Kultūra

2021.01.30 09:58

Pokalbininkas Ignas Staškevičius: visą gyvenimą tik tą ir dariau – rašiau, skaičiau ir kalbėjau

Mindaugas Klusas, LRT.lt2021.01.30 09:58

Žinomo verslininko ir leidyklos „Sofoklis“ įkūrėjo Igno Staškevičiaus pokalbiai tampa geidžiamu kąsneliu šių dienų tėvyninėje publicistikoje. Netikėti pašnekovai, įprastų temų ratą praplečiantys dialogai – malonus informacinio lauko fenomenas. Jį, taip pat politkorektiškumo grimasas, finansinę laisvę, kultūros pasaulyje veikiantį verslininką, jo požiūrį į kultūros žmones ir aptariame šioje publikacijoje.

Daugelį metų savo tinklaraštyje „Maratono laukas“ skelbęs pašnekesius su lietuvių sporto, kultūros įžymybėmis, Lietuvoje daugiau ar mažiau girdėtais užsieniečiais, I. Staškevičius neseniai išleido knygą „Gyvenimas jų žodžiais“. Susitikimų per ilgesnį laiką būta tiek, kad jų užteks ir dar vienai knygai. LRT.lt pokalbyje su I. Staškevičiumi – gyvenimas jo žodžiais.

Saldainiukas su kanabinoidais

– Ignai, kaip atrandate savo pašnekovus?

– Kartais jie atsiranda visai atsitiktinai, kai kurių ieškau, ilgai įkalbinėju susitikti ir duoti interviu. Kiti patys pasisiūlo. Daugelį atrandu per bičiulius, pažįstamus. Kai pamato, kad įdomu, kartais patys pašnekovai pasiūlo, ką dar galėčiau pakalbinti.

Pokalbius tinklaraštyje rengiu apie dešimtį metų. Jie buvo trumpesni, daugiausia kalbinau sportininkus. Paskiau pašnekovų daugėjo, tad ir jų spektras gana įvairus. Dabar, kai mano tekstus skolinasi kitos interneto svetainės, redakcijos pačios ėmė siūlyti kandidatūras.

„Gyvenimas jų žodžiais“ – dar kitas reikalas. 23 pokalbiai yra ir ilgesni, nei skelbta internete, ir suredaguoti. Kai kurių niekada nėra buvę mano tinklaraštyje „Maratono laukas“.

Be to, siekiau, kad tie pokalbiai derėtų, sietųsi. Regis, pavyko, esama ne tik paviršinių, bet ir gilesnių ryšių tarp knygos pašnekovų ir jų išsisakymų. Tad yra ir atsitiktinumo, ir sąmoningos atrankos.

– Kuriuos kalbinti buvo sunkiausia, lengviausia? Gal būta netikėtų aplinkybių, kuriomis vyko pokalbis?

– Nežinau, ką reiškia sunkiausia. Man nesunku kalbinti. (Nusijuokia.) Zigmas Živatkauskas, lengvosios atletikos treneris, Virgilijaus Aleknos masažuotojas, po mudviejų pokalbio pasakė: „Dėkui tau, Ignai, kad nebuvai prokuroras.“ Tikrai nesu ir neklausiu pašnekovų to, apie ką jie nenori kalbėtis. Tai turi būti laisvas, kuriantis, o ne įtampą keliantis pokalbis.

Tai turi būti laisvas, kuriantis, o ne įtampą keliantis pokalbis.

O įdomių aplinkybių buvę daug. Kai kurie pokalbiai parengti filmuojant. Atradau, kad žmonės nesivaržo kameros, pašalinių žmonių. Ir nebūtinas tas intymumas, kad pavyktų geras pašnekesys.

Su Vladimiru Tarasovu susitikome jo studijoje, jis grojo mušamaisiais, rodė savo kolekciją, kuri tada dar nebuvo padovanota Lietuvai. Jonas Žiburkus mane pavaišino saldainiuku su kanabinoidais, nes jo sūnus tyrinėja kanapių produktus.

– O geografiniu požiūriu?

– Tarkime, su Fredu Jeremy Seligsonu pokalbis buvo įrašytas Korėjoje, šventykloje. Jis išėjo kiek kitoks, tačiau visai vykęs.

Intymumas nebūtinas, kad pavyktų geras pašnekesys.

