Kultūra

2020.08.10 22:30

Vytautas Bikulčius. Tikrovė įgyja savo vertę tik tada, kai už jos slypi iliuzija

knygų apžvalga
Vytautas Bikulčius, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.08.10 22:30

Šiuolaikinis britų rašytojas Grahamas Swiftas (g. 1949) jau neblogai mums pažįstamas iš anksčiau pasirodžiusių romanų „Vandenų žemė“ ir „Motinų sekmadienis“, kurie sudomino ne vieną skaitytoją.

Literatūrologo, vertėjo Vytauto Bikulčiaus parengta naujų knygų apžvalga transliuota LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“.

O dabar leidykla „Baltos lankos“ mums suteikia progą paskaityti ir jo paskutinį romaną „Regimybės“ (iš anglų kalbos vertė Rasa Drazdauskienė).

Romano pradžia mus nukelia į 1959 metus, į Anglijos pajūrio kurortinį miestą Braitoną, kur publiką linksmina trys bičiuliai – konferansjė Džekas Robinsas, iliuzionistas Ronis Dinas ir šio asistentė Ivė Vait. Būtent publikos akivaizdoje jie virsta Džeku Robinsonu, Pablu ir Eva ir ima kurti scenoje iliuziją, kuri patraukia žiūrovus, sudaro galimybę jiems atsipalaiduoti bei patirti malonumą.

Šitaip palaipsniui atsiveria ir romano autoriaus sumanymas – atskleisti ne tik tikrovės ir iliuzijos santykį, bet ir išryškinti iliuzijos ar regimybės jėgą ir žavesį. Šia prasme romanas tampa ne tik kūriniu apie iliuzijos vaidmenį romano personažų gyvenime, bet jis paliečia ir universalesnius iliuzijos klodus, susijusius su kūryba apskritai.

Galbūt labiausiai tikrovė ir regimybė pinasi Ronio gyvenime. Jau vaikystėje jam tėvas, kuris yra jūreivis, tampa greičiau iliuzija kaip ir ta papūga, kurią į namus parveža tėvas, bet motina, neturėdama pinigų, ją parduoda. Ir mažasis Ronis ima suvokti, kad galima pasigesti tik regimybės, o ne nuolat egzistuojančio tikrovės atributo. Neretai ta iliuzija tampa realesnė ir už tikrovę. Ir aštuonmečiui Roniui nutinka netikėtas dalykas, nes 1939 metais jis dėl karo grėsmės su kitais Londono vaikais yra išsiunčiamas į kitas Anglijos vietoves.

Ronis patenka į Oksfordšyrą, Evergrino namus, kur jį priglaudžia Eriko ir Penelopės Lourensų šeima ir juo rūpinasi taip, kad jis net susimąsto, ar ankstesnis jo gyvenimas nėra kažkoks nesusipratimas. Gal būtent čia yra tikrasis jo gyvenimas, nors jis yra iš iliuzijų srities. Tuo labiau, kad būtent šiuose namuose jis ima suvokti ir savo gyvenimo tikslą – tapti magu kaip ir jo šeimininkas Erikas. Nepaprastai puikus rašytojo siužetinis ėjimas – Ronio iliuzijų pasaulį papildo stebukladario magija. Šitaip regimybė įgyja dar universalesnę dimensiją.

Tiesa, kai Ronis pasibaigus karui grįžta namo, jo noras būti iliuzionistu sukelia šoką motinai, nes jo pasirinkimas jai atrodo netikras, iliuzinis kaip ir karo metais jos dingusio vyro jūreivio amatas. Neatsitiktinai Ronį tokia motinos reakcija nustebina tiek, kad jis jaučiasi esąs svetimas motinai ir kad jiedu ima bendrauti kaip visai nepažįstami žmonės.

