Kultūra

2020.06.28 17:56

Libertas Klimka. Antroji vasarvidžio šventė – Petrinės

Libertas Klimka,etnologas2020.06.28 17:56

Ši diena – paskutinė iš penkių kupolinių, o jos skaičiuojamos nuo Joninių. Kupolės – tai bendrinis vaistažolių arba burtams suskintų pievų gėlių puokštės pavadinimas. Paskutinė, reiškia gamtoje jau galima pastebėti tam tikrus pasikeitimus, juk nuo saulėgrįžos šviesioji  paros dalis jau trimis minutėmis trumpesnė.

Pasak prosenovinių vaizdinių, saulutė palieka dangaus kalną, nebeužkopia į jo pačią viršūnę, „atšoka atgalios“, rudenio link. Tas pasikeitimas įvykstąs per Petrines, kai saulutė paskutinį kartą užteka pasirėdžiusi margaspalviais rūbais. Bet tą rytmečio stebuklą, sakoma, gali pamatyti tik tyros sąžinės žmonės ir ne miegaliai, nes saulė pateka 4 val. ir 45 minutės.

Pagal senolių pastebėjimus, po šios šventės prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė pamiškėje užgiedos ir lyja…

O kalendorinė Šv. Petro ir Povilo šventė – rytojaus dieną, pirmadienį. Jos data nusistovėjo nuo 358 metų, kai Romoje buvo iškilmingai perlaidoti šventųjų apaštalų palaikai. Kaimo žmonės taip sako apie dangiškuosius globėjus: „Šventas Petras yra raktininkas, o šventas Paulius – raštininkas; jie abudu dangaus vartus saugo ir dangun įleidžia“. Todėl šv. Petras liaudiškoje ikonografijoje vaizduojamas su raktu rankoje, Šv. Paulius – su knyga. Labai dažnai judviejų skulptūriniai atvaizdai statomi abipus kaimo bažnytėlės durų arba prie pagrindinio altoriaus.

Petrinės ar Povilinės – tai antroji iškili vasarvidžio šventė taip pat ir tradiciniame mūsų tautos papročių kalendoriuje. Sakoma, kad po jos gegutė nustoja kukuoti: ar tai pavirstanti raibu vanagėliu, ar tai užspringstanti miežio akuotu. Pagal senolių pastebėjimus, po šios šventės prasidedanti lietingesnė vasaros pusė. Tik volungė pamiškėje užgiedos ir lyja…

Sakmė sako, kad volungė troškulį malšinanti rasa nuo medžių lapų, jai uždrausta gerti iš upelių, nes tingėjo kartu su kitais paukščiais kasti vandens vagas. Todėl nuolat ir prašanti Dievo lietaus. To paties nori ir sėjikas, nes jam už tinginystę gerti galima tik nuo akmens. Todėl toks plonas ir gailus jo balselis: „Lyk, lyk!“

Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant pirštuko galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?“ Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.

Petrinių šventę kaimo žmonės senovėje laikė labai svarbia, tad jau išvakarėse nedirbdavo jokių sunkesnių darbų. Šieno į kupetas nekraudavo, o moterys baltinių nevelėdavo, antraip visokie parazitai namus užpultų. Kas tų draudimų nesilaikys, sakydavo, gali ir dar skaudžiai nukentėti: šventasis Petras į dangų neįsileis ar Perkūnas namus įtrenks. Štai kokie tie lietuvių liaudiški tikėjimai: juose ir senosios baltų religijos aidai, ir viduramžių krikščioniškieji vaizdiniai. Mokslo kalba tai vadinama įkultūrinimu. Ir mažai Europoje rasime tautų, kurių etninėje kultūroje šis bruožas būtų toks ryškus.

Dar ne taip seniai gražią Petrinių tradiciją turėjo mūsų sostinė Vilnius. Antakalnyje, prie Šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčios po atlaidų vykdavęs ypatingas kermošius. Vilnijos krašto kaimų audėjos suveždavo čion margąsias lovatieses, baltąsias drobeles, žvaigždėtus „abrūsus“. Visą aikštę užstatydavo vežimais, iš kurių ir būdavo prekiaujama audiniais. Akys raibdavo, tarsi pilnoje žiedų pievoje. O po turgaus jaunimas susiburdavo padainuoti ir pažaisti vaizdingose Antakalnio kalvose, pušų paunksmėje. Skambėdavę ir lietuviškos, ir gudiškos dainos. Merginos ten burdavo iš boružėlės skrydžio: padės ant delno ir… skrisk! Į kurią pusę ir ar toli, – ten likimas merginą nuvilios. Kurios gudresnės, tyliai boružėlės paprašydavo: „Skrisk, kur duonelė baltesnė“.

Prakalbus apie Povilines, priminsiu, kad šiandien, sekmadienį, – įžymiojo lietuvių veikėjo Povilo Višinskio 145-osios gimimo metinės.

Įdomūs ir kiti šio vabalėlio liaudiški vardai: tai barbutė, putpelikė, šašytė, Dievo Marytė ar Katrytė, Dievo karvutė. Bet ją vadindavo ir petrute, petreliu. Bernai juokdavosi iš merginų būrimo, mėgdžiodamiesi: „Petreli, bėk, bėk! Tavo vaikai rėk, rėk! Šaukštai, bliūdai nemazgoti, po suoleliu sukavoti“. Vaikai iš boružėlės skrydžio spėdavo orus. Patupdo ant pirštuko galo ir klausia: „Maryt, Katryt, kada bus pagada? Rytoj ar seredoj, ryt ar poryt?“ Ant kurio žodžio nuskrenda, to ir reikia tikėtis.

Prakalbus apie Povilines, priminsiu, kad šiandien, sekmadienį, – įžymiojo lietuvių veikėjo Povilo Višinskio 145-osios gimimo metinės. Tai dvasios galiūnas, meilės Tėvynei ir darbo jos ateičiai pavyzdys. Likimo jam buvo skirta gyventi tik 30 metų, o kiek nuveikta: laimėta byla prieš carizmą dėl lietuviškosios spaudos draudimo, parengta teorinė Lietuvos nepriklausomybės koncepcija Didžiajam Lietuvos Seimui, įkurta demokratų partija, parašyta pirmoji mokslinė etnologinė studija pavadinimu „Antropologinė žemaičių charakteristika“... Talentingas rašytojas, politikas, mokslininkas, o svarbiausia – mokytojas. Kaip šiandien tokių mokytojų reikėtų Lietuvai!