Kultūra

2020.04.30 15:55

Nerija Putinaitė apie sovietmečio inteligentus: kaip rašytojai tapo sielų inžinieriais

LRT PLIUS laida „Stop juosta“, LRT.lt2020.04.30 15:55

Pokariu Vilniuje pradėti formuoti kvartalai menininkams, kuriuose atskiromis kolonijomis gyveno dailininkai, kompozitoriai ir rašytojai. Čia iškilo suomiško modernizmo stiliaus kompozitorių namai, gyvenamųjų namų kvartalas Žvėryne, o Antakalnio, Švyturio ir Mildos gatvėse įsikūrė rašytojai. Apie kūrybinį elitą, jų privilegijas ir sielų inžineriją pasakoja LRT PLIUS laidoje „Stop juosta“ kalbinta filosofė, kultūros istorikė dr. Nerija Putinaitė.

Butus skyrė už menininkų lojalumą

„Jeigu keliate klausimą, ar rašytojai ir kiti sovietiniai veikėjai priklausė aukščiausiam intelektualų elitui bei ar jie už lojalumą gaudavo butus, apgyvendinimą pagerintomis sąlygomis, tai galima pasakyti, kad atvirkščiai. Pirmiausia, jie jau buvo lojalūs, turėdavo nemažai privilegijų ir viena jų – butai, kurių kvadratūra itin skyrėsi nuo paprastų. Be to, jiems dėl tų butų vargti nereikėdavo, nes remontas būdavo organizuojamas per vadinamuosius aprūpinimo skyrius. Turint galvoje, kad sovietmečiu remontuoti butą buvo labai didelė problema, ypač jeigu tai yra individualus, asmeninis butas“, – pasakoja N. Putinaitė.

„Kita vertus, su rašytojais susijęs ir kitas dalykas – patys žymiausi rašytojai už kiekvieną kūrinio eilutę, pakartotinius leidimus, kūrinio vertimą į rusų kalbą, kas buvo dažnas reiškinys, nes tuo metu remtasi tautų draugystės priesaku, taip pat gaudavo labai nemažus honorarus. Tie honorarai buvo gana dideli ir problema būdavo ta, kad nebuvo kur tų pinigų išleisti. Yra nemažai to meto pasakojimų, kad žymūs rašytojai savo butus apsistatydavo importiniais baldais, kas tuo metu buvo neregėtas dalykas, didžiausia svajonė paprastam žmogui. Be to, suteikta ir kitokių privilegijų – buvo ir tokie dalykai kaip vasarnamiai ir galimybė juos gauti už nedidelę kainą. Tai čia atsakant į klausimą, ar jie dėl butų buvo lojalūs, tai ne. Pirmiausia, lojalumas buvo sąlyga, kad šie turėtų įvairiausias privilegijas“, – pasakoja pašnekovė.

Rašytojai ir kompozitoriai – kam sovietmečiu buvo paprasčiau?

„Žinoma, buvo skirtingos intelektualų kategorijos. Jeigu mes lygintume kompozitorius su rašytojais ne privilegijų, o jų veiklos atžvilgiu, galima sakyti, kad rašytojai buvo tas pagrindinis ideologinis korpusas. Pirmiausia todėl, kad rašytojai dirbo su tekstais, jie juose formulavo tam tikrus mentalinius modelius. Savo literatūros kūriniuose populiariai, meniškai pateikdavo oficialius ideologinius pasakojimus. Tarkim, kad ir apie pokario partizanų kovas ar apskirtai tą vadinamą klasių kovą. Pavyzdžiui, kuo aš labiausiai domiuosi ir kas man įdomu pokario rašytojų kūriniuose, siekiančiuose ir Chruščiovo laikus, buvo tai, kad egzistuoja labai daug pasakojimų apie pokarį, kur yra parodomas žmogaus pasirinkimo kelias. Kad jis atsisako savo draugų, šeimos ir pradeda bendrauti su savo naujais draugais, kurie yra komjaunuoliai arba komunistai bei pradeda kurti tą tarybinę tikrovę. Tas pasirinkimo momentas yra labai ryškus“, – tikina N. Putinaitė.

Pasak pašnekovės, rašytojai dirbo su vaizduote, kuri buvo ne tik žodinė, bet ir prasminė. „Tuo tarpu kompozitoriams buvo daug paprasčiau – jiems tos laisvės buvo daugiau. Tačiau tam tikrais laikotarpiais iš jų buvo reikalaujama laikytis kūrybinių standartų, tokių kaip – kova prieš pokario formalizmą, Chruščiovo kritika formaliam menui. Įvairūs kompozitoriai ieškojo būdų, kaip geriau tą kūrybą išreikšti ir jie sąlygiškai turėjo daugiau laisvės“, – pasakoja kultūros istorikė.

„Jeigu kalbėtume apie Stalino laikotarpį ir būtent iki 1953 metų, tai mes matome, kad iš Lietuvos kompozitorių buvo labai aiškiai reikalaujama ne tik kurti dainas ar kūrinius, paremtus sovietiniais tekstais, bet ir kurti masinę kultūrą. Tas stilius buvo labai aiškiai sovietiškai formuojamas, bet tai buvo labiau muzikinis stilius, kurio nenoriai ėmėsi to meto Lietuvos kompozitoriai, o ir ne vienas dėl to nukentėjo. Vėliau, po Stalino mirties, tų laisvių kurti kompozitoriams buvo daug daugiau, nes jie dirbo ne su tekstine medžiaga. Bet, žinoma, mes tikrai negalime kalbėti apie visišką kūrybinę raišką ir laisvę. Kompozitoriai dažniausiai gelbėdavosi kurdami kūrinius liaudiškais motyvais, nes jau nuo 4 dešimtmečio Sovietų Sąjungoje buvo užduota kryptis, kad profesionali muzika turi vystytis iš folklorinės muzikos, liaudies motyvų. Šis reiškinys atitiko ir su nepriklausomos tarpukario Lietuvos kūrybine kompozitorių kryptimi, kuria nemažai kūrėjų vadovavosi ir sovietmečiu“, – teigia pašnekovė.

„Kompozitorių ir rašytojų laisves sudėtinga lyginti, nes iš rašytojų buvo reikalaujama, kaip Stalinas vartojo šį terminą, tapti sielų inžinieriais“, – sovietmečio rašytojus ir kompozitorius lygina filosofė, kultūros istorikė dr. Nerija Putinaitė.

Sielų inžinieriai ir siekis konstruoti žmogaus vidinį pasaulį

Pasak pašnekovės, terminas „sielų inžinierius“ imtas plačiai naudoti Stalino laikais. „Ką reiškia, kad rašytojai turėjo tapti sielų inžinieriais? Čia yra Stalino vartotas techninis terminas, labai daug naudotas industrializacijos metu. Bet aš šią sielų inžinerijos idėją siečiau su moksliniu požiūriu į žmogų sovietmečiu, kuris vystėsi Stalino laikais. Jis buvo susijęs su rusų mokslininko Ivano Pavlovo teorijos idėjomis. Mes turbūt iš mokyklos žinome rusų mokslininką Pavlovą, kuris tyrinėjo gyvūnų sąlyginius refleksus, kuomet jeigu įsijungia šviesa ir gyvūnas gauna ėsti, tai dar kartą įsijungus šviesai jis jau tikisi, kad vėl gaus maisto. Sovietų Sąjunga labai naudojosi šiomis idėjomis, nors taip, kaip jomis buvo naudotasi, pats mokslininkas nepritarė. Žinoma, asmeniškai tam neprieštaravo, nes tai būtų pavojinga. Tai reiškė, jog nepripažįstama, kad žmogus turi nekintamą branduolį, kurio negali socialiai, visuomenės, meno pagalba sukonstruoti. Manyta, kad reikia kurti būtent tokią aplinką žmogui, kad jį padarytum tokį, kokio tu tikiesi. Tuo buvo remta visa sovietinė ideologija, santykis su žmogumi, nepripažįstant genetikos kaip mokslo. Ir čia menininkams, kūrėjams buvo numatytas labai didelis uždavinys pateikti tam tikrus instrumentus, kaip tą žmogaus vidinį pasaulį būtų galima konstruoti“, – pasakoja dr. N. Putinaitė.

Sovietinės tapatybės konstravimas lietuviškai

Įdomu tai, kad skirtingais laikotarpiais žmogus buvo konstruojamas skirtingai. „Chruščiovo laikais buvo labiau pripažįstama laisvė, tačiau stengiamasi dar labiau lįsti į žmogaus vidų, nes buvo sakoma, kad komunizmas gali būti pastatytas tik tada, kai ši ideologija taps žmogaus vidiniu įsitikinimu. Buvo dedama pastangų tuos vidinius įsitikinimus formuoti. Ne fasadinį prisitaikymą, o vidinį“, – tikina pašnekovė.

„Jeigu kalbame apie tai, kaip atskirose respublikose tas vyko, tai kiekvienoje sovietinėje respublikoje buvo savos problemos. Lietuvoje viena pagrindinių problemų, kurią sprendė rašytojai, buvo mėginimas sukonstruoti lietuviškai sovietinę tapatybę. Labai aiškiai ir Sovietų Sąjungoje buvo suvokiama, kad nauja tradicija, ar kažko naujo darymas visiškai atmetant sena, yra neįmanoma. Geriau naudoti senąsias tradicijas ir jas perdirbti. Keliant klausimą, ar buvo, ar nebuvo rašytojai sielų inžinieriais, jie, žinoma, buvo. Bet kuriuo atveju buvo ir pasirinkimas – kai kurie rašytojai tai darė mažesniu mastu ir nemaža dalis jų butų tuose naujuose namų kvartaluose negaudavo. O kartais gal gyvendavo ir gana skurdžiai – ne visada pripažinti, apdovanoti premijomis“, – laidoje „Stop juosta“ pasakoja dr. N. Putinaitė.

Laidos „Stop juosta“ maršrutas nr.116 – Vilnius. Kompozitorių ir rašytojų kvartalai eteryje pasirodys jau šį sekmadienį, 11:00 per LRT PLIUS:

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.