Kad pamatytume šią mozaiką, visų pirma reikia gauti leidimą. Praėję pro vartus, pateksite į Vakarų laivų gamyklos teritoriją Klaipėdoje, o ten žaliame sodelyje išvysite mozaiką.
Apie ją nežino net garsiausi Lietuvos freskų kūrėjai, šiandien jau nepavyksta išsiaiškinti nei jos autoriaus, nei pavadinimo, nei sukūrimo metų.
Apie 15 metrų aukščio mozaika, sudėliota iš kvadratinių detalių, vaizduoja laivų istoriją: nuo rausvo Vikingų drakaro iki mėlyname fone plaukiančio socialistinio pasididžiavimo, žvejybinio tralerio. Dešiniajame mozaikos kampe, virš laivų šviečia geltona saulė.
Freskų dailininkas, tapytojas monomentalistas Juozas Vosylius sako, kad mozaika sukurta smaltos technika, iš spalvoto neskaidraus mozaikinio stiklo. Jis mano, kad Klaipėdoje tokia išlikusi vienintelė.
„Sudėtinga kompozicija. Ji yra, kaip matot, labai optimistinė – saulė šviečia gražiai, laivai plaukia. Yra vertikalės – laivų stiebai, saulės spindulių įžambinės – jų susikirtimai teikia dinamiką. Harmoningas, gražus spalvinis sprendimas, labai nešaukiantis, nerėkiantis. Mėlyno dangaus fone jis visai gražiai atrodo“, – sako J. Vosylius.
Kad ir kokia išskirtinė mozaikos technika, jos idėja aiški – įkvėpti darbininkus einančius į darbą laivų statykloje. Tai vienas svarbiausių ideologinio, socialistinio meno tikslų. Bet J. Vosylius sako, kad ideologija čia nėra akivaizdi ir yra gerai užmaskuota. Jo manymu, mozaika pasakoja platesnę, ne tik ideologinę istoriją.
„Gali pritaikyti ir ideologiją, bet saulė yra saulė, ji tinka visiems laikams. Tiesą sakant, aš tikėjausi labiau ideologizuoto kūrinio, o šitas darbas mane tikrai nustebino. Jį reikėtų užfiksuoti ir akcentuoti“, – kalbėjo menininkas.
Vakarų laivų gamyklos komunikacijos vadovė Jolanta Toliušytė sako, kad apie mozaiką beveik nieko nežinojo, nieko nerado net pervertusi albumus ir gamyklos istoriją pasakojančias knygas, o senųjų darbuotojų beveik nelikę. Prieš 10 metų, sujungus dvi stambiausias laivų statyklas Lietuvoje, mozaiką jie gavo kartu su kitais pastatais, kai kurių paskirties nežino iki šiol.
Ji paminėjo, kad kai kurie teritorijoje esantys neaiškios paskirties pastatai yra griaunami, bet pastato, ant kurio yra mozaika, gamykla griauti neketina.
Bandydama atsekti, kas ir kada galėjo sukurti mozaiką, J. Toliušytė žiūri į gamykloje nuo 1953 m. statytų laivų sąrašą. Pagal ant mozaikoje esančio laivo užrašytą registracijos numerį ji greit randa laivo pavadinimą.
„1963 m. buvo statytas laivas Klaipėdai „Rapolas Čarna“. Ar gali būti, kad būtent šitai progai buvo ši mozaika sukurta?“ – svarsto J. Toliušytė.
Ji spėja, kad mozaika galėjo būti sukurta apie 1963 m., pirmojo lietuviško didžiojo tralerio pastatymo proga. 1963 m. kovą kronika „Tarybinė Lietuva“ rodė reportažą apie jo nuleidimo į vandenį ceremoniją.
Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities pirmininkė Gerda Antanaitytė sako, kad iš esmės sutvarkyta erdvė yra pozityvus pokytis, bet kartu negalime pamiršti ir ideologijos, kuri tai darė.
„Sukurti kokybišką erdvę – jau pliusas – tiek teritorijai, tiek miestui, tiek žmonėms. Jeigu, tarkim, mozaikos nebūtų ir įeitum tiesiai į angarus, tiesiai į darbo vietą, būtų kitas įspūdis ir visai kita nuotaika. Man atrodo, dėl jos išlošia tiek darbuotojai, tiek miestas, tiek, tikriausiai, tuo atveju ir ideologija“, – sako G. Antanaitytė.
Bet G. Antanaitytė mano, kad dėl to šios mozaikos nereikėtų naikinti. Ji sako, kad labai svarbu sąmoningai nuspręsti, ar tikrai reikia šalinti ideologinėmis paskatomis sukurtus darbus ir įvertinti, ar turime juos kuo pakeisti.
„Jeigu žinai savo nuostatas, įsitikinimus, gal tai tavęs neturėtų taip labai gąsdinti?“ – klausia G. Antanaitytė. Pašnekovė pastebi, kad taip buvo ir nederėtų to pamiršti: „Toks buvo periodas, mūsų tėvai taip užaugę, galime pasimokyti iš to, kas buvo neteisinga. Bet kai visa tai maskuoji, išimi, naikini, galbūt atsiranda terpė idealizuoti kai kuriems žmonėms.“ Pasak jos, jei tai palieki kaip pareiškimą, sakantį, kad taip buvo, tą išgyvenome, pasimokėme, galbūt tapome stipresni negu tie, kas neturėjo tokios santvarkos, galbūt tai būtų mūsų privalumas.
G. Antanaitytė šią mozaiką mato kaip istorinį dokumentą, paslėptą nuo miestiečių akių, galbūt iš dalies todėl ir išlikusį. Jai tai – būdas pamatyti ir suprasti, kaip erdvės buvo kuriamos tada, kartu iš naujo atrasti miestą.
„Tai yra tam tikras miesto sluoksnis, kurį visai svarbu išsaugoti. Smagu atrasti tokius dalykus ir tokius momentus“, – sako G. Antanaitytė.
Plačiau – reportaže:
