus su žmogaus intelektu, ir todėl į pasaulį galime pažvelgti ne tik žmogaus, tačiau ir šuns Džeko bei šarkiuko Vilhelmo akimis. Pasakojama apie visuomenę, kurioje žmogaus gyvenimas dėl inovacijų yra smarkiai ilgesnis, o nemirtingumas jau nebėra tik svajonė tam atvejui, jei kartais pagautum auksinę žuvelę. Technologijų išsivystymas jau gali atnešti ir išsilaisvinimą nuo darbo.

Tačiau tuo metu, kai visuomenės viršūnėlės, tarp kurių ir smegenis tyrinėjanti mokslininkė Elizabet, jos vyras galerininkas Stygas bei dukra Ema, taip pat dailininkas Kristijanas, gali mėgautis saugiu ir prašmatniu gyvenimu nuo likusio pasaulio atitvertoje Danijos Lolando saloje, šalyje gyvenantys musulmonai po skirtinguose Europos miestuose, įskaitant ir Kopenhagą, įvykdytų teroristinių išpuolių, apie kuriuos, kaip paaiškėja, žinojo ne tik jų planuotojai bei vykdytojai, tačiau ir teroristų kaimynai, yra uždaromi spygliuota viela aptvertuose getuose. Galiausiai Danijos Vyriausybė iš Mozambiko išsinuomoja teritoriją, ten iš pertvarkytų jūrinių konteinerių įrengiamas miestas. Jame nuspręsta laikyti tiek atvykstančius pabėgėlius, tiek tuos svetimtaučius, kurie nebėra pageidaujami Danijoje.

Kitaip tariant, regime giliai poliarizuotą, gal net, galima sakyti, žlugusią ir į mažiausiai tris tarpusavyje nebesusisiekiančius indus suskilusią visuomenę, kur vieni yra atsiriboję, kiti atriboti, o treti tiesiog įstrigę savotiškoje tarpinėje būsenoje, kur nors ir gyvena šiapus geto sienų, tačiau atsimuša į prieš juos užvertus ir ginkluotų filipiniečių saugomus Lolando salos, skirtos tik išrinktiesiems, vartus.

Ši situacija skatina susimąstyti ne tik apie naujai dėl neįtikėtinos mokslo pažangos atsiveriančias galimybes, tačiau ir apie beprasmybės bedugnes bei egzistencines tuštumas pasaulyje, kuriame į vieną kokteilį maišomas priešiškumas žmonių grupėms ir abejingumas konkretiems žmonėms, kuriame vis labiau veriasi nelygybės žirklės, kur pamažu tirpsta suvokimas, kokia apskritai yra žmogaus prigimtis ir kuo jis skiriasi nuo knygą rašančio bei filosofiją gliaudančio šarkiuko ar depresiją išgyvenančio šuns.

„Europos pavasario“ pasakojimas kelia svarbius filosofinius klausimus, į juos atsakyti nepadeda dominuojantys gamtos ar techniniai mokslai, tačiau nuo to jie netampa mažiau svarbūs. Pavyzdžiui, mokslas suteikia galimybę smarkiai prasiilginti gyvenimą, tačiau ar verta tuo keliu žengti? Mes galime iškeldinti žmones, tačiau ar tai teisinga? Knyga yra paskata rimtai vertinti filosofines diskusijas, kurios nukreiptų mūsų dėmesį ne tik į pasirenkamas priemones, tačiau į pačius pasirinkimus ir jų prielaidas. „Europos pavasaris“ skatina susimąstyti apie tokius klausimus kaip draugystės, meilės likimas moderniame pasaulyje, pilietybės ir žmogaus teisių santykis, menininko ir jo kuriamo meno vaidmuo bei atsakomybė, mokslo ribos ir technologijų taikymas, individo ir kolektyvo santykis.

Pats autorius K. C. Nielsenas knygos anotacijoje yra lyginamas su prancūzu Micheliu Houellebecqu. Ir iš tiesų galima rasti tam tikrų jųdviejų kūrybos panašumų visų pirma kalbant apie niūrius perspėjimus Europos ateičiai. Abu nevengia sąmoningo ribų peržengimo žadinant visuomenę iš palaimingo gėrėjimosi savimi, aštrių vizijų, kurios išryškintų dabarties negalias, kūrimo. Tačiau M. Houellebecqo kūryboje diagnozė skamba veikiau kaip mirties nuosprendis ir nieko čia nepadarysi, o K. C. Nielseno atveju galima kalbėti apie viltį, kad atsakomybės prisiėmimas gali keisti situaciją.