Rašytojas sumaniai kaitalioja laiko planus, dar labiau išryškindamas tikrovės ir iliuzijos dermę. Netikėtas šuolis į 2009 metus, kai Ivė, jau palaidojusi savo vyrą Džeką, grįžta prisiminimais į Ronio ir jos veiklos pradžią Braitone, nustebina ir ją pačią, nes ji pati lyg ir negali patikėti, kaip galėjo ištekėti už Džeko, o ne už Ronio, bet jos prisipažinimas, kad ji esanti šalto proto ir įžvalgi verslininkė, viską sustato į savo vietas. Užtat jai ir lieka neaišku, kur yra didesnis stebuklas – ar tas, kad iliuzionistas pradangina žmones ir leidžia jiems vėl atsirasti, ar tas, kad žmonės dingsta ir niekada nebepasirodo.

Per visą romaną plevena nuostabus tikrovės ir iliuzijų asociacijų žaismas. Ta papūga, kurią Ronio tėvas parvežė į namus ir kuri pareikšdavo apie save: „Kur Pablas? Štai aš!“, galbūt buvo pirmasis vaiko žingsnis į magijos pasaulį. Neatsitiktinai ji išnirs paskutiniame Ronio pasirodyme, po kurio iliuzionistas visiems laikams dings iš šio pasaulio, jos žodžiai „Štai aš!“ primins apie ją ir apie Ronį Ivei pačioje romano pabaigoje.

Kai kada romane iliuzija tampa ir tikrove. Ronio ir Ivės pasirodymas scenoje baigdavosi vaivorykšte, kuri tiesiog suglumindavo žiūrovus, niekaip nepajėgusių išsiaiškinti jos paslapties. Ivė, ištekėjusi už Džeko, drauge su juo įkuria bendrovę „Rainbow Productions“, nors už jos iš esmės slypi Ronio sužadėtinės išdavystė. Neatsitiktinai, kai buvo minimas Džeko veiklos penkiasdešimtmetis ir kai Ivė užsakė tortą su dviem kaukėmis, kurios paminę – tragedijos ir komedijos – tradiciją turėjo abi šypsotis, abiem pjaustant jį Džekas pravirksta tikromis ašaromis, liudijančiomis, kad gyvenime už viską tenka anksčiau ar vėliau sumokėti. Tegu tik ir ašaromis. Lygiai taip pat nuo praeities negali pabėgti ir Ivė kosmetinio stalelio stalčiuje išsaugojusi savo kostiumą, su kuriuo pasirodydavo drauge su Roniu.

Romanu autorius tarsi patvirtina mintį, jog tikrovė įgyja savo vertę tik tada, kai už jos slypi iliuzija. Argi nebūtų nuobodus mūsų gyvenimas, jei neturėtume galimybės žavėtis kūrybos lobiais? Ji ir yra ta iliuzija, kuri leidžia giliau suvokti mūsų tikrovę.

Nuostabus romanas, suveriantis ant vos įžiūrimos tartum voratinklio gijos tikrovės ir iliuzijos sampynas, praeities ir dabarties slėpinius ir tarsi burtininko lazdele pamojantis skaitytojui, kad šis patirtų taip pat ir literatūros, kuri irgi yra iliuzija, žavesį...

Vandos Juknaitės „Kalbasi susitikę“ (išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla) įvardinta kaip pokalbių knyga, kurią sudaro aštuoni pokalbiai su įvairių profesijų žmonėmis, kurių didžiosios dalies jau nebėra tarp gyvųjų.

Kalbindama pašnekovus, autorė kiekvienam suranda savitą raktą, stengdamasi išryškinti vieną ar kitą nuotaiką, vidinį siekį, plevenančią nuojautą, iškalbingą detalę, už kurių atsiveria tik tai asmenybei būdingas bruožas.

Štai dailininkė Eva Labutytė prisipažįsta, kad jos kūrybos pasaulis sukasi apie mėlyną spalvą, kuri jai išreiškia ir tolumas, ir žmonių artumą, ne be reikalo su šia spalva ji sieja ir skausmą, ir liūdesį, ir džiaugsmą. Bet ji įžvelgia ir mėlynos spalvos niuansus, pripažindama, kad atviros mėlynos spalvos kaip ir nebūna. Gal todėl, kai ji atkreipia dėmesį, kad žvakės šviesa prasideda nuo mėlynos ir po to virsta kitomis spalvomis, taip ir jauti plevenančią dailininkės sielą? Šitaip pokalbis atveria nepaprastai plačius akiračius skaitytojo apmąstymams.

Tuo tarpu skulptoriui Stanislovui Kuzmai meninio pasaulio ištakos prasideda nuo lytėjimo. Menininko nuomone, kiekvienas žmogus gali aptikti jam artimiausią išraiškos būdą. Tuo pačiu jis akcentuoja, kad mūsų laikais žmogus įgyja daug tarpininkų, su jais jis jaučiasi tarsi su protezais ir jam tenka išgryninti save – kitaip tariant, apriboti save. Be to, jis pabrėžia, kad pats meno kūrinys nėra savaime vertė, vertę sukuria žmogaus santykis su juo. Neatsitiktinai jis mus priverčia suvokti, kad gyvenimas yra vertingas.

Ši knyga suteikia galimybę palyginti ir skirtingų kartų atstovų mąstyseną, ypač kai atsiskleidžia svarbūs, egzistenciniai motyvai. Jei Viktoriją Daujotytę dažnai kankina sapnas apie vaikystę, kai ji eidavo per gruodą į mokyklą be batų ir jausdavo gėdą (čia susipina daug dalykų – socialinis šeimos statusas, pokario metas), Vanda Zaborskaitė prisipažįsta, kad pokario metais ji išgyveno didžiulį vidinį konfliktą tarp būti ir atrodyti, susipynusį su religine patirtimi ir kad tas konfliktas išsisprendė tik Nepriklausomybės metais.

Tuo tarpu rašytojo Balio Sruogos dukra Dalia Sruogaitė mūsų atmintyje nori įtvirtinti faktą, kad jos tėvas pateko į Štuthofo konclagerį kaip įkaitas už tautą, ir kad jo negalima painioti su kitomis – žurnalistų, inteligentų, Plechavičiaus – grupėmis, kurios vėliau irgi atsidūrė tenai. Be to, ji primena, kad būtent „nedrąsusis Mykolaitis“ (turimas galvoje Putinas) stengėsi paveikti vokiečius ir padėti jos tėvui.

Dviejų civilizacijų – Vakarų ir Rytų – skirtumai atsiskleidžia pokalbyje su rašytoja Jurga Ivanauskaite. Ji puikiai supranta, kad civilizacija susijusi su prigimtiniais dalykais, su tam tikru genetiniu kodu. Ir po kelerių patirties metų, praleistų Tibete, ji, vis dėlto, daro išvadą, kad budizmo esmė yra atjauta, o ne magija ar mistika. Bet vidinių prieštaravimų ir tai nepadeda išvengti, ir tada imi galvoti, kad R. Kiplingas gal ir buvo teisus teigdamas, jog Vakarai yra Vakarai, Rytai yra Rytai, ir jie niekada nesusitiks.

Pokalbis su rašytoju Icchoku Meru yra be galo grakštus ir sykiu toks punktyriškas, užkabinantis įvairius gyvenimo faktus ir nuotaikas, kupinas vilties ir tikėjimo ateitimi, primenantis sielų plevenimą, nes, kaip prisipažįsta abu pašnekovai, dar yra dalykų, dėl kurių suplazda širdys. Bene geriausiai jį apibūdina rašytojo žodžiai: „Gyvenimas, be visa ko, dar ir stebuklingas, ar ne?“

Knygos užsklanda tampa V. Juknaitės pokalbis su jos kolegėmis Gitana Vanagaite, Ginta Čingaite, Žydrone Kolevinskiene, kurios kaip tik ir iškelia žmogaus ryšio su žmogumi, asmenybės svarbą be galo dramatišku metu – kai po iki galo neapgalvotų reformų LEU virto VDU Švietimo akademija. Vis dėlto, jos nepraranda vilties, nes jau ankstesniuose jų aukštosios mokyklos etapuose išugdytas kritinis mąstymas, nebijojimas sakyti tiesą buvo ir yra tokios vertybės, kurios anksčiau ar vėliau suteikia žmogui naujas galimybes. Nepaisant nieko...