Kultūra

2020.01.20 14:00

Marius Burokas. Metai dugne (knygų apžvalga)

Marius Burokas, LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“, LRT.lt2020.01.20 14:00

LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ poetas Marius Burokas apžvelgė dvi knygas – anglų dendžio Thomo de Quincey „Anglo opijaus mėgėjo išpažintį“ ir amerikietės Ottessos Moshfegh „Mano miego ir poilsio metus“.

Kiekvienas žmogus su nepakeliama būties lengvybe tvarkosi savaip. Vieni įsikinko į rutiną, kiti eina į kasdienybę kaip į karą, na, o treti siekