Kompozitoriaus Sergejaus Prokofjevo opera „Lošėjas“, sukurta pagal to paties pavadinimo F. Dostojevskio romaną, Lietuvoje iki šiol nebuvo statyta. Sukurta 1916 m. ji sunkiai skynėsi kelią tiek į Rusijos, tiek į pasaulio operų scenas.
Nuo sukūrimo praėjus kiek daugiau nei dešimtmečiui, Briuselyje įvyko jos pasaulinė premjera, o kompozitoriaus gimtinėje pirmąkart pastatyta tik 8-ajame dešimtmetyje. Šiemet Vilniuje įvykusi „Lošėjo“ premjera – tai operos, sukurtos Bazelyje 2018 m., perkėlimas į Lietuvos nacionalinį operos ir baleto teatrą. Dalis spektaklio atlikėjų taip pat atkeliavo iš Bazelio pastatymo – tai solistai Asmik Grogorian ir Dmitrijus Golovninas. Kalbamės su operos „Lošėjas“ režisieriumi Vasilijumi Barchatovu.
– Nedažnai pasaulio operos teatruose skambantis S. Prokofjevo kūrinys, opera „Lošėjas“, Lietuvoje pastatytas pirmą kartą. Kas jus sudomino šioje operoje, kai ją pirmą kartą statėte Bazelyje prieš porą metų?
– Šios operos kelias į sceną išties sudėtingas. Premjerai buvo rengiamasi Sankt Peterburgo Marijos operos ir baleto teatre, bet premjera neįvyko, nes šalyje kilo revoliucija. Tai buvo 1917 m. sezonas. Premjera buvo atidėta, o po to jau ne opera buvo galvoje. Vėliau S. Prokofjevas išvažiavo, ilgai ieškojo galimybių ją pastatyti, o natos, klavyras liko Peterburge, bibliotekoje. Kalbėjosi jis ir su S. Diagilevu, bet S. Diagilevo ši istorija neužkabino.
Operos premjera įvyko po dešimties metų Briuselyje, „La Monnaie“ teatre, ji buvo atlikta prancūzų kalba, tai buvo antroji operos versija. S. Prokofjevas džiaugėsi galėdamas grįžti prie šios medžiagos ir kai ką pataisyti profesionalesne, brandesne ranka, bet visuomet labai išgyveno, kad premjera Rusijoje neįvyko. Yra kelios garsios eilutės, kurias jis tuomet parašė, – „saviškės varnos premjerą pražiopsojo“ – apie tai, kad ji įvyko kažkur Belgijoje, Briuselyje, prancūziškai. Nors visas F. Dostojevskio kūrinys apie lošimą, iš tikrųjų ruletė – tik proga papasakoti visų veikėjų bėdas, tai kaip vyšnia ant torto, ratas, ant kurio viskas sukasi, bet iš esmės romanas ne apie ruletę.
Esmė ta, kad žmogus, parašęs romaną apie tai, F. Dostojevskis, pats buvo tokioje sunkioje padėtyje, todėl labai gerai aprašė visus veikėjus, kurių situacija yra ne mažiau sudėtingos. Šios operos žavesys tas, kad visų veikėjų jau nuo pat pradžių, ypač Polinos, situacija yra labai bloga. Įprastai opera taip turėtų pasibaigti – visišku žmogaus pralaimėjimu ir tragedija, o ji tuo prasideda. Visi žmonės liguistai priklausomi vienas nuo kito, be galimybės ištrūkti iš tų nereikalingų ir blogų santykių, skolų. Beviltiškumas tvyro nuo pirmų operos natų ir ta neviltis priveda prie lošimo, alogiško, nesisteminio veiksmo. Santykių sistemos griūtis priveda prie ruletės, kaip prie labiausiai neracionalaus mechanizmo, parenkančio skaičius.
Šį romaną F. Dostojevskis parašė tik todėl, kad pats turėjo didžiulių skolų iš ruletės, ėmėsi jo, kad galėtų atiduoti skolas. Jis sutiko per ekstremaliai trumpą laiką parašyti romaną, bet supratęs, kad nieko negalės išlaužti iš piršto, ėmėsi rašyti tai, ką gerai išmanė, ką jam skaudėjo. Visas romanas parašytas pirmuoju asmeniu, nereikia būti literatūrologu, kad suprastum, jog tai asmeniniai, subjektyvūs F. Dostojevskio pastebėjimai. Jis ir yra tas Aleksejus, atvažiavęs į Vysbadeną. Būdamas Vysbadene Dostojevskis stebėjo lošėjus. Jis pralošė savo ir žmonos Polinos pinigus, todėl ir vardas Polina operoje neatsitiktinis. Ir tie nesveikai sudėtingi pagrindinio veikėjo Aleksejaus ir Polinos santykiai paimti iš intymių Polinos Suslovos ir Fiodoro Dostojevskio santykių.
