Tą kauniškį adresą žinojo visi. Medinis dviaukštis namukas sode, besileidžiančiame terasomis, priekyje paprasta troba, kurioje gyveno namo savininko dėdė – dailininkas Samuolis, miręs 1942 metais Šveicarijoje nuo džiovos. Žemaitis, kaip ir visi kiti namo savininkai – Stasė Samulevičienė, dailininko brolienė, vaikų rašytoja, ir Raimundas Samulevičius, Stasės ir Samuolio brolio Vaclovo sūnus. Dramaturgas, poetas, eseistas, kritikas.
„Apie šiuos menininkus neišeina kalbėti atskirai todėl, kad buvo labai tvirtas ryšys tarp mamos ir sūnaus – tarp Stasės Samulevičienės ir Raimundo“, – kalbėjo muziejininkė Giedrė Narbutaitė-Kontrimė.
„Bendravo su žmonėmis, su kuriais nebuvo galima bendrauti, man atrodo, su jais susitiko Šveicarijoje. Tas jam pakenkė, aš taip manau. O kaip iš tikrųjų buvo – Aukščiausiasis tik žino“, – teigė Samulevičių šeimos augintinė Genovaitė Malinauskaitė.
Literatė, knygų apie R. Samulevičių autorė Danutė Marcinkevičienė tvirtino, kad jam patikdavo Sofoklio, Šekspyro, Čechovo kūryba. „Jis sakė, kad „Čechovas visada su manimi“, – prisiminė ji.
Jo pjesių herojai, nors ir gyveno sovietinio realizmo dogmatiniame pasaulyje, skirtingai nei kitų to meto dramaturgų personažai, sprendė ne melioratorių, socialistinio lenktyniavimo problemas, o gręžėsi į amžinuosius žmogiškumo idealus, gynė vertybines tiesas.
Gyvenimo kasdienybės, meilės, draugystės temos į kūrybą keliavo iš tarpukario dvasia užaugintų Samulevičių šeimos tradicijų. Genealoginiame Samuolių giminės medyje pėdsaką palikę iškilus menininkas, dailininkas Antanas Samuolis, sovietmečio vaikų pilką kasdienybę savo rankomis gamintų kailinių žaisliukų istorijomis autorinėse vaikiškose knygelėse praskaidrinusi tautodailininkė Stasė Samulevičienė bei dramaturgas, rašytojas, eseistas Raimundas Samulevičius.
Pasak D. Marcinkevičienės, R. Samulevičiaus kūrybos herojai visada pasižymi moralinėmis savybėmis. „Raimundas sakydavo, kad literatūros paskirtis – ugdyti žmogų. Jo herojai – paprasti žmonės, susirūpinę savo šalies, tėvynės tobulėjimu“, – teigia ji.
Kaip herojai, taip ir pats Raimundas, užaugęs altruistiškoje, pasiaukojimą dėl kitų skatinančioje aplinkoje, negalėjo kurti kitokių pjesių, negalėjo lipdyti kitokių personažų. Samulevičių šeimos istorijoje likę liudijimų apie karo metais gelbėtus žydus, o vėliau tiesiog prašalaičiai, neramių laikų negandų atvyti į atokų vienkiemį, buvo priglaudžiami.
Pirmiausia sodyba priklausė tautodailininkei, vaikiškų žaislų kūrėjai, knygelių autorei Stasei Samulevičienei, čia buvo statoma klėtelė – studija jos vyro broliui dailininkui Antanui Samulevičiui-Samuoliui, ir, žinoma, šioje sodyboje užaugo jo sūnus rašytojas, dramaturgas Raimundas Samulevičius. Nusiperka jie šią sodybą 20 a. ketvirtame dešimtmetyje, nes Samuolis serga džiova ir jam yra rekomenduojama gyventi kažkokioje labai švarioje vietoje, pamiškėje – ne mieste. Šitaip Samulevičiai ir įsikuria.
