80-ųjų pabaiga. Pilkos Kauno gatvės, vienodi pastatai, ant jų fasadų mažiausiai tikėtumėtės išvysti grafitį. Tuomet visur vyravusią pilkumą išsklaidyti ir prakalbinti nebylius fasadus ryžosi tik nedidelis būrelis jaunuolių, protestavusių prieš juos kausčiusį nuobodulį.
Pirmieji bandymai
Nors sovietmečiu keliauti galimybė pasitaikė retam, 1989 m. ją gavęs Tadas Vincaitis-Plūgas išvyko į Vakarų Vokietiją. Ten jis pirmą kartą išvydo grafičius, jie tuometinį mokinį, jautusį stiprų potraukį menams, taip sužavėjo, kad šis nusprendė, jog atėjo laikas sienas pradėti ženklinti pačiam. Įkvėpimas nesubliuško net ir susidūrus su skaudžiomis realijomis: Kaune tuo metu nebuvo nei piešimui tinkamų dažų, nei informacijos apie graffiti reiškinį ar piešimo technikas.
„Čia nieko nebuvo, vienintelis dažų fabrikas – Rygoje. Užsiiminėdavom lentynų „skenavimu“, važinėjimu po parduotuves, žiūrėdavom, ar yra dažų. Jei buities prekių parduotuvėje rasdavom keletą atspalvių, tai visus ir nupirkdavom. Buvo laikai gūdūs, skurdūs ir vargingi, bet darėm, ką galėjom“, – sunkumais pažymėta pradžia dalijasi T. Vincaitis. Menininko teigimu, šiuolaikinis jaunimas turi daug daugiau galimybių, apie kurias jis ir jo bendraminčiai 80-aisiais ar 90-aisiais būtų tik svajoję. Mėgaudamasis priemonių, žinių bei galimybių gausa, T. Vincaitis savo kūryba miestiečius džiugina iki šiol.
Menininko teigimu, piešimas visada buvo kartu: dar mokykloje sąsiuvinių paraštės būdavo pripaišytos, stalus reikėdavo skusti, perlakuoti, o kartą būsimasis menininkas netgi „pagražino“ mokyklos sienas, vėliau teko jas šveisti. Pirmasis grafitis viešoje erdvėje atsidūrė 1989 m. T. Vincaitį-Plūgą, kaip ir daugelį kitų to meto Europos jaunuolių, žavėjo vadinamojo Eurodance žanro grupė „Snap“, jos pavadinimas atsidūrė ant sienos prie dabartinio „Girstučio“. Vėliau, kaip teigia kūrėjas, ieškant bet kokių Vakarų kultūros užuominų, gatvėse vis dažniau atsirasdavo amerikietiškų keiksmažodžių. Už tokius ir panašius darbus 1990–1991 m. teko sprukti nuo pareigūnų.
Palaiko tiek valdžia, tiek miestiečiai
Praėjus daugiau nei 30 metų nuo susidomėjimo grafičiais pradžios, T. Vincaičio hobis išaugo į komercinę veiklą. Šiandien menininkas aktyviai dalyvauja gatvės meno festivaliuose, kuria didelio mastelio neofreskas (angl. murals) gimtajame Kaune ir kituose šalies miestuose. Menininko teigimu, Kaune egzistuoja puikios sąlygos meninei saviraiškai. 2019 m. šiame mieste labai įdomiai startavo kartu su miesto savivaldybe inicijuota platforma „Gyvos sienos“, ji padėjo kūrėjams ir pastatų savininkams lengviau vieniems kitus rasti.
„Kipras, Kuris Piešia, pasidalijo tokiu klipuku – Kolumbijos miestelyje buvo nušautas grafičio kūrėjas ir įvyko riaušės, visi sukilo ir to miestelio savivaldybė leido visur paišyti visiems, įvyko liberalizacija. Aš tą klipuką įkėliau į „Street of Kaunas“ feisbuko grupę ir pajuokavom, kad Kaune reikia nušauti ką nors ir viską legalizuos. Man parašė Kauno savivaldybės Kultūros skyriaus atstovas, pasiūlė susirinkti ir kalbėtis.
Nuėję į savivaldybę išdėstėm savo poziciją, kad mes piešiam, stengiamės, o savivaldybė paskui tik dalijasi rezultatais savo socialinių tinklų paskyrose. Mes lyg ir kuriam miestui pridėtinę vertę, tai aptarėm galimybę bendradarbiauti, kad prie tokio miesto įvaizdžio formavimosi finansiškai prisidėtų ir pati savivaldybė. Sėdom, aptarėm viziją, savivaldybė sutiko įgyvendinti projektą gyvosienos.kaunas.lt, arba, kitaip tariant, mus paremti. Pagaliau buvo atkreiptas dėmesys ir gavom to, ko labai reikėjo“, – apie netikėtą projekto pradžią pasakojo pašnekovas.