– Ar esate buvęs tame Vysbadeno kazino, kuriame prasilošė F. Dostojevskis?
– Taip, Vysbadeno teatre stačiau du spektaklius. Ten, garsiajame Vysbadeno kazino, iki šiol stovi ruletė, su kuria Dostojevskis viską ir pralaimėjo, ji kaip eksponatas, fetišas, kurio visi atvažiuoja pamatyti. Kazino iki šiol yra ta Dostojevskio skola, kurios niekam neleidžiama padengti, tai tam tikra vietos įdomybė, turistinis masalas. Žmonės atvažiuoja pažaisti ir žino, kad kazino iki šiol likusi Dostojevskio skola, kuri su palūkanomis per tuos du šimtus metų išaugo. Netgi žinau atvejų, kai skirtingu metu pasiturintys žmonės, rusų oligarchai ir t. t. norėjo sumokėti tą skolą, bet kazino niekam neleidžia, tai jų ikona, šito kazino savitumas, kad iki šiol F. Dostojevskio turi skolą.
– Jūsų „Lošėjas“ vyksta dabartyje. Ar visuomet, statydamas operą, stengiatės ją šiuolaikinti, „įdabartinti“?
– Keičiu aplinkybes tada, kai jaučiu tam poreikį, jei tai man padeda papasakoti istoriją. Nemanau, kad būtina istoriją perkelti į dabartį, išskyrus tuos atvejus, kai suprantu, kad papasakoti tai, ką noriu, bus geriau būtent tomis aplinkybėmis, į kurias perkelsiu siužetą. Šita opera tokia gudri, nes romanas parašytas pirmuoju asmeniu, tai nėra baigta pjesė, skirta perkelti į muziką. S. Prokofjevas rašė, kad nuo studijų laikų, nuo konservatorijos buvo susižavėjęs tuo F. Dostojevskio romanu ir manė, kad jis jam labiausiai tinka, labiau nei kiti jo romanai tiktų operai. Nors buvo manoma, kad tai ne pati tinkamiausia medžiaga operai, bet jam labai norėjosi parašyti romaną apie ruletę – dešimtys žmonių, ažiotažas, turgus ir žmogiškos istorijos.
Romano pradžioje F. Dostojevskis iškart sugriauna mitą apie kazino grožį ir romantizavimą – kad tai šampano purslai, aukso kalnai ant stalo greta ruletės, kilmingi gerai apsirengę žmonės, pralošiantys didžiulius pinigus. Jei būtų sukurtas animacinis W. Disney`aus filmas apie kazino, tai jis būtų būtent taip vaizduojamas, arba kaip Džeimsas Bondas „Kazino „Royale“. O F. Dostojevskis nuo pirmų eilučių sako, kad tai netiesa, nėra jokių aukso kalnų, jokių gražių žmonių, tai ligoti ir nelaimingi, nevalyvi žmonės, kaip bet kokie žmonės, turintys didelę priklausomybę. Lošimo manija laikoma viena stipriausių, ji tokia pati kaip ir priklausomybė nuo heroino pagal negalėjimą nuo jos pabėgti iki gyvenimo pabaigos.
– Jūsų spektaklio veiksmas vyksta tame pačiame F. Dostojevskio sąlyginiame Ruletenburge, tačiau jūs visus personažus apgyvendinote nebrangiuose nakvynės namuose. Kodėl siekėte panaikinti personažų socialinę atskirtį?
– Sąmoningai norėjau personažų neskirstyti į klases, siekiau sukurti buitiškesnę, žmogiškesnę situaciją, juk istorijos vyksmas nepriklauso nuo to, kad vienas – generolas, kitas – markizas, baronas, istorija ne apie rangus, o problemėlės juk tokios kvailos kaip ir kaimynų miegamajame rajone, pakraštyje. Bėdos tos pačios: pinigų nėra, nemyli, valgyti norisi, tik sumos skirtingos, skirtingas nulių skaičius po pirmo skaitmens skolose. Norėjosi padaryti kompaktiškiau, aiškiau ir kalbėti ne apie kažkokius milijardus, ne apie kažkokius baronus, o sukurti suprantamus žmones.
Tie Ruletenburgo prabangūs viešbučiai, panašūs į Baden Badeno, virto nebrangiais nakvynės namais kažkur Europos provincijoje. Čia apartamentus nuomojasi ir generolo šeima, ir prancūzaitė Blanša su mama, ne pirmą kartą ieškančios prie ko prisiplakti ir išpešt kuo daugiau pinigų, ir turtingas kilmingas anglų studentas. Visus, nepriklausomai nuo kilmės, sieja tas pats – aistra lošti. Iš esmės juk tai pasakojimas ne apie gražius žmones, ne apie kurortuose poilsiaujančius 19 a. rusų kilmingus žmones, o apie rusų emigrantus, ieškančius savęs kažkur Europoje.
– Drauge su scenografu Z. Margolinu sukūrėte scenovaizdį, kuriame matome nakvynės namų, kuriuose gyvena visi veikėjai, pjūvį, ir per visą operos veiksmą galime stebėti visus personažus, jų judėjimą. Kaip gimė toks sumanymas?
– Taip, dekoracijoje galite matyti kiekvieno veikėjo kambarį. Norėjau, kad nepamestume iš akių nė vieno iš jų. Kažkas panašaus į dabar madingą imersinį teatrą, kai gali eiti paskui ką nors, tai čia visiškai nėra imersyvu, bet pats principas, kad niekada nepameti personažų iš akių. Supranti, kad, jei dabar markizas išėjo iš generolo, tai ir matai – markizas, išėjęs iš generolo, pakilo pas save, kažką padarė, tada nusileido pas Poliną, paprašė, kad ji parašytų laišką, su kuriuo jis ateina pas Aleksejų. O operos partitūroje – markizas išėjo iš generolo ir, praėjus scenai, su laišku pasirodo pas Aleksejų.
Visus tuos santykius norėjau sudėlioti į lentynėles, kad matyčiau, jog markizas nedingo ir po to atsirado kitoje scenoje, o pasekti jo kelią, to nėra operoje. Pažiūrėti, kaip jis išreikalavo to laiško, kaip privertė Poliną jį parašyti ir t. t. Tuo pačiu metu matome, ką veikia kiti veikėjai. Stengiausi labai detaliai išartikuliuoti, kad suprastume, kaip ir kodėl jie veikia. Šio romano psichologija labai aiški: visi veikėjai – lošėjai, jie visi lošia, tokia statymų ir priklausomybių raizgalynė, pralaimėjimai, laimėjimai ir didžiulė priklausomybė vienas nuo kito.
– Lošti F. Dostojevskio laikais – viena, dabartyje – kas kita, kaip jūs ir atskleidžiate operoje, šiandien lošiama prie virtualios ruletės.
– Mane labai domino lošimo, kaip vyksmo, perėjimas į virtualią erdvę, internetą, nes tai galutinai tą lošimą sumenkino. Palyginsiu – jei tu esi alkoholikas, kuris kiekvieną vakarą su draugais geria klube, tai viena, tame yra tam tikras „draivas“. Jei eini lošti į kazino, tame taip pat yra tam tikra atmosfera. O jei nusipirkai 2 litrus degtinės, užsidarei namie ir žiūrėdamas į sieną viską be užkandos išlakei – tai baisu. Jei klube geri kasdien, tarsi negerai, bet jei geri kasdien vienas, tai jau liga.
Tas pats ir su kazino. Lošti kazino yra priklausomybė ir tragedija, bet jei loši telefone, sėdėdamas namie ant unitazo ar viešajame transporte, bet kurią minutę tiesiog įjungi išmanųjį telefoną ir tampai kažkokius ratus, pralošdamas pinigus, skaitmenine rulete, tai išvis... Manei, kad lošti kazino jau dugnas, o iš apačios pabeldė, kaip tame anekdote, pasirodo, galima dar žemiau kristi, galima lošti ruletę internete. Sėdi sau namie, niekur išeiti nereikia. Tavo ydas atneša ant lėkštutės, kaip viešbučio kambarių aptarnavimas. Kitu atveju, kad pamaitintum savo ydas, reikia apsirengti, gauti grynų pinigų ir nueiti į kazino, o jis ne visur yra. O čia niekur nereikia eiti – nori lošti, prašau, atsisiųsk priedą ir ištratink tiek pinigų, kiek tik nori.
– Kuris etapas statant operas jums sunkiausias?
– Pats sunkiausias dalykas – repeticijos, nes turi idėją, sugalvoji, kad statysi šitą kūrinį, ir nori juo kažką papasakoti, susidėlioji viską, ir, kai pradedi repetuoti, tada prasideda darbas darbas darbas, tada nematai visumos, nesidžiaugi. Džiaugiesi iš pradžių – o, kaip būtų gerai pastatyti taip spektaklį, o po to dirbi dirbi dirbi ir galbūt pabaigoje jau galėsi pažiūrėti į viską iš šalies ir truputį pasidžiaugti – pavyko arba nepavyko.
Todėl man sunkiausia – šis darbas. Nes viduje su savimi nereikia tartis, tau viskas viduje gerai, visi sudainavo, suvaidino puikiai, o perkelti tai ir perduoti žmonėms, ką tu ten sau prisikūrei... Kiekvienas žmogus – atskiras kūnas, mechanika, psichologija, reikia priversti jį būti tuo herojumi, kurį sau įsivaizduoji, sugalvojai...Turi tas idėjas konvertuoti kaip valiutą, iš vienos į kitą, iš savęs konvertuoti į realų gyvenimą, realias aplinkybes, padaryti tai apčiuopiama.
Plačiau – laidoje:
