Pristatytas mokytojos Emilijos dienoraštis, kurio autorė nė neįsivaizdavo, kad jis bus išspausdintas. 1965 metų gegužės 3 dieną Emilija pasižada niekada nebeverkti, bet ar jai pavyksta?
Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatyta knyga „Emilijos dienoraštis“, kurią išleido „Tyto alba“. Emilija atstovauja kartai, kuri patyrė Antrąjį pasaulinį karą, išgyveno sovietmetį, sulaukė Sąjūdžio, Lietuvos nepriklausomybės ir išsaugojo gebėjimą domėtis gyvenimu.
1942-aisiais septyniolikmetė Emilija džiaugiasi vasara, bet ir ilgisi pamokų Biržų gimnazijoje. Nerūpestingą kasdienybę ima drumsti nerimas ir baimė – klasės draugai traukia į karą, artėja frontas, aplink – sprogimai. Baigusi istorijos ir filologijos studijas Kaune ir Vilniuje, Emilija tampa provincijos mokytoja.
Skaitytojas kartu su dienoraščio heroje mėgaujasi kultūros renginiais, apmąsto mokytojo profesiją, moters padėtį, mirties neišvengiamumą. Įrašuose – ir sovietmečio absurdas, ir kasdienybė, ir nuolatinės grožio paieškos, ryškus meilės troškimas.
Anot poeto Mindaugo Nastaravičiaus, kalbėjusio pristatant knygą, daugiau nei 70 metų aprėpiantis dienoraštis nėra smagių nutikimų rinkinys. Tai persekiotos, ištremtos, nutildytos ir prisitaikiusios Lietuvos liudijimas. Moderatorei Ramintai Jonykaitei ši knyga – lyg būdas susikalbėti skirtingoms kartoms, o sovietmečio nemačiusiems žmonėms – galimybė pajusti jo tikrovę.
Dienoraščio leidybą inicijavo Emilijos dukterėčia Alina Misiūnienė. Ji įsitikinusi, kad leidykla labai rizikavo sutikusi išleisti literatūros pasauliui nežinomo žmogaus kūrinį. Su velione apie dienoraščio viešinimą nebuvo kalbėta, tačiau dukterėčia gana drąsiai paviešino tekstus, mat Emilija rašė labai disciplinuotai.
„Gal tada nebuvo ir mados intymių dalykų pasakoti. Emiliją gerai pažinojau, tad man ramu dėl savo sprendimo“, – teigia A. Misiūnienė. Emilija yra prisidėjusi prie dainų rinkinio leidimo ir taip tarsi pastatė paminklą savo tėvams. Alina pasekė tetos pavyzdžiu ir iškėlė literatūrinį paminklą jai pačiai.
Emilijos jaunystė buvo pažymėta epochos: bent tris dienoraščius Emilijos tėtis dėl atsargos paprašė dukros sudeginti. Šeimos nariai buvo susipakavę būtiniausius daiktus – pasiruošę tremčiai, bet ji, laimei, niekada neįvyko.
Emilijos tapatybė knygoje taip ir lieka neatskleista. Pagrindinė priežastis – ne konfidencialumo išlaikymas, o tikėjimas, kad knygoje kalbama apie gana universalius dalykus. Per Emiliją atpažįstame visiems būdingus jausmus, laiko tėkmę, epochos grimasas.
M. Nastaravičius pripažįsta, kad buvo pakviestas parašyti knygos įvadą, nes, keliaudamas po Lietuvą su fotografu Irmantu Gėlūnu, pakalbino ir dienoraščių autorę. Emilijos asmeninės ir laikmečio aktualijos pasirodo tokios atpažįstamos, kad Mindaugas sulaukia šūsnies laiškų, kuriuose tikinama pažinojus ar tebepažįstant knygos heroję, nors ji tapatinama su vis kitomis moterimis. „Emilija – tipinė miestelio šviesuolė“, – sako jis.
Rašytojas pripažino draugiškai pasijuokdavęs iš jaunatviškų Emilijos meilių, o rašytojo mama knygą įvardijo kaip itin liūdną, joje atrado daug vienatvės. Dienoraštis turi saviterapinį psichologinį momentą. Alina patvirtino, kad dienoraščio formą reikėjo šiek tiek keisti, mat puslapiai buvo pernelyg graudulingi, sykiais net nulaistyti ašaromis.
Literatūrologei ir pedagogei Elžbietai Banytei artimiausias buvo Emilijos kaip mokytojos identitetas: „Tam tikri dalykai nesikeičia, tu pranyksti sistemoje. Būtent todėl tai yra viena depresyviausių pastaruoju metu skaitytų knygų.“ Elžbieta pripažįsta, kad, būdama mokytoja, ji jaučiasi vieniša, kenčia administracinę naštą: „Turi būti biurokratė – niekas už tave dokumentų neparengia, bet, bendraudama su vaikais, negali būti biurokratė – turi greitai persiorientuoti.“
Anot E. Banytės, būtent todėl skaityti šią knygą buvo sunkus darbas, reikėjo nusiteikimo. Žvelgiant iš šalies, tarsi nesuprantama, kaip žmogus gali būti ir skautas, ir komjaunuolis, bet ši knyga „vertinga, nes neleidžia pasmerkti, moko į artimą žvelgti su tolerancija. Jaunas žmogus neturi politinio sąmoningumo“, – komentuoja literatūrologė.
Alina referuoja savo tetos Emilijos mintį, užrašytą sulaukus Nepriklausomybės: mokytojai buvo pasiruošę pamatyti, ar vaikai įsisavino tai, kas jiems buvo skiepijama. „Lietuva buvo okupuota, bet jų mintis buvo laisva“, – tvirtina Alina. Alina teigia, jog tuo metu žmonės mokėjo skaityti ir rašyti tarp eilučių. Tačiau dienoraščiuose Emilija neužsideda herojės kaukės, išlieka atvira – po Sausio 13-osios praėjus dešimtmečiui, ji džiaugiasi, kad įvykiuose nedalyvavo ir nesukėlė artimiesiems jaudulio.
„Vis daugiau kalbama apie tai, kad istorija yra ne tik didysis pasakojimas, bet ir kasdienybės istorija“, – taikliai pastebi R. Jonykaitė. E. Banytė, pasirėmusi tėčio istoriko mintimi, paantrina jog, perskaitęs 50 dienoraščių, perpranti laikotarpį.