Ne tik savivaldybių, bet ir pačių miestiečių požiūris į gatvės meną ir menininkus pastaraisiais metais sparčiai kinta. T. Vincaičio-Plūgo teigimu, neigiamų komentarų kuriant tenka sulaukti itin retai. „Kartą piešiant Šiauliuose prie manęs priėjo pensinio amžiaus žmogus ir pabambėjo, kad geriau į bažnyčią eičiau sekmadienį čia nedirbęs“, – prisimena jis. Vis dėlto malonių komentarų menininkas sulaukia daug dažniau: „Dažniausiai žmogus prieina ir sako „o, kaip fainai“, jei aukštai būnu pakilęs, parodo iškeltą nykštį, pasako, kad gerai varau, padėkoja, kartais net širdį suvirpina“, – džiaugsmu dalijasi menininkas.
Lietuviško braižo paieškos
Sparčiai išaugęs gatvės meno populiarumas šalyje nulėmė gatvės meno projektų įvairovę ir gausą šalyje. Vis daugiau savivaldybių atstovų kasmet kviečia ne tik vietinių, bet ir tarptautinių menininkų, norėdami pagyvinti pilkas erdves.
„Alytuje Pijus Šematulskis labai didelis patriotas pasidarė, organizuoja gatvės meno projektą, mus vasarą pakvietė, ten toks pagyvėjimas“, – džiaugsmu dėl teigiamų pokyčių dalijosi menininkas. Jo teigimu, gatvės menininkai Lietuvoje turi tiek darbo, kad tenka dirbti net sekmadieniais ar švenčių dienomis, tačiau, jo manymu, nuo kaimyninių šalių vis dar atsiliekame.
„Na, gal su latviais galim pasivaržyti, bet, žiūrint į Rusiją, tai nėra ko lygintis, su Lenkija taip pat. Lenkai – labai stiprūs šiuolaikiniai muralistai, labai daug favoritų ten. Na, bet kylam, paišom, iš tikro, net nereikia lygiuotis, geriau būti savitiems, turėti lietuvišką braižą. Labai smagu, kai būdavo anksčiau grafičių judėjimai, jausdavosi prancūzų grafičiai, vokiečių grafičiai, lenkų grafičiai. Tai ir dabar būtų gerai, kad gatvės menas turėtų lietuviško savitumo, smagu, kai tampi išskirtinis“, – vylėsi pašnekovas.
Nauja turizmo šaka?
Vis daugiau kaimyninių valstybių skatina gatvės meną, remia jo kūrėjus, taip tikimasi ne tik pagyvinti viešąsias erdves miestiečiams, tačiau ir sulaukti užsienio svečių dėmesio. Europoje gatvės meno gidai bei žemėlapiai tampa tokie pat įprasti, kaip ir muziejų ar architektūros paveldo maršrutai.
„Gdanskas turi visus kvartalus, kuriuose gyvuoja neofreskos. Ta turizmo šaka jau yra ir gyvuoja: užsikuria viena šaka ir visos pagalbinės šakos klesti – mityba, nakvynė atsiranda, miestui tai kuria pridėtinę vertę. Būtų smagu pas mus paimti vieną Šilainių rajono kvartalėlį ir jį visą pripaišyti. Įsivaizduok, į Šilainius pradėtų specialios turistų delegacijos važiuoti, atsirastų maršrutų, užsikurtų labai daug gerų dalykų. Miestui būtų naudos“, – ateities vizija dalijasi menininkas.
Pasak T. Vincaičio, norint, kad šis scenarijus išsipildytų, reikėtų mažiau chaotiškumo ir daugiau nuoseklumo. „Kol kas valdžia ant tos bangos „reikia piešti“, bet ateis momentas, kai kils klausimas „kaip reikėtų piešti?“. Apsiriboti čia, koncentruoti čia ir panašiai“, – teigia pašnekovas.
Iš hiphopo į popsą?
Galėtų pasirodyti, jog vis intensyvėjantis institucijų ir menininkų bendradarbiavimas prieštarauja graffiti ideologijai, iš kurios vystėsi gatvės menas. Išties, juk graffiti judėjimas nuo pat pradžių buvo nukreiptas prieš viešųjų erdvių komercializaciją ir standartizaciją, nuo jo buvo neatskiriami anonimiškumo ir nelegalumo aspektai. Jų netekus, kyla klausimas, ar savivaldybių užsakomuosius projektus galima priskirti gatvės menui.
„Gatvės meno idėja ir ideologija ties šia vieta ir numirė. Tai tapo legaliu, užsakomuoju, dailiuoju menu, nebeliko provokatyvaus momento, kai gali kažką grubiau ir žiauriau pavaizduoti, kažkokias gilesnes, aštresnes socialines problemas perteikti. Dabar reikia kurti estetiškai, gražiai, saugiai, neliko nieko... Tai va, tokia takoskyra atsirado nuo to vadinamojo ideologinio gatvės meno, nuo kurio viskas prasidėjo, galima dabar naują šaką braižyti – legalaus, užsakomojo meno, festivalių, švenčių, miesto biudžetinio meno. Tokiu savotišku mados reikalu tapo, kartais jau norisi atsiriboti, nebūti popkultūros dalimi“, – tvirtina menininkas.