– Kurį knygos „Gyvenimas jų žodžiais“ pašnekovą pakalbinote patį pirmą?

– Ko gero, Roką Zubovą. Esame seni bičiuliai, bet ir kalbėjomės seniai, galbūt dėl to tas pokalbis ir pavyko. Nelengva kalbinti pažįstamus, su kuriais tomis pačiomis temomis ne kartą kalbėta be diktofono.

Kad nereikėtų pradėti nuo abėcėlės

– Paklausiu jūsų žodžiais: „Kas skiria vertą tyrinėti gyvenimą nuo neverto?“ Gal kiekvienas žmogus įdomus, tik reikia tinkamai jį atskleisti? O gal jums rūpi tik protai?

– Kiekvienas žmogus yra protas. Kai kuriais atvejais labiau pažįstu protą, o ne žmogų. Žmogus yra daugiau nei tik protas, tai ir istorija. Taip, labiau siekiu keistis idėjomis, ieškoti tiesų, užuot nagrinėjęs praktinius gyvenimo dalykus.

Įdomus kiekvienas žmogus. Kalbuosi ne tik su įžymybėmis, kai kurie mano pašnekovai nėra plačiai žinomi pasaulyje. Tačiau pokalbiai su jais, mano akimis, labai vykę.

Suprantu, rengdamas knygą privalau į ją įtraukti įspūdingų, žinomų vardų. Savos srities profesionalai, aišku, labai įdomūs pašnekovai, tačiau pritariu sutiktam Oksfordo universiteto istorikui Theodore`ui Zeldinui – įdomus kiekvienas žmogus, kiekvienas protas.

Labiau siekiu keistis idėjomis, ieškoti tiesų, užuot nagrinėjęs praktinius gyvenimo dalykus.

– Perskaičiau judviejų pašnekesį su mama Dalia Dilyte-Staškevičiene, literatūrologe, vertėja, antikinės kultūros ir Kristijono Donelaičio specialiste, 2016 metų mokslo premijos laureate. Pabaigoje ji pasakė: „Tavo pokalbiai yra pavojingi tuo, kad iš tikrųjų labai atskleidžia ir pokalbininką.“

Man regis, neblogai atskleidžia ir kalbintoją – kartais naivų, kartais modeliuojantį situacijas. Prisiminkime kad ir hipotetinius Donelaičio ir Senekos susitikimus... Galbūt čia ir slypi jūsų dialogų savitumas, o iš esmės – didžiausia vertė?

– Sunku matyti iš šalies. Klausinėju drausmingai tik to, kas man rūpi, smalsu, įdomu, ko nežinau. Į pokalbį ateinu ketindamas pasikalbėti kuria nors konkrečia tema. Tačiau nesiekiu visapusiškai atskleisti pašnekovo asmenybės. Tai savaime turi įvykti nagrinėjant temą.

Gal mano klausimai, viena vertus, naivūs, keistoki ar net kvailoki, tačiau būnu gerokai pasigilinęs į temą, antraip mano pašnekovas praras interesą kalbėtis. Jei reikės pradėti nuo abėcėlės, tiesiog pritrūksime laiko.

Keli klausimai apie laisvę

– Ar rašymas jums prioritetas kitų darbų atžvilgiu?

– Taip, nes ne kažin ką kita geriau tesugebu: skaityti ir rašyti. Na, ir šiek tiek kalbėti. Visą kito, vadovaujamo, darbo turinį irgi sudarė skaitymas, rašymas ir kalbėjimas. Tad tai prioritetas.

Kadaise rašiau kur kas daugiau. Dabar mažiau, bet redaguoju, įsiskaitau, banaliai tariant – „dirbu su dokumentais“. (Juokiasi.) Tai man praverčia visur, kad ir kur pasukčiau.

– O kaip atrandate laiko susitikimams, rašymui, redagavimui? Ar yra galimybė atsitiktinumui, kai kiti darbai sustoti negali ir reikia iš anksto planuoti dienotvarkę?

– Planavimas ir padeda jo atrasti. Prieš kurį laiką nustojau žiūrėti sporto varžybas – krepšinį, futbolą, maratoną, biatloną, dviračių lenktynes, lengvąją atletiką. Taip, tai laisvalaikis, pramoga, bet ilgainiui supratau, kiek laiko jie suryja. Geriau skaityti, klausytis kitų pokalbių ir mėgautis jais.

