Kultūra

2020.11.01 13:39

Atsiminimas, iliuzija, sapnas: siurrealus nebylaus muzikinio filmo „Why Does This Appear?“ pasaulis

Rasa Murauskaitė2020.11.01 13:39

Kur yra riba tarp prisiminimo, iliuzijos, sapno? Kaip keičiasi mūsų atsiminimai, juos pasakojant pirmą, antrą, ar trečią kartą? Tai tik keli iš klausimų, įskėlusių naujo kompozitoriaus Dominyko Digimo ir režisieriaus Kristijono Dirsės kūrinio, nebylaus muzikinio filmo „Why Does This Appear?“ kūrybinę kibirkštį.

Devynių žmonių atsiminimai – nedidelės praeities istorijos – nugulė į labai įdomų, vizualiai ir audialiai įtraukų kūrinį, kuris, dėl pandemijos netekęs galimybės nustebinti Niujorką, savo premjeros laukia čia, Lietuvoje.

Rasos Murauskairės pokalbis su kompozitoriumi Dominyku Digimu ir režisieriumi Kristijonu Dirse.

– Norėčiau pradėti nuo atminties, kūrinio „Why Does This Appear?“ ašies. Kuo jus ši tema patraukė taip, kad net nutarėte sukurti filmą?

Dominykas Digimas: – Ir anksčiau aplink šią temą „vaikščiojome“. Kristijono darbuose netrūko nostalgijos, man rūpėdavo laiko, jo suvokimo problematika, tad prie atminties priėjome nuosekliai. Mūsų pačių kūrybinis charakteris atliepia atsiminimų, nostalgijos temą ir estetiką.

Kristijonas Dirsė: – Kad tai būdinga ne tik kūrybai – mėgstame kartais pagyventi atsiminimais.

– Tai galima jus vadinti romantikais, mėgstančiais gyventi praeitimi?

D. Digimas: – Tekste turėtų būti prierašas „kraipo galvas“ (juokiasi).

K. Dirsė: – Praeities tema rezonuoja su mumis. Kažkada esame kalbėję, kad šiuolaikiniame mene pilna socialinės problematikos, nuolatos keliami aktualijų klausimai, o gana universali atsiminimų tema neatrodo labai „aktuali“. Tačiau apie ją galima kalbėti bet kada.

D. Digimas: – Nereikėtų sakyti, kad „Why Does This Appear?“ yra vien tik apie atsiminimus. Tai ir fikcijos, kuria mes gyvename, tema. Atsiminimai dažnai yra mūsų pačių susikurti, jie nuolatos keičiasi. O mes kalbame apie santykį tarp buvimo čia, realybės, ir to, kas yra tik mūsų galvose.

– Kas yra jūsų kūrinio herojai? Jūsų artimieji, draugai? Ar daug prisiminimų surinkote? Ką, kokias tendencijas juos surinkę pastebėjote?

D. Digimas: – Kaip Kristijonas jau minėjo, šiuo kūriniu nepretenduojame į socialinį tyrimą, tad ir kažkokios atrankos nedarėme. Rinkome atsiminimus iš draugų, su kuriais tuo metu bendravome, mūsų artimųjų rato. Viskas vyko neapibrėžtai – su kažkuo susitikdavome ir tiesiog pasikalbėdavome. Procesas buvo natūralus.

K. Dirsė: – Tuo pačiu, manau, kad atsiminimų turinys labai įvairus dėl „aleatorinio“ priėjimo. Atsiminimai skiriasi nuotaika, temomis, emocijų raiška. Išties, iš tų devynių žmonių, kurie tapo „Why Does This Appear?“ personažais, surinkome gerokai daugiau atsiminimų nei panaudojome – gal po gerą valandą iš kiekvieno.

D. Digimas: – Klausinėdavome ne po vieną kartą – susitikdavome ir vėl, klausdavome tų pačių klausimų, kad galėtume stebėti, kaip veikia atmintis, kaip prisiminimai keičiasi.

– Ir kuo ta medžiaga virto?

K. Dirsė: – Kai pradėjome rinkti atsiminimus, nežinojome, koks bus kūrinio formatas. Ar įrašai fiziškai taps kūrinio dalimi, ar tekstu, ar naudosime juos tik kaip inspiracijas... Tačiau turėjome mintį sukurti nebylų muzikinį filmą, kur muzika ir vaizdas būtų lygiaverčiai partneriai. Ne taip, kaip klasikiniame kine, kai muzika papildo vaizdą, ar atvirkščiai, kai videoinstaliacija papildo muziką. Norėjome lygiaverčio balanso, kur vaizdas ir muzika persipintų. Tada priėjome prie gana įdomaus kūrybinio metodo, kai detaliai rašomas scenarijus, kiekvienas kadras aprašomas, o tada Dominykas pagal tai rašo muziką. Ją įrašome, o pagal įrašą filmuojame – tarsi vaizdo klipą.

Muzika tam tikra prasme nustato nuotaiką, ritmą aikštelėje, įvykių greitį, jų algoritmą. Grįžtant prie klausimo apie atsiminimus ir jų atranką, reikia pasakyti, kad norėjome vizualaus kūrinio, kuris turėtų naratyvą. Pats atrinkau pasakojimus, kurie savyje turėjo mažytę dramaturgiją, patys galėjo veikti kaip trumpametražiai filmai ar bent jau scenos, kurie turėjo aiškius personažus, veiksmą, tikslą. Kai kurie atsiminimai buvo labai abstraktūs – kažkoks kvapas, nuotaika, kai kuriuose buvo tiesiog per mažai detalių, kad juos būtų galima išvystyti, arba priešingai – detalių kaip tik per daug. Rinkausi gana pragmatiškai – tai, ką būtų galima papasakoti nebylaus kino kalba. Taip ir liko tie devyni, devynios mažos istorijos.

D. Digimas: – Tiesą sakant, atrinkinėjome ir tam tikromis kategorijomis. Sau patiems išskyrėme taip: atsiminimai iš vakar dienos, šviežiausi; atsiminimai, susiję su kažkuo, kas byra – smėliu, žeme, kas mums tapo aliuzija į laiko tekėjimą. Tai labai įdomus atsiminimų tipas, kai prisimenami pojūčiai ar tekstūros. Trečia kategorija – vaikystės prisiminimai, kurių bene daugiausia.

– Minėjote, kad iš pat pradžių nebuvote apsisprendę dėl formos, tačiau galiausiai kūrinys tapo juodai baltu nebyliu muzikiniu filmu. Gal už to taip pat slypi kažkokia koncepcija? Pavyzdžiui, man yra tekę girdėti, kad kai kurie žmonės sapnuoja ar prisimena juodai baltai. Ar tiesiog jums patraukli tokia estetika?

K. Dirsė: – Juodai balta estetika atėjo iš mūsų ankstesnių darbų, tad dėl jos klausimų nekilo. Naudojome senojo kino metodus, galinę projekciją – techniką, kuri buvo paplitusi dar iki specialiųjų efektų. Man svarbu, kad žiūrovas pajustų, kad stebi tikrų žmonių tikrus atsiminimus. Ilgai galvojau, kaip išgauti dokumentiškumo pojūtį, nesukeliant vaizdo ir muzikos disonanso. Bandžiau naudoti teksto įrašus, kad būtų girdėti pasakojančių personažų balsai, nes dalis filmo išties yra intymus atsivėrimas. Tačiau galų gale radome sprendimą įdėti tekstą taip, kaip būdinga nebyliajam kinui.

– Dominykai, gal žiūrėjai daug senų kino filmų ir gilinaisi į jų muzikinę estetiką?

D. Digimas: – Ne, principas buvo kitoks. Turbūt pagrindinė mano užduotis, kurią sau pats išsikėliau, buvo išlaikyti bendrą kiekvieno atsiminimo nuotaiką, o, tuo pačiu, vesti garsinį naratyvą. Norėjau, kad muzika leistų emociškai pasinerti į vaizduojamą atsiminimą, bet, kartu, kažkiek iliustruotų vaizdą, atlieptų tam tikrus judesius. Rašiau muziką filmui, tačiau norėjau išlaikyti ir autentišką, asmenišką savo raišką.

– O kaip sekėsi dirbti su atlikėjais? Ansamblio „Synaesthesis“ nariai šįkart tapo dar ir aktoriais. Kaip jiems sekėsi pildyti jūsų vizijas kino formatu? Juk jie įpratę atlikti muziką scenoje.

D. Digimas: – „Synaesthesio“ muzikantai tapo savotiškais personažų provaizdžiais. Tie patys žmonės dalyvauja skirtinguose atsiminimuose. Kiekvieną tarsi nuasmeniname, jie vaizduojamus žmones tik primena. Galų gale, tie patys filmo veikėjai bus ir scenoje. Taip mes atidarome dar vieną dimensiją – praeitis kaip atsiminimas, dabartis čia, salėje, ir viso to sąjunga.

K. Dirsė: – Buvo labai smagu, nepaisant to, kad filmavome teatre, kur buvo 10 laipsnių šalčio, o juk buvo scenų su maudymosi kostiumėliais – teko pašalti. Manau, kad atlikėjams buvo išbandymas, bet dirbti buvo labai lengva, nes tai žmonės, kurie, visų pirma, yra muzikantai, bet, iš esmės – menininkai bendrąja prasme. „Synaesthesis“ labai atviras, plačiai žiūri į meną, nėra tipinis, klasikinis ansamblis. Buvo smagu, nors kartais pamainos pabaigoje matydavau, kad jie nesitikėjo, jog užtruks taip ilgai ir bus tiek darbo. Bet jiems turėjo patikti. Man irgi patiko.

– Siurrealizmas, iliuzija – minite juos ir „Why Does This Appear?“ pristatymo tekstuose, minėjote ir šiame interviu. Sapnai, iliuzijos ir atsiminimai – juk kažkas labai artimo, panašaus. Daug kartų teko pastebėti, kad prisiminimai priartėja prie iliuzijos, to, ko gal iš tiesų niekad ir nebuvo?

K. Dirsė: – Be abejo.

D. Digimas: – Tai aiškiausiai jausdavosi, kai kalbėdavomės antrą kartą, nes pasakojantieji dažnai nukrypdavo į kitus dalykus. Prisimindavo vieną ar kitą aspektą, kurio nebuvo pirmajame pokalbyje, o tada istorija nukrypdavo į kitą pusę. Arba kalbėdavo ne apie faktus, o apie patį patyrimą, emociją, nuotaiką. Būtų labai įdomu po filmo peržiūros jų dar kartą paklausti, ką gi jie prisimena – būtų tikrai kitaip. Kaskart atsiveria naujos, mažos detalės.

K. Dirsė: – Ruošdamasis norėjau atsispirti nuo kažko konkretaus, Dominykas irgi mėgsta pradėti nuo mokslinių šaltinių. Skaitėme visokius straipsnius, žiūrėjome neuromokslininkų paskaitas apie tai, kaip veikia atmintis, kokie yra smegenų mechanizmai. Mane sudomino ir nustebino tai, kad yra trys atminties etapai, už kuriuos atsakingos skirtingos smegenų dalys.

Yra pirmasis planas, antrasis, kai atsiranda emocijos, veidai, kai atsiminimas galvoje atgyja tarsi filmas. Trečiasis, man pats įdomiausias, tai patikrinimas, už kurį yra atsakinga tam tikra smegenų dalis, ar tai – tikra, ar tik vaizduotės vaisius. Pavyzdžiui, žmonės, kurie serga šizofrenija, negali atskirti, kas yra vaizduotės vaisius, kas yra sapnas, o kas – tikras atsiminimas. Yra daugybė tyrimų apie netikrus atsiminimus, apie tai, kaip jie sukuriami, kaip kinta. Tai irgi tapo svarbia „Why Does This Appear?“ inspiracija.

– Paliekant kūrinio kontekstus, reikia priminti, kad bendradarbiaujate toli gražu ne pirmą kartą. Ar galima kalbėti apie kažkokią nusistovėjusią jūsų kūrybinę dinamiką? Galbūt pradėjus dirbti, iškart aišku, kad Dominykas daro tą, o Kristijonas – aną. Kaip veikia jūsų „ansamblis“?

K. Dirsė: – Kiekvienas projektas labai skirtingas. Tiesą sakant, turbūt nežinau nė vieno filmo, kuriame muzika būtų rašoma pagal scenarijų, filmuojama – pagal muziką ir pan., kaip šįkart. Daug komunikavome, viskas ėjo žingsnis po žingsnio. Tačiau, aišku, kad mūsų ilgas bendradarbiavimas atnešė naudos, o ir šiaip esame geri draugai, pasitikime vienas kitu. Visgi negali visko kurti pagal klišę – kiekvienas darbas reikalauja vis kito principo.

D. Digimas: – Kiekvienas naujas kūrinys atneša naują sprendimo būdą. Dažnai jį padiktuoja pati tema. Dirbant su Kristijonu man labiausiai patinka tai, kad niekada iš anksto nežinome, kas išeis. Dėl to rezultatas kiekvieną kartą originalus, autentiškas. Nuo mūsų bendradarbiavimo pradžios, improvizacinio tipo darbų, iki tokio didelio formato filmo, esame išbandę daugybę dalykų.

– Kodėl jūsų pačių prisiminimai nenugulė į „Why Does This Appear?“

K. Dirsė: – Santykis su atsiminimais labai įdomus. Juos nori nenori turi interpretuoti. Muzikaliai interpretuoti natūralu – muzika tampa savotiška atsiminimo refleksija. Tačiau vaizdas yra konkretus, jame – kažkieno asmeninis atsiminimas, kurį sustabdai vaizde taip, kaip pats įsivaizduoji. Tai bet kuriuo atveju tampa interpretacija. Filmavome net kelias scenas su Lora (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, – aut. past.), o ji vaidino pati save. Prieš tą dieną labai jaudinausi, nes filmavome pačią atsiminimo autorę, o tavo pasaulis, įsivaizdavimas ne toks, kaip jos galvoje. Savo paties atsiminimus interpretuoti tokiame kontekste būtų keista.

D. Digimas: – Tokiu atveju, vienas atsiminimas reikalautų vieno didelio filmo. Interpretuojant savo prisiminimus, kiekvieną dieną įvyktų begalės pokyčių, tada pats su savimi pradėtumei diskutuoti, aiškintis, kas tiesa, o kas ne. Tai turbūt reikalautų dar ilgesnio proceso.

K. Dirsė: – Bet iš pradžių, dėliodami formą, ieškodami metodo, vienas kitam pasakojome daug savo atsiminimų, analizavome tai, ką atsimename, ko ne, kaip atsimename. Perėjome per juos, tik į kūrinį jų nusprendėme nedėti.

– Sakote, kad „Why Does This Appear?“ turi naratyvą, tačiau visgi ar jūsų pagrindinis tikslas nėra ta filmo poetika, savotiškas susitapatinimo pojūtis, kurį norite sukelti žiūrovams?

D. Digimas: – Taip, pradėdami filmą, tarsi atidarome tam tikrą erdvę, į kurią kiekvienas žiūrovas gali panerti. Pateikiame krūvą atsiminimų, iš kurių žiūrovas gali kažką pasiimti ir atpažinti save.

K. Dirsė: – Naratyvas yra priemonė paversti situacijas įtikinamomis. Tačiau norime perduoti pojūtį, pažįstamą emociją – tai turbūt ir yra galutinis tikslas.