Pripažįsta piešinių laikinumą
Nors į kiekvieną kūrinį menininkas investuoja nemažai resursų, kaip pats teigia, darbų „nelaiko įsikibęs“, nes tai būtų egoistiška.
„Kai pieši ant seno pastato, kur architekto niekada nebuvo numatyta, kad ten bus piešiama, manau, kad tokius darbus visada galima uždažyti, perpaišyti, – tvirtina menininkas. – Čia buvo su „Green White Boys“ (Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo sirgalių grupė) įvykis – jie mano užrašą „Labas“ uždažė ir nupiešė „Žalgiriui“ dedikuotą piešinį. Visi manė, kad aš labai išgyvenu, bet aš absoliučiai neišgyvenu ir labai džiaugiuosi, kad atsiranda grafičio piešėjų.“
Pasak T. Vincaičio, nors konkreti siena galėjo būti skirta meniškesniam projektui, jį džiugina, jog mieste vyksta dialogas. Tuo galima įsitikinti ir vaikštant Nemuno krantine, kur galima piešti legaliai. Ten pastebima dažna darbų kaita, piešėjai vieni kitų darbus uždažo, netrukus vienų darbų vietoje atsiranda naujų.
Kultūros paveldo dalis?
Nors gatvės menas turi laikinumo aspektą, prie kai kurių darbų žmonės jau spėjo prisirišti, jie tapo miestų tapatybės dalimi, turistų ir vietinių pamėgtais lankytinais objektais. Viena tokių neofreskų Kaune – „Senelis išminčius“, menininko teigimu, niekas neprieštarautų, jei ji būtų išsaugota. „Tik laiko klausimas, kada pastatą griaus ar renovuos. Visai būtų smagu, jei tą pastatą renovuotų ir piešinį perpieštų šviežiai, tada visi atsistoję plotų ir kalbėtų, kad labai geras bendradarbiavimo pavyzdys tarp verslo, paveldo institucijų ir menininkų“, – tvirtino pašnekovas.
T. Vincaitis yra įsitikinęs, kad gatvės menas anksčiau ar vėliau taps paveldu, nes viena karta su juo jau užaugo, profesionalėjo ir suformavo stiprų savitą braižą. „Mano svajonė, kad jų darbų atsirastų ir ant naujų pastatų, suplanuotose vietose, ilgai stovėtų, būtų taikomosios dailės dekoratyviojo meno pavyzdys, integruotas į architektūrą. Kaip sakoma, architektūra – menų motina, ji po savo sparnu daug ką priimti gali“, – svajoja pašnekovas.
Menininkui ne kartą teko kurti ant pastatų, kurie yra paveldo objektai ar patenka į apsaugines jų zonas. Pasak T. Vincaičio, piešiant tokio tipo erdvėse visuomet jaučiama didelė atsakomybė. „Prieš kurdami „Paukštelį“ prie Kauno pilies domėjomės kontekstu. Darbas labai neryškus, neįkyrus, nerėkiantis. Nors teritorija paveldinė, jis nenustelbia kitų pastatų – gan kontekstualiai viską išsprendžiau“, – darbu džiaugiasi menininkas.
Ant istorinių pastatų fasadų teko piešti ir Šiauliuose – tarpukario laikų statinys pasidabino menininko kurtais „Rožiniais akiniais“. „Kai sužinojau, kad pastatas modernistinis, sakiau, kad nepiešiu, nes pats esu architektūrą pabaigęs, bet mane nuramino, sakė, kad anksčiau ar vėliau jį renovuos, tai didelės tragedijos nėra, sutikau. Dar būtų tokia situacija, tai aš abejoju, ar sutikčiau, atsiranda profesinė atsakomybė. Nepatinka man požiūris „užkariauti ir išpaišyti“, turi atsakingai žiūrėti“, – teigė menininkas ir pridūrė, jog labiausiai džiaugiasi tais savo darbais, kurie „pataiko į kontekstą“ ir netampa grubia invazija, kurią išvydęs architektas „grabe apsiverstų“.
Šis pokalbis yra interviu ciklo su gatvės menininkais, rengiamo „Heritas“ iniciatyva, dalis. „Heritas“ – tai naujas žvilgsnis į kultūros paveldą. Tai platforma, burianti visus, besidominčius kultūros paveldu, norinčius giliau pažinti tai, ką paveldėjome, drįstančius diskutuoti ir siekiančius seną prikelti naujam gyvenimui. Daugiau informacijos – www.heritas.lt