Antanas Samuolis taip ir nespėja pagyventi šioje sodyboje, prasidėjus karui miršta Šveicarijoje. Jau vėliau, sovietmetį, dailininko sūnėną Raimundą Samulevičių, pradėjusį rašyti eseistinę apybraižą „Baltoji obelis“ apie dėdę ir jo kūrybą, nuveda keliai į Šveicariją. Tikėtina, ši kelionė galėjo tapti lemtinga tolesniems dramaturgo gyvenimo vingiams.
O kol kas – vaikystė Praulių kaimo vienkiemyje, kur būsimą dramaturgą augino abi močiutės iš tėvo ir mamos pusės, mat baimintasi, kad ir Raimundas gali susirgti plaučių liga.
R. Samulevičius rašė: „Gimiau Kaune. Tačiau vaikystę praleidau pas senelius – vienkiemyje prie miško (Praulių kaime, netoli Jonavos geležinkelio stoties. Naktim, nes mokiausi popietinėje pamainoje, klampodavau iš Jonavos namo. Todėl mokslo metai man – kaip kraupus sapnas: ilgi, užpustyti žiemos keliai...“
Kūrybiniai ieškojimai atsiskleidė pirmuosiuose rašytuose laiškuose tėvams į Kauną, kurių labai ilgėjosi, o ypač mamos. Taip pat pirmieji bandymai piešti. Neabejotina, kad Praulių atokios sodybos aplinka tiesiog buvo labai tinkama kūrybingumui skleistis.
Įtaką R. Samulevičiaus kūrybai darė ne tik dėdės žinomo dailininko palikimas. Buvo aišku, kad genetinis literato kodas yra giliai įaustas į jo asmenį. O ir jis pats daug skaitė, domėjosi. Mokėjo lenkų kalbą, tai palengvino tobulėjimo kelią, nes sovietmečiu buvo galima gauti geresnių knygų, leistų šia kalba.
Tas laikas, kai vienas po kito šalį naikino okupaciniai režimai, kai sovietmečio kūrėjams buvo nuolat prikišamos ideologinio nepakantumo klaidos, akimirkai nušvitusi Raimundo Samulevičiaus žvaigždė – jo pjesė „Sofoklis ir Ji“ – literatūros padangėje, kaip ir kitų panašaus likimo rašytojų kūriniai, netikėtai užgeso. Apie priežastis, kodėl buvo eliminuojami kai kurie kūrėjai, tuo metu niekas garsiai nekalbėjo.
„Nemaniau tada, jog pjesė bus išspausdinta rusų kalba Maskvoje ir angliškai Niujorke, kad ją vaidins Armėnijoje ir Lenkijoje, vers į vengrų ir suomių kalbas... Parašiau ją, įkvėpimo pagautas, ir esu šventai įsitikinęs, jog kurti galima tik esant tokiai keistai būklei, kurios jokie mokslininkai nesugeba išaiškinti“, – rašė R. Samulevičius.
Nors dabar iš laiko perspektyvos žvelgiant R. Samulevičius vertinamas kaip vienas ryškesnių pokario laikotarpio dramaturgų, tačiau dar vis manoma, kad kai kurios jo pjesės bus įdomios tik ateities skaitytojui. Anot poeto Algimanto Mikutos, R. Samulevičiaus dar nesurado šio laikmečio režisieriai. Bet ir tada, sovietmetį, rašytojo trumpalaikės šlovės akimirkos, vos įsižiebusios kūrybiniame kelyje, netikėtai vis užgesdavo ir savo kūryba jis vis neįtikdavo sovietmečio literatūros cenzoriams.
„Mūsų režisieriai nelinko prie mano dramų. Nesuprato manęs ir kritikai – beveik kiekviena mano pjesė buvo įnirtingai puolama ir niekinama. Kenčiau, nes kaip visi žemaičiai esu užsispyręs“, – rašė R. Samulevičius.
Atviras susitikimuose su jaunaisiais skaitytojais, nuolat laukiamas mokyklose. Mėgstamas dėl savo kūrinių tematikos, kur nemažai dėmesio skyrė to meto jaunimo kasdienio gyvenimo aktualijoms. Klampų kelią į literatūrinį pripažinimą, nusivylimus kompensuodavo darbas su mama, tuo metu puikia kailinių dirbinių meistre, pradėjusia siūti minkštus žaisliukus, kurie tapo tuo metu itin populiarių vaikiškų Stasės Samulevičienės knygelių herojais.
