„Iki tol nerija buvo, jei taip galima pasakyti, smėlio krūva. Dėl vėjo tas smėlis migruodavo, užpustydavo gyvenvietes. Todėl žmonės privalėjo keltis iš vienos vietos į kitą“, – LRT KLASIKAI sako vienas Neringos architektūros gido sudarytojų, istorikas Vasilijus Safronovas.
Neseniai pristatytas Neringos architektūros gidas – įtraukiantis pasakojimas apie Kuršių nerijos žvejų kaimelius, tapusius visiems gerai žinomu Neringos kurortu.
Kadangi šalyje įvedus karantiną vis dar galima išeiti į lauką, pasidairyti po apylinkes arba sėdėti namie ir skaityti knygas, gera proga pakalbėti apie iki šiol profesionaliai netyrinėtą sovietmečio ir šiuolaikinę Neringos miesto architektūrą. LRT KLASIKA kalbina vienus iš Neringos architektūros gido sudarytojų: architektūros istorikę, prof. dr. Mariją Drėmaitę ir istoriką, dr. V. Safronovą.
Visų pirma pasirodė Vilniaus, vėliau Kauno architektūros gidai. Neringos architektūros gido leidimas kiek užtruko. Pasak M. Drėmaitės, tai lėmė informacijos stoka, neatlikti tam tikri tyrimai ir noras Neringos gidą padaryti nepriekaištingą.
„Nors 20 a. istorija ir nesena, tačiau tame laikotarpyje tyrimų, praktiškai, daryta nebuvo, – sako viena Neringos gido sudarytojų. – Pats laikotarpis gan sudėtingas, nes archyvai buvo tai vokiški, tai lietuviški, tai rusiški. Visas gidas yra suskirstytas į trijų dalių laikotarpius: iki antrojo pasaulinio karo, kuomet priklausė Vokietijai, o nuo 1923 m. Lietuvai, sovietinio laikotarpio, bei po 1990-ųjų, kuomet architektūra statyta atgavus nepriklausomybę.“
Miesto žmones į neriją traukė atvykti tai, kad čia dar nebuvo viso to, ką galima pamatyti miestuose. Čia galima prisiglausti prie modernizacijos ir civilizacijos dar nepaliesto gyvenimo.
Gido įvadinę dalį parašęs istorikas Vasilijus Safronovas sako atradęs daug įdomių Neringos gyvenviečių detalių. Viena tokių, pasak jo, yra Preiloje ir Nidoje išlikę kopų prižiūrėtojų nameliai. „Reikėjo ir terminą jiems sugalvoti, nes turėjome tik vokišką pavadinimą, pačios informacijos buvo nedaug. Tikrai buvo daug iššūkių“, – prisimena V. Safronovas.
Jis taip pat pasakoja, kad Kuršių nerija, „tokia, kokia ji yra dabar, yra rankų darbo kūrinys, atsiradęs 19 amžiuje“. „Iki tol nerija buvo, jei taip galima pasakyti, smėlio krūva. Dėl vėjo tas smėlis migruodavo, užpustydavo gyvenvietes, – kalba istorikas. – Todėl žmonės privalėjo keltis iš vienos vietos į kitą.“
Pasak V. Safronovo, negalima pamiršti ir industrializacijos reikšmės Kuršių nerijai. „19 a. Juodkrantėje atsiranda gintaro kasykla. Tai buvo didžiausia Rytų Prūsijos įmonė!“, – intriguoja istorikas.
19-to bei 20-to amžių sandūroje Kuršių Nerija pradeda tapti vieta, į kurią atvyksta miesto gyvenimo išvarginti Karaliaučiaus, Klaipėdos bei Tilžės gyventojai. Istorikas pasakoja, kad tuomet atsirado interesas atvykti į Neringos žvejų kaimelius. Taip, anot jo, užgimė kurortiškasis Neringos pradas.
„Miesto žmones į neriją traukė atvykti tai, kad čia dar nebuvo viso to, ką galima pamatyti miestuose, – pasakoja V. Safronovas. – Čia galima prisiglausti prie modernizacijos ir civilizacijos dar nepaliesto gyvenimo.“
Jam antrindama M. Drėmaitė primena, kad Kuršių nerija masine vasarviete netapo dėl itin sudėtingų gamtinių sąlygų bei trapios gamtos, kurią iki šiol stengiamasi suvaldyti ir išsaugoti.
Plačiau – radijo įraše
Parengė – Vismantas Žuklevičius