Štai tokie paprasti sprendimai sukuria laiko.

Ne kažin ką kita geriau tesugebu: skaityti ir rašyti. Na, ir šiek tiek kalbėti.

– Turbūt finansinė laisvė jums suteikia daugiau laisvo laiko pokalbiams, kelionėms ir susitikimams su pašnekovais, kad ir kur jie gyventų?

– Būtų keista neigti, tačiau čia atsiranda niuansas, kurį patyriau ir kalbėdamasis su kūrėjais: net jei turi visišką komfortą, laisvę, prabangą, net jei visas laikas – tau ir tavo, vargu ar sukursi ką nors geresnio... Daugelis sutiktų menininkų prisipažįsta, kad kūrybai jiems reikia spaudimo, diskomforto, nepatogių aplinkybių.

Laisvė, patogumas lepina ir nekuria. Sunkumai, trikdžiai, derinimas – priešingai – labiau išgrynina motyvus, tikslus ir duoda geresnių rezultatų.

Suprantama, man smagu, kad turiu sąlygas.

Perdėtas politkorektiškumas neveikia

– Dar apie laisvę. Štai pasažas apie narkotikus pokalbyje su lietuvių kilmės filosofu Alphonso Lingiu – nieko linksmesnio pastaruoju metu publicistikoje neteko skaityti. Tačiau jei tokį dalyką sau leisčiau portale, dorovės sergėtojai mane suvalgytų, grėstų rimtos sankcijos.

– Kodėl?

– Nes tai neva narkotikų propagavimas, skatinimas vartoti, išmėginti jų įvairovę.

– Tas perdėtas politkorektiškumas juk neveikia. Ypač kalbantis su A. Lingiu, kuris yra žinomas būtent dėl labai laisvo ir plataus požiūrio į visa, kas gamtiška. Kvaišalai, svaigalai yra įvairūs, žmonės labai skiriasi. Kas tinka vienam, netinka kitam.

Ne, kategoriškai sakau: nepropaguoju nei narkotikų, nei svaigalų, nei psichodelinių kelionių. Nuoširdžiai manau, kad tai labai rimti ir pavojingi dalykai. Vis dėlto rimtų ir pavojingų dalykų pasaulyje yra ir daugiau. Jei nekalbėsime su žmonėmis, kurie yra tuos dalykus nuodugniai apmąstę, tiesiog ignoruosime tikrovės dalį.

– Dėl to politkorektiškumo dabar net apie kovidą negali pajuokauti. Jei, tarkime, parašai, kad opera svarbiau už koronavirusą, tuoj feisbuko intelektualai ima šėlti – esą neigi COVID-19...

– Bet tai veidmainystė. Kadangi žmonės privačiai juokauja, pokalbiuose kalba taip, kaip nekalba viešai. Be abejo, man kaskart iškyla užduotis atsirinkti, nes pokalbiai turėtų būti prasmingi ne itin intymiomis ar šokiruojančiomis smulkmenomis. Vis dėlto, jei kils įspūdis, kad su pašnekovu nutylime ką nors akivaizdaus, tai irgi būtų neteisingas sprendimas.

Verslas kaip visi kiti

– Kultūros pasaulyje visada būsite siejamas su „Vilniaus prekyba“, „VP Market“, trumpai tariant, su „Maxima“. Ar dėl šio šleifo nesijaučiate truputį svetimas, privengiamas?

– Suprantu, kad labiausiai esu žinomas dėl to, kad kadaise vadovavau „Maximai“. Į atėjusįjį iš verslo galima žvelgti truputį atsainiai ir tai turi pagrindo. Savo praeities neslepiu ir nesigėdiju. „Maximą“, „Vilniaus prekybą“ laikau normaliu lietuvišku verslu. Jis iš esmės nei geresnis, nei blogesnis už kitus.

Jau kuris laikas esu nuo jo nutolęs, neturiu vykdomųjų, vadovaujamų pareigų. Mano santykiai minimalūs.

Kultūros lauke gal ne tiek svarbi „Maxima“, o tai, apie ką jau užsiminėte: „Ignas Staškevičius – turtingas žmogus, verslininkas, jam bepigu...“ Iš to galima išvesti „verslininkų padorių nebūna“ ir panašiai.

Kultūros ir meno pasaulyje matau ir nuostabių, dorų, darbščių, šviesių žmonių, ir piktų, godžių, savanaudžių, intrigantų.

