Verslas

2020.03.21 10:42

Ignas Staškevičius prisiminė laikus, kai atsirado „Maxima“ ir „Akropolis“: koją kišo turgus ir didėjanti konkurencija

Nemira Pumprickaitė, LRT RADIJO laida „C‘mon, Nemira“, LRT.lt2020.03.21 10:42

Vienas iš „VP grupės“ akcininkų Ignas Staškevičius sako, kad jo karjeros pradžia prasidėjo nusipirkus kirpyklą, tačiau sukaupti esamą kapitalą nebuvo taip lengva, kaip gali pasirodyti.

Be to verslo I. Staškevičius dar rašo eiles, fotografuoja žurnalams, kuria filmus, leidžia knygas ir bėga maratonus.

– Ar tiesa, kad ėmėtės filmo, kuriam sukūrėte ne tik scenarijų, bet ir muziką?

– Muzikos aš nerašau, nes neturiu klausos. Klausausi, kaip mėgėjas. Aš parašiau toms dainoms žodžius.

Kalbėti apie filmą man gana sudėtinga – reikia jį žiūrėti. Audriui Lelkaičiui pasiūliau kurti filmą „Trejetas“. Šis filmas nišinis, konceptualizmo žanro. Ten yra 60 pašnekovų, kalbinami įvairiausi žmonės, su kuriais pokalbis truko apie valandą. Iš to padarėme 40 minučių montažą, 25 minutes užima kita medžiaga. Filmas yra trijų dalių. Jame svarstomos filosofinės idėjos.

– Manote, kad filmas pavyko?

– Aš esu labai patenkintas. Jis sulaukė ne tokio didelio susidomėjimo, bet, manau, kad mes abu su Audriumi ir visi, kurie prie jo prisidėjo, esame patenkinti. Turime ir daugiau sumanymų, tačiau aš nenoriu kurti bet ko. Visa tai daroma ne dėl pinigų, o dėl noro realizuoti savo sumanymus. Turime vieną sumanymą, bet turbūt užtruks kol jį realizuosime.

Visa tai daroma ne dėl pinigų, o dėl noro realizuoti savo sumanymus.

– Pereikime prie kitos temos. Norėjau paklausti, kaip Jums pavyko susikrauti kapitalą? Netikiu, kad tai galėjo būti dėl knygų leidybos.

– Ne, aš gyvenu ne iš knygų leidybos. Tai labiau pomėgis ar misija. Aš gyvenu iš investicijų, kurias padariau dar praėjusiame amžiuje. Labiausiai dėl to, nes man pavyko prisidėti kuriant „Vilniaus prekybos“ grupės verslą kartu su Nerijumi Numavičiumi. Jis mane priėmė, mes gerai sutarėme ir aš buvau naudingas. Mano investicijų vertė augo, todėl iki šiol galiu iš to gyventi.

Aš gyvenu iš investicijų, kurias padariau dar praėjusiame amžiuje. Labiausiai dėl to, nes man pavyko prisidėti kuriant „Vilniaus prekybos“ grupės verslą kartu su Nerijumi Numavičiumi.

– Kas įkvėpė imtis šio verslo? Visa tai vyko 1992-aiaisias?

– Mano istorija prasidėjo dar anksčiau, kai įstojau į medicinos fakultetą 1988-aisiais ir susitikau su Nerijumi. 1990-aisiais sudarėme pirmąjį sandorį – nupirkome kirpyklą. Aš turėjau dešimtadalį akcijų, o Nerijus – 90 proc.

– Kiek tais laikais kainavo kirpykla?

– Man atrodo, kad aš investavau 1000 dolerių. Sukaupiau pradinį kapitalą nuvežęs ir Jungtinėse Valstijose pardavęs baidarės, kai vykome į studentų mainus.

Prekiaudami investiciniais čekiais sukaupėme nemažą pradinį kapitalą, pradėjome dalyvauti privatizacijoje ir supirkinėti kitus smulkius akcijų paketus. Tai nebuvo tik prekyba vertybiniais popieriais, nes kai kuriuos verslus mes ir toliau vystėme, kūrėme vertę.

Svarbiausias žingsnis buvo 1998-ais metais, kai pardavėme kontrolinius akcijų paketus trijuose cukraus fabrikuose ir ketvirtą nekontrolinį. Ten mano dalis didelė nebuvo, bet, Nerijaus sprendimu, visi gauti iš to sandorio pinigai buvo investuoti į „Maximos“ tinklo kūrimą. Tai buvo drąsus ir rizikingas žingsnis. Galbūt dabar atrodo, kad mažmeninė prekyba yra nuostabus verslas, bet tada taip neatrodė. Nuosekliai plėtėme prekybą ir visi iš to uždirbome.

Galbūt dabar atrodo, kad mažmeninė prekyba yra nuostabus verslas, bet tada taip neatrodė.

– Didelės konkurencijos nebuvo?

– Buvo. Buvo tas pats Brolių Ortizų tinklas „Iki“, tinklas „Pas Juozapą“, o po to atsirado skandinavų investicijos, ėmė vystytis „Norfa“ – konkurencija visada buvo nemaža. Aplinka nebuvo ypač nepalanki, nes egzistavo turgus – nelegali pilkoji prekyba.

Mažmeninė prekyba yra verslas, kur antkainiai nedideli, tačiau kadangi apyvartos nemažos, gali plėsti verslą ir tas uždarbis susikaupia. Kaip bebūtų, tai nebuvo taip elementaru, kaip gali atrodyti.

– Grįžkime prie leidybos – Jūsų knygyno „Sofoklis“. Kodėl nusprendėte dar ir knygų leidyba užsiimti?

– Kurdamas „Sofoklio“ leidyklą, supratau, kad tai nėra investicija, generuosianti mano pajamas. Priešingai – tai labiau pomėgis.

Šiandien leidykla gyvuoja. Jeigu žmonės knygas skaito, vadinasi, kad tos knygos yra to vertos. Jeigu man kyla noras išleisti kokią nors knygą lietuviškai, aš pasiūlau direktorei. Jeigu direktorė sako, kad mes nesame viešoji įstaiga, tad, norint išleisti tokią knygą, aš turėčiau prisidėti prie jos leidybos, aš paimu, pasirašau atitinkamą sutartį ir tada knygynuose atsiranda, pavyzdžiui, Teodoro Zeldino „Slaptieji gyvenimo džiaugsmai“.

Išsamiau – laidos „C’mon, Nemira” įraše.

Parengė Gabrielė Sagaitytė.


Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt