Rašytoja Vanda Juknaitė LRT KLASIKAI sako, kad naujoji jos knyga „Kalbasi susitikę“ nėra normali – tai gyvas pokalbis ir proga pasisakyti žmogui. „Daiktai sureikšminti, miestai sureikšminti, o žmogus kartais yra nuvertėjęs iki paskutinio skatiko“, – teigia rašytoja.
Lietuvių literatūroje ir apskritai kultūroje V. Juknaitę regime ir galime suvokti trejopai: kaip prozininkę, kuriai svarbiausia yra vaiko ir moters tema, kaip lituanistikos dėstytoją, keturis dešimtečius sietą su pedagoginiu universitetu ir keliomis mokytojų kartomis, ir kaip žmogų, kuriam visą laiką buvo svarbu klausti ir kalbėtis.
Naujausia knyga – gyvas kalbėjimas
„Apie riziką gyventi“ – taip vadinosi V. Juknaitės laida LRT KLASIKOJE. Prieš 15 metų rašytoja kviesdavosi į studiją skirtingus pašnekovus, dažniausiai kultūros žmones, su kuriais lėtai, išmintingai, itin žmogiškai kalbėdavosi apie gyvenimo ir kūrybos rizikas, iš tų rizikų kylančias įtampas. Kalbėdavosi apie atmintį, kasdienybę, apie pokalbio svarbą mums.
Pokalbiai V. Juknaitei visada buvo ne mažiau reikšmingi nei kūryba. Diskusijos su nepažįstamais vaikais, su ištisomis studentų kartomis, pokalbiai su kolegomis dėstytojais, rašytojais, kultūros asmenybėmis.
Nedidelę dalį šių pokalbių atrandame ir naujoje rašytojos knygoje „Kalbasi susitikę“, kurią sudarė Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos dėstytoja, literatūrologė doc. dr. Gitana Vanagaitė. Šioje knygoje skelbiami 2002–2010 metais spaudoje išsibarstę V. Juknaitės pašnekesiai su skirtingų išsilavinimų ir profesijų žmonėmis.
V. Juknaitė LRT KLASIKAI sako, kad tai nėra normali knyga – tai gyvo žmogaus kalbėjimas.
„Reikėjo suteikti jam galimybę, buvo noras parodyti tokį gražų žmogų kitiems. Ne knygą, ne paveikslą, bet žmogų. Čia buvo toks gyvas gyvenimas“, – kalba rašytoja.
V. Juknaitė teigia, jog šiuo metu, sunkiai kovodama su negalia, mėgina „rašyti iš tylos, iš kurios nebekalba niekas“.
Rašyti iš tylos, iš kurios nebekalba niekas.
„Darau tai, kas yra nusikaltimas tylai. Man atrodo, kad kai nukeliauji ten, kur jokie žodžiai nebepasiekia, privalai liudyti. Kaip ir šituos žmones, kurie buvo kalbinti, norėjosi paliudyti ir parodyti kitiems. Daiktai sureikšminti, miestai sureikšminti, o žmogus kartais yra nuvertėjęs iki paskutinio skatiko“, – atkreipia dėmesį V. Juknaitė.
Minėti tekstai, rašytojos aiškinimu, yra grožinė literatūra tik iš dalies. Rašytoja teigia bandanti rašyti apie tai, kaip žmogui atrodo jo gyvenimas, kai šis į jį žiūri nebūties akimis.
„Kiekvienos tiesos pasitikrinimas, kuri subyrėjo, ir pagalvojimas, kodėl ji subyrėjo, kaip ji sužeidė. Tas perkainavimas, kuris gyvenime įvyksta labai vėlai, ir žmogus nutyla amžinai. Kadangi aš viena koja grabe, tai viena koja kalbu ir galiu sau leisti nusikalsti tylai, tik nežinau, kas iš to išeis. Galbūt tai yra bandymas ištverti tai, ko negali išverti, kas yra labai sunku“, – teigia rašytoja.
Daiktai sureikšminti, miestai sureikšminti, o žmogus kartais yra nuvertėjęs iki paskutinio skatiko.
Rašytoja garsėja savo tragikomišku žvilgsniu į tikrovę. Vertindamą šį savo bruožą, V. Juknaitė sako, kad, nepaisant didelių sunkumų, gyvenimas yra neapsakomai gražus, o žmonės to neretai nepastebi.
„Gyvenimas yra šviesus, kupinas nuostabių žmonių, pilnas grožio, tik visi bėga, skuba, nesustoja ir nepamato. Kai gyvenimas sustabdo, reikia su džiaugsmu priimti visus išbandymus“, – sako V. Juknaitė.
Vilniaus pedagoginio universiteto, vėliau Edukologijos universiteto erdvė yra ta vieta, kurioje būsimi mokiniai sutikdavo V. Juknaitę. Toje pačioje erdvėje rašytoja susitiko ir jos kūrybą tyrinėjančią doc. dr. G. Vanagaitę.
Knygos „Kalbasi susitikę“ sudarytojos G. Vanagaitės teigimu, šio veikalo visuma susiformavo savaime.
„Gražiausia ir įdomiausia, kad ta besikurianti visuma formavo pokalbius ir jų eiliškumą. Reikėjo tik įsiklausyti, išgirsti.
Kai gyvenimas sustabdo, reikia su džiaugsmu priimti visus išbandymus.
Kai žiūri į knygos „Kalbasi susitikę“ pokalbių visumą, supranti, kas yra žodžio dialogiškumas, vidinė žodžio jėga, specifinė energetika, kuri atneša vandens, užkloja ir paglosto”, – vaizdingai apibūdina G. Vanagaitė.
Visi šie aspektai, anot V. Juknaitės kūrybos tyrinėtojos, formuoja vertybių tinklą, kuris yra didžiausia knygos jėga, kurianti vidinių ieškojimų intrigą.
Kai žiūri į knygos „Kalbasi susitikę“ pokalbių visumą, supranti, kas yra žodžio dialogiškumas, vidinė žodžio jėga, specifinė energetika, kuri atneša vandens, užkloja ir paglosto.
„Paskui tos vidinės tiesos susilieja su amžinosiomis. Juknaitė, klausdama savo pašnekovų, labai aiškiai parodo, kad žmogaus vidinis pasaulis yra kuriamas ir konstruojamas. [...] Vidinės pajautos ir racionalaus noro ją įforminti sankirta knygoje yra pati įstabiausia“, – LRT KLASIKAI sako G. Vanagaitė.
Lietuvos nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė V. Juknaitė gimė 1949 metais Papiliuose (Rokiškio r.). Vilniaus universitete studijavo lituanistiką. Dėstė mokykloje, Vilniaus muzikos akademijos Klaipėdos fakultetuose, nuo 1976-ųjų dirbo Vilniaus pedagoginiame universitete, buvo Lietuvių literatūros katedros docentė.
Pirmoji knyga „Ugniaspalvė lapė“ išėjo 1983 metais. Apdovanota Žemaitės, J. Paukštelio, J. Grušo, G. Petkevičaitės-Bitės, Lietuvos vaikų fondo literatūrinėmis premijomis. 1990 metais pasirodė pirmasis rašytojos romanas „Šermenys“. 1995 išleista apysaka „Stiklo šalis“. 2002-aisiais išleista esė knyga „Išsiduosi. Balsu“. 2007 metais išleista pokalbių su vaikais knyga „Tariamas iš tamsos“.
Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pastatyta V. Juknaitės drama „Formulė“. Pagal apysaką „Stiklo šalis“ 2004-aisiais sukurtas kino filmas (rež. Janina Lapinskaitė). V. Juknaitės kūryba versta į anglų, latvių, lenkų, rusų, švedų, vokiečių, prancūzų, portugalų, ispanų ir kitas kalbas. Gyvena ir dirba Vilniuje.
Parengė Gabrielė Sagaitytė.
Išsamiau – įraše.
