Kultūra

2020.05.04 11:59

MO ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: kasdieniška beprotybė mus palikusio Jurciko paveiksluose

devynioliktoji istorija
LRT.lt2020.05.04 11:59

Video pasakojime „#menasnaMO: 20 Lietuvos meno istorijų“ MO muziejus pristato dar vieną kolekcijos autorių – Joną Jurciką.

Tapytojas Jonas Jurcikas (1986–2020) buvo santūraus ir ramaus būdo. Tačiau menininko drobės – didžiulio formato, ryškių spalvų ir kupinos neįtikėtinų siužetų. „Nedaugiažodžiauju – mano kalba yra mano paveikslai,“ – sakė pats autorius (B. Pankūnaitė, „Jonas Jurcikas. Sunkiai suvokiama kasdieniška beprotybė“, bernardinai.lt, 2015-06-24).

Vos prieš porą mėnesių miręs menininkas laikomas vienu talentingiausių jaunosios kartos tapytojų. J. Jurciko kūriniai išsiskiria įspūdingais formatais, neįprastomis sintetinėmis spalvomis ir pasakojamomis istorijomis. Įkvėpimo J. Jurcikas sėmėsi iš tapybos ir kino, reklamos ir komiksų.

Menininko kūriniai vilioja žadėdami papasakoti intriguojančias pramogines istorijas. Vis tik įsižiūrėjus atsiskleidžia šių istorijų daugiaprasmiškumas, ir linksmumas netikėtai dingsta. J. Jurciko kūriniuose susipina vaikystės prisiminimai, istorinės nuorodos, politinės aktualijos ir menininko pašaukimo apmąstymas. Pasak paties tapytojo, jo tikslas – iš visų patirtų įspūdžių sukurti dirbtinį pasaulio modelį.

J. Jurcikas užaugo jau nepriklausomoje Lietuvoje. Tačiau buvo įsitikinęs, kad sovietmečio palikimas dar daro įtaką jo kartos gyvenimui: „Sovietinė simbolika – tai mūsų praeitis, kurios vieni matė daugiau, kiti – mažiau. Ji kaip šešėlis, nuo kurio nepabėgsi“, – sakė pats J. Jurcikas. Menininkas atskleisdavo paraleles tarp skirtingų istorinių laikotarpių. Kūriniuose jungė sovietmečio propagandinius vaizdus su šių dienų masinės kultūros stereotipais.

J. Jurciko kartos tapytojams būdinga savitai perdirbti vaizdus, pasiskolintus iš populiariosios medijos ir interneto. Reklamos estetikos ir strategijų panaudojimą J. Jurcikas perėmė iš šiuolaikinių menininkų Jeffo Koonso, Neo Raucho ir Takashi Murakami.

Jaunojo tapytojo kūrybą taip pat galima priskirti pastaruoju metu visame pasaulyje stebimam figūratyvinės tapybos sugrįžimui. Jo darbuose figūros ir daiktų kompozicijos įkurdinamos negyvenamuose peizažuose ir dangaus tuštumoje. Atšiauri atmosfera sukuriama naudojant įspūdingą šviesą. Ji primena Šiaurės pašvaistę, atominio sprogimo nutviekstą dangų ar tiesiog stiprų neoninių lempų apšvietimą.

Paveikslas „Tvora“ nutapytas 2015 m., kai įsibėgėjo Ukrainos ir Rusijos konfliktas Donbase. Dangaus fone matomi du plėšrūs paukščiai simbolizuoja kariaujančias valstybes. Balta tvora – tai trapių valstybės sienų metafora. Nepaisydama sienų, viena kaimynė kėsinasi į kitos nepriklausomybę. Dangų perplėšia žali ir geltoni sprogimai, jį rėžia raketos trajektoriją primenanti juosta.

Kartu dailininkas kalba apie tai, kaip visus karinius konfliktus mato šiuolaikinis žmogus. Objektyvo sukuriamas atstumas leidžia žvelgti į konfliktą kaip į dar vieną ekrane rodomą reportažą. Ryškus, spalvingas koloritas – lyg iš komiksų ar reklamų – primena, kad virtualiame pasaulyje tikrovę sunku atskirti nuo klastotės. Arba kaip įvardija pats menininkas: „Sunkiai suvokiama kasdieniška beprotybė.“

J. Jurciką taip pat domina ateities tema, jam nesvetimi mokslinės fantastikos siužetai. Kūrinio „Zone of avoidance” (liet. šalinimosi zona) pavadinimą menininkas pasiskolino iš astronomijos. Tai dangaus plotas, kurį dengia Paukščių tako disko plokštuma, todėl nesimato jame esančių galaktikų. Tapytojo sukurtame niūriame postapokaliptiniame pasaulyje liko tik tarpusavyje kovojantys gyvūnai ir juos abejingai stebinčios mašinos.

Tačiau fantastika slepia politinę potekstę. Virš dviejų besikaunančių elnių kybantis objektas primena Sputniką. Šį žemės palydovą SSRS sukūrė Šaltojo karo metais, kai dėl pasaulio ir kosmoso užkariavimo konkuravo SSRS ir JAV. Ragus surėmę elniai ir skraidančią akį primenantis objektas virš jų – ironiška dviejų supervalstybių kovos interpretacija.

Prie vienos drobės menininkas galėjo dirbti metus ar dar ilgiau. Visgi, vien iš kūrybos išgyventi J. Jurcikas negalėjo. Kūrinyje „Atgal į ateitį“ pasilypėjusį ant kibiro dažytoją užgriūva gigantiškas spalvingas žaislas. Tai užuomina į sudėtingą šiandieninę menininkų situaciją. Kai kuriems jų, kaip ir pačiam Jurcikui, teko pragyvenimui uždarbiauti atliekant kitus darbus ir nuolat ieškotis studijos, kurioje galėtų netrukdomas kurti.

2011 m. Jaunojo tapytojo prizo konkurse tiek žiuri, tiek publika išrinko J. Jurciką geriausiu jaunuoju tapytoju. Tikrai retas atvejis, kad profesionalai ir publika sutartų. Tačiau būtent tokia J. Jurciko kūryba – išskirtinė ir nepaliekanti abejingų.

Žiūrėkite videopasakojimą:

MO muziejaus ir LRT projektas „20 Lietuvos meno istorijų“: neseniai mus palikusio Jono Jurciko drobėse – sovietmečio ir popkultūros atgarsiai