Raimundas Samulevičius juos įamžindavo nuotraukose. Apie ypatingą Raimundo ir jo mamos ryšį prisimena visi pažinoję Samulevičių šeimą. Atjauta ir supratimas šeimoje, giliai pažintas moters pasaulis vis dėlto neatvedė paties rašytojo prie šeimos slenksčio. Nebuvo bohemos žmogus, nors turėjo daug draugų, visgi dažniau atsiskyrėliškai nerdavo į kūrybą, į savo jam artimą, uždarą pasaulį.
Kadaise dėl švaraus oro, kuris buvo būtinas plaučių ligų persekiojamiems Samulevičių šeimos vyrams, pirkta sodyba su laiku tapo priebėga ir nuo kitų persekiojimų dėl pernelyg atviros sovietinės valdžios sprendimų kritikos ir pernelyg viešo socialistinės santvarkos idealizavimo.
„Kai nuvažiuodavo į Praulius ir ten nakvodavo, prie lovos pasidėdavo arba kirvį, arba šakes“, – prisimena G. Malinauskaitė.
„Būdamas Maskvoje iš namiškių sužinojau apie naujus Jūsų grasinimus nužudyti mane. Tai jau tampa nebepakenčiama (ir taip, kaip matote, buvau ilgai kantrus – kaip visi žemaičiai...). Jūs užmiršote šiandien pajėgiausią ginklą – galingesnį už turtus ir jėgą – rašytojo plunksną“, – rašė R. Samulevičius.
Šis Raimundo Samulevičiaus laiškas jo grasintojui rastas po rašytojo mirties, kurios aplinkybes iki šiol gaubia paslaptis. Tą lemtingą rytą Raimundas Samulevičius, nemokėdamas vairuoti automobilio, buvo paprašęs kaimyno Aurelijaus Bacevičiaus nuvežti jį į Vilnių.
Nušautas jis buvo Bacevičiaus uošvio KGB pulkininko Vaigausko bute Gedimino prospekte vokiečių gamybos pistoletu iš pusantro metro nuotolio. Šūvio metu rašytojas kalbėjosi su literatūrologu Jonu Lankučiu. Tada Aurelijus Bacevičius kreipėsi į Raimundą ir pakvietė jį sakydamas: ateik, ką aš tau parodysiu. Kai Raimundas atsisuko, Bacevičius paspaudė mirtiną gaiduką, pataikė Raimundui į dešinę akį.
R. Samulevičius jautė, kad yra sekamas. Ir tas anonimu likęs adresatas, kuriam prieš mirtį Raimundas Samulevičius rašė laišką, sprendžiant iš viso turinio, tikėtina, rašytojui nuožmiai grasino.
Nežinomo asmens vingiuotos biografijos atvira medžiaga neapsaugojo dramaturgo nuo tragiškos lemties. Šiandien likę tik artimai jį pažinojusių žmonių liudijimai ir spėlionės, kuo gi galėjo neįtikti sovietinei sistemai šis rašytojas. „Buvo laidotuvės su nežinomų asmenų budėjimu“, – prisimena D. Marcinkevičienė.
Tikėjo draugyste, buvo visada mylimas, turėjo pasisekimą tarp žavių moterų. Ir savo „Autobiografijoje“ tvirtino esąs laimingas. Išėjo sulaukęs vos 40-ies. Stasės Samulevičienės pastangomis sūnaus kūrybos tritomis išleistas jau po mirties.
Jos pastangomis užbaigta ir eseistinė apybraiža „Balta obelis“ apie laiku nepripažintą ir tik po mirties įvertintą Antano Samuolio kūrybą. Lemtimi gal ir ne visai tiksliai atkartojo dėdės likimą, tačiau Raimundo Samulevičiaus literatūrinis paveldas vis dar laukia visuomenės dėmesio.
„Mano svajonė – kad iš visko, ką iki šiol sukūriau, liktų viena eilutė. Kažkur, po metų... Kada nors“, – rašė R. Samulevičius.