Knygos pavadinimas, nors pasakojime ir nurodo į konkretų meninį performansą, vis tik kelia asociacijas su 19 amžiaus Tautų pavasariu ar žymiai arčiau mūsų dienų vykusiais Arabų pavasario įvykiais. Kaip jis užvertus paskutinį knygos lapą prabyla mums? Kaip raginimas nubusti iš distopijos išsipildyman vedančio sapno? Kaip vilties žinia, kad istorija nėra iš anksto nulemtas procesas, tad rudeninio irimo, pabaigos nuojautos akivaizdoje vis dar galima atsigręžti į Europos sužydėjimą paskatinusio laikmečio idealus ir rasti ten atspirtį? O gal iš tiesų tai nieko nereiškia ir bergždžiai svarstau šiuos variantus? Tačiau tai tik parodytų, kad ir beprasmybės akivaizdoje žmogus yra prasmės ieškantis, ją susikurti ir į ją įsikabinti mėginantis padaras ir būtent prasmė, o ne technologijos jam labiausiai reikalingos tam, kad gyvenimas būtų vertas gyventi.

Rytdienos šešėliuose

Klausimus apie mokslo ir technologijų vaidmenį, Vakarų visuomenės kultūros krizę nagrinėja ir kita mano pasirinkta knyga – žymaus Nyderlandų istoriko Johano Huizingos „Rytdienos šešėliai“. Ją išleido leidykla „Gelmės“, o vertė Antanas Gailius, prieš tai jau išvertęs ir kitas J. Huizingos knygas – „Viduramžių rudenį“, „Erazmą“, „Homo ludens“.

J. Huizingos „Rytdienos šešėliai“ buvo išleisti 1935 metais, t. y. kaip tik tuo metu, kai Europoje stiprėjo totalitarinės ideologijos bei režimai. Būtent į šį laikmetį šiandien neretas Vakarų intelektualas atsigręžia bandydamas išskaityti istorines pamokas ir priežastis, kurios galėtų paaiškinti dabartinę krizę, kurią Vakaruose išgyvena liberalioji demokratija. Taigi J. Huizingos knygą į rankas paėmiau ne tik kaip istorinį palikimą, analizuojantį savojo laikmečio iššūkius, tačiau ir kaip atvirą klausimą, kurios iš jo įvardytų problemų šiandien gali būti diagnozuotos ir mums.

Pasakojama, kad knygą ne apie istoriją, o apie jo paties laikus J. Huizingą parašyti paskatino keli nutikimai. Visų pirma 1933 metais Leideno universitete, kurio rektoriumi jis tada buvo, vyko tarptautinė studentų konferencija, sutraukusi dalyvių ir iš Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos. Pastarosios valstybės delegacijai vadovavo Johannas von Leersas, kuris apskritai buvo ne profesionalus mokslininkas, o paprasčiausias nacių propagandos ministerijos funkcionierius dar be to, kaip paaiškėjo, parašęs anoniminį pamfletą, kuriame krikščionės motinos buvo perspėjamos apie žydų vykdomas ritualines vaikų žmogžudystes. J. Huizinga ne tik viešai išreiškė pasibjaurėjimą tokia rašliava, atsisakė paspausti naciui ranką, tačiau ir apskritai uždraudė jam dalyvauti konferencijoje.

Po metų jau lankydamasis Italijoje, kur skaitė paskaitą apie 17 amžiaus olandų kultūrą, Huizinga regėjo rinkiminius plakatus su, kaip teigiama, italų fašistų lyderio Benito Mussolinio žodžiais: „Fašizmo principas yra heroizmas, o buržuazijos principas yra egoizmas.“ Tad teigiama, kad, regėdamas tai, kas vyksta Vokietijoje ir Italijoje, o taip pat nevengdamas kritiškai pažvelgti ir į tam tikras neigiamas tendencijas demokratinėse valstybėse, jis ir parašė knygą „Rytdienos šešėliai“, kurios pagrindinė prielaida yra tai, kad to laiko krizė savo esme nėra politinė, finansinė ar ekonominė. Visa tai tėra simptomai, o negalavimų priežastis yra kultūrinė, o dar tiksliau – dvasinė.

Anot J. Huizingos, kultūra reiškia natūros suvaldymą, tačiau žmogus esą linkęs pamiršti, kad svarbu valdyti ne tik priešišką ir dovanas teikiančią gamtą, tačiau ir suvaldyti savo prigimtį. „Kultūros, kaip tam tikros visuomenės savybės, esama, jeigu joje natūros suvaldymas medžiaginėje, moralinėje ir dvasinėje srityse tveria tokioje būklėje, kuri yra aukštesnė ir geresnė už tą, kurią su savimi atneša duotieji natūralūs santykiai ir kurios požymiai yra harmoninga dvasinių ir medžiaginių vertybių pusiausvyra ir įvairiomis bendruomenės veiklomis drauge siekiamas iš esmės homogeniškai apibrėžtas idealas“, – konstatuoja J. Huizinga ir knygoje dėsto, su kokiomis problemomis susiduria kiekvienas iš šių kultūros aspektų.

Beje, būtina pabrėžti, kad aukštesnę kultūros būklę visuomenė gali pasiekti ir nesukurdama technikos ar skulptūros, tačiau negali to padaryti atmetusi tokias vertybes kaip gailestingumas. Kitaip tariant, kultūros būklė yra labiausiai priklausoma nuo tam tikrų vertybių prigijimo ir puoselėjimo visuomenėje.

Savo laikmetį J. Huizinga kaip tik ir kritikuoja dėl to, kad žmogaus dvasia, įkvėpta medžiaginės natūros užvaldymo, renkasi ne savosios natūros suvaldymą, o kaip tik atmetimą visko, kas pelnyta dvasios ir yra daugiau nei natūra. Tai lemia ir tiesos nuvertinimas, atimant iš jos absoliutaus galiojimo pretenziją ir akcentuojant, kad viena ar kita tėra laikmečio produktas. J. Huizinga šią situaciją įvardija kaip pažinimo idealo atsisakymą, kai tiesai tapus reliatyviai nebelieka prasmės gilintis į tai, kas nepamatuojama, nepasveriama, neapčiuopiama.

Tiesos pažinimo idealo atmetimas atveria kelius valiai išlaisvinti. Kalbame apie įsigalėjimą valios, kuri, į šalį nustūmusi klausimus apie tiesą, teisingumą, gėrį, dėl savų potraukių ir instinktų siekia įsiviešpatavimo instrumentiškai pasitelkdama mokslo galias. Taip mokslas, anot jo, nusigręžia nuo žmogaus ugdymo ir vis daugiau dėmesio skiria žinioms gausinti ir technikai taikyti, kas kelia grėsmę, jog pasaulyje ims dominuoti moderniais instrumentais disponuojantis kultūrinis barbaras, dvasinis skurdžius.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad J. Huizinga kaip išmintingą įvardija žmogų, suvokiantį savo ribotumą ir dėl to galintį pagalbon pasitelkti autoritetus. O štai autoritetus atmetęs žmogus, nebemanantis, kad praeitis gali teikti sektinų pavyzdžių, ir rizikuojantis panirti į kraštutinumą, kur į ateitį težvelgianti dvasia ima trokšti naujovių tik dėl jų pačių, rizikuoja tarsi Buridano asiliukas būti paralyžiuotas negebėjimo spręsti. Paradoksalu, tačiau, manydamas esąs laisvas nuo praeities prietarų, tačiau kartu netekęs ir krizinės autoriteto teikiamos apsaugos, disponuodamas plačiu, tačiau paviršutinišku žinojimu, jis rizikuoja likti įkalintas savo dvasios silpnybės – trokšdamas visko rizikuoja nepasirinkti nieko.

Nors dalis J. Huizingos išsakomos kritikos mūsų dienų žmogaus ausiai gali skambėti keistokai – autorius nepatikliai žvelgia ne tik į kino atsiradimą, tačiau ir radijo įsigalėjimą, – tačiau tai neturėtų tapti paskata skubėti įforminti jo mintis kaip tik to laikmečio burbule galiojančią kritiką. Juk mes šiandien taip pat dažnai kalbame apie tai, dėl ko nuogąstavo J. Huizinga.

Pavyzdžiui, spektaklio visuomenės, kai žmogus iš aktyvaus kultūros kūrėjo vis labiau virsta pasyviu jos vartotoju, plitimą, intelektualinę perprodukciją, kai skelbiamas žodis išgyvena infliaciją ir kartu ši gausa skatina visuomenės poliarizaciją, socialinį determinizmą, traktuojantį žmogų kaip objektą, o ne subjektą, perdėtą sėkmės išaukštinimą laikant ją jei ir ne išteisinančia, tai bent jau tikrai švelninančia aplinkybe, kalbant apie įvairiausius – teisinius, moralinius, politinius – nusižengimus, susirūpinimą švietimo sistema, besirūpinančia ne žmogaus kultūriniu pakylėjimu, o akcentuojančia tik instrumentinį tam tikrų įgūdžių įvaldymą, ideologinį fanatizmą ir t. t.

Taigi, K. C. Nielseno knyga yra iš tolimos distopinės ateities mūsų šiandieną pasiekiantis perspėjimas, o J. Huizingos „Rytdienos šešėliuose“ yra iš praeities sklindantis įžvalgus paraginimas susimąstyti ieškant atsakymo, ar tie dvasinės negalios simptomai, kurie 20 amžių pavertė kruvinuoju, jau tikrai yra ne tik tinkamai diagnozuoti, tačiau ir gydomi. J. Huizinga savo laikmečiui pateikęs griežtą diagnozę teigė vis dėlto esąs optimistas, nes optimizmas reiškia ne bandymą įsikalbėti, kad viskas ne taip blogai, galiausiai vis tiek bus gerai, o vilties neatsižadėjimą net sunkiausiais laikais.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt