Šiandien, gegužės 24-ąją, 70 metų jubiliejų pasitiko kino, teatro ir TV vaidmenimis mus žavėjęs (ir žavintis) Remigijus Vilkaitis. Bene giliausiai savo profesiją permąstęs kūrėjas ragavo ir politikos – kaip „Duonos valgytojų“ partijos lyderis ir kultūros ministras. Patirtį vertina: „Nėra ko gailėtis, nes daug ko nežinočiau. Nežinau, ar tai gerai, ką žinau. Bet geriau žinoti“, – LRT.lt sako jubiliatas.
Šiuo metu R. Vilkaitis eina Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus (LTMKM) vyriausiojo muziejininko pareigas, taip pat yra Auksinių scenos kryžių komisijos narys. Jubiliejaus proga LRT.lt pakalbino vieną garsiausių Lietuvos scenos menininkų.
Nieko „nesusvarbina“
– 70 – daug ar mažai? Ką galite ir ko jau ne?
– (Nusijuokia.) Atrodo, viską galiu. O daug ar mažai – velniai žino. Ne man spręsti. Daug ko nespėji padaryti, tikiesi, kad dar spėsi. Nesupranti, kodėl vienas ar kitas dalykas neįvyko.
Nelabai ir revizuoju. Esu atsipūtęs, nieko „nesusvarbinu“.
– Dar vaidinate?
– Spektakliai buvo suplanuoti, bet tas koronavirusas savaip patvarkė. Dar vaidinu keliuose spektakliuose, nežinau, bus jie ar ne. Bet dar šiek tiek „vaidenuosi“.
– Kaip manote, ar koronavirusas pakeis žmogų, gal po karantino pasikeis jo prigimtis, „natūra“?
– Na, natūra tai tikrai grįš. (Juokiasi.) Ji grįžta nepaisydama socialinių santvarkų. Žmogus prie visko prisitaiko. Jei prigimtis ir keičiasi, per 50 ar 70 metų nespėjame nieko pastebėti. Gal kokiam žmogeliui iš 16 amžiaus atrodytų, kad pas mus čia vieni stebuklai. Tačiau ir jis, pagyvenęs ilgėliau, įsitikintų, kad iš esmės niekas nepasikeitė.
Linksmai čia viskas vyksta
– Pasiilgote bičiulių per koronavirusą, izoliaciją? Gal pakanka telefoninių skambučių ir vaizdo konferencijų?
– Kažkaip pakanka. Tiesioginis bendravimas, žinoma, gerai, bet dabar jis tiesiog neįmanomas. O iš esmės nieko tokio neatsitiko. Jei giliau kapstyti, tai žmonijos gyvenime periodiškai kas nors panašaus atsitinka. Mums palyginti nedaug kliuvo. Jei prisimintume, kiek ir ko patyrė kitos mūsų kartos. Gana komfortiškai išgyvenome.
Na, buvo proga šiek tiek iš šalies į save pažiūrėti: kaip kas elgiasi, reaguoja, kaip kas šia situacija pasinaudojo. Net praturtėjo.
– Kai kas ir politinį kapitalą kraunasi.
– Politinis kapitalas labai efemeriška „konsistencija“. Tad tegul neturi kokių nors iliuzijų.
Žodžiu, gana linksmai čia viskas vyksta.
Meno fortas nesibaigs
– Karantinas bus didelis smūgis teatrui, kaip manote?
– Ekonominiu požiūriu bus labai negerai. Be to, aktorius kasdien turi praktikuotis, jam būtinas trenažas, antraip praras formą.
O meniniu požiūriu nei atradimų, nei praradimų nematau. Gal tik radosi galimybė pasižiūrėti iš šalies į savo „produkciją“.
– Kas bus su Meno fortu, Eimunto Nekrošiaus teatru?
– Kartu su Meno forto žmonėmis LTMKM surengėme E. Nekrošiui skirtą didelę parodą „Kvadratas“. Gal įvyks ir kiti numatyti renginiai.
Šiaip Meno fortas dirba su E. Nekrošiaus mokiniais – aktoriais ir režisieriais, matau pastangas. Manau, po 10 metų viskas ten turėtų atrodyti kitaip, bet veikla turi būti tęsiama. Italijoje, Lenkijoje atsirastų E. Nekrošiaus kūrybos tyrimų institutas. Nes tas reiškinys giluminis, susieja daug kūrybinių personalijų. Darbo tikrai daug.
E. Nekrošiaus palikimas kitose šalyse irgi didelis. Daugybė meistriškumo klases lankiusių mokinių, gyvenančių visoje Europoje. Teko matyti, kaip jie susitinka nesimatę metus, kitus – kaip šeima, artimiausi bičiuliai. Apsikabina, bučiuojasi, verkia.
Tad tikiuosi, kad Meno fortas nesibaigs.
Vaikštantiems po vieną bus nelengva
– Esate Auksinių scenos kryžių komisijos narys. Kaip pagerinti jos darbą?
– Reikia tobulinti sistemą, griežtinti atranką. Bet yra, kaip yra.
– Kada bus rengiama apdovanojimų ceremonija?
– Linkstama į rudenį, teatro sezono pradžią. Sunku prognozuoti.
– Dabar apdovanojimai, ko gero, ne pagrindinis dalykas. Turbūt svarbiau teatrams ir koncertinėms įstaigoms išlikti?
– Valstybiniai išsilaikys, valstybė jų neapleis. O tiems, kur „vaikšto po vieną“, teatriukams (nesigilinant, ką gamina ir rodo) tikrai sunku. Vis dėlto, manau, valstybės parama didelė.
Su žvėrim kaip su žvėrim
– Turiu dar vieną „valstybinį“ klausimą: kaip šiandien vertinate politinį savo gyvenimo tarpsnį, kultūros ministro pareigas?
– Patirtį vertinu. Svarstau, kad buvo akimirkų, kai elgiausi pernelyg švelniai ir etiškai.
– Žmogiškai.
– Būna situacijų, kai reikia rėžti tiesiai kakton. Nes mano, kad tu gal ko nors nesupranti, gal tave galima apmauti, gal ko nors nematai... Su žvėrimi reikia elgtis kaip su žvėrimi.
– Žodžiu, iš esmės nesigailite tų metų?
– Nėra ko gailėtis, nes daug ko nežinočiau. Nežinau, ar tai gerai, ką žinau. Bet geriau žinoti.
– Dabar domitės politika, stebite peripetijas?
– Man kažkaip gal juokinga. Šiaip manau, kad ši Vyriausybė vis dėlto gana teisingai elgiasi. Kai kuriais klausimais jos ryžtas pasiteisina.
Kita vertus, ir aplinkybės jai teko neeilinės. Iššūkiai didžiuliai. Tad visi šie rėksniai... Lyg niekada nieko panašaus nebūtų buvę, niekas nebūtų gudravęs, ko nors nutylėjęs. Nieko iš esmės naujo. Tik iššūkiai dideli ir tvarkomasi neblogai.
Bičiuliai apsilanko
– Legendinis Dalios Tamulevičiūtės aktorių dešimtukas jums – kaip etiketė. Ar pasibičiuliaujate, susitinkate?
– Taip, kadangi dirbu LTMKM muziejuje, jie užbėga kartais pas mane. Beveik visi jau apsilankė. Tai pasitarti, tai šiaip paplepėti. Nedažnai, aišku. Tam tikra bendrystė išliko.
– Ar į Vilkaviškį, Meiliūnus, savo tėviškę, kartais sugrįžtate?
– Na, iš Meiliūnų mane išvežė, kai buvau dvejų. Tėvas buvo mokytojas ir jį tiesiog perkėlė į kitą mokyklą. Buvome aplankę, ten tame name gyvena žmonės. O šiaip su seseria ant kapų nuvažiuojame.
– Liko jums tik suvalkietiška tarmė.
– Nežinau, savęs kai negirdi... gal.