Gal šito ir yra, bet man verslas nėra kokia nors purvina sritis, žemesnė už kultūrą. Beje, kultūros ir meno pasaulyje matau ir nuostabių, dorų, darbščių, šviesių žmonių, ir piktų, godžių, savanaudžių, intrigantų. Jų tikrai ne mažiau nei versle ar kitose srityse.

Neslepiu, kad neturiu humanitarinio išsilavinimo, bet tai išnaudoju kaip stiprybę, nes galiu klausti ir plėsti savo akiratį. Gerai žinau, kad dauguma skaitytojų ne tokie išsilavinę kaip mano pašnekovai, dėl to ir tie pokalbiai yra prasmingi.

– Savo tinklaraštyje „Maratono laukas“, mačiau, išvertėte Boriso Grebenščikovo, grupės „Akvarium“ dainų. Kada galėtume tikėtis jūsų pokalbio su BG?

– BG labai myliu, man teko su juo bendrauti, fotografuoti, tik neturėjome laiko pokalbiui. Labai tikiuosi, kad ateityje pavyks ramiai, be skubos su juo pasikalbėti ir parengti tekstą.

– Kodėl stebint jus atsakinėjantį į klausimus vaizdo įrašuose atrodo, kad reaguojate pernelyg jautriai, tarsi kalbintojai jus įžeidinėtų, kankintų? Gal tai tik natūrali veido išraiška, neturinti nieko bendro su susierzinimu?

– Kai matoma mimika, man sunku paslėpti reakciją. Jei klausimas nemalonus, slepia potekstę, žmogus vengia paklausti tiesiai, tada gali išlįsti tokia reakcija.

Nežinau, turbūt iš šalies geriau matyti, man nederėtų plėstis.

Vis dėlto kai ką atradau – bendradarbiavimo džiaugsmą.

Nieko nebedarys vienas pats

– Pakako „Vikipedijos“ straipsnio, kad įsitikinčiau nepaprastu jūsų veiklumu ir kiltų mažiausiai du klausimai: pirmas – kas toliau? Sunku suabejoti, kad jūsų galvoje bręsta dar kas nors, kad jau turite planą, ką veiksite po mūsų aptariamų pokalbių, tinklaraščio, knygų ir to, kuo šiuo metu gyvenate.

– Ateities numatyti neįmanoma. Kas bus toliau, nežinau. Dabar mane labai džiugina pokalbininko vaidmuo, jis man atrodo labai prasmingas. Esu ragintas rengti vaizdo ar bent garso interviu. Galbūt tam kada nors pribręsiu, atrasiu savo metodą.

Galvoju toliau įgyvendinti kūrybinius užmojus, rengdamas pokalbius su įdomiais žmonėmis, ir galbūt dar vieną filmą (turimas mintyje „Trejetas“, sukurtas su kolega Audriumi Lelkaičiu, – LRT.lt).

Dabar mane labai džiugina pokalbininko vaidmuo, jis man atrodo labai prasmingas.

– Antras klausimas: jūsų veiklų ir dalykų, kuriuos jums pavyko nuveikti šalia verslo, jau dabar visai pakaktų vieno žmogaus gyvenimui. Galbūt pastaraisiais metais (pažymėtais ir apvalia sukaktimi) kaip pokalbininkas pradedate kito žmogaus gyvenimą?

– Nemanau, kad įvyko koks nors lūžis, tapau kitu žmogumi. Netikiu tuo. Mano gyvenimas buvo labai nuoseklus, matau loginį ryšį tarp biografijos faktų.

Vis dėlto kai ką atradau – bendradarbiavimo džiaugsmą. Anksčiau mano veikla buvo solinė. Sakydavau: geriausiai padarau pats, kiti man tik trukdo.

Vėlesnė patirtis, knygos „Lyderystė“ rašymas su Alisa Miniotaite, filmo kūrimas su A. Lelkaičiu, galų gale pokalbiai, kuriuos kuriame kartu su pašnekovais (o jų knygoje 23), – žiūrėkit, kiek bendradarbių. Net garsiai esu pasakęs: „Nuo šiol vienas nieko nebedarysiu.“ Ieškosiu bendradarbių, bendraminčių ir stengsiuosi išnaudoti sutelktas jėgas. Tai man nauja ir galima vertinti kaip kitą gyvenimo tarpsnį.

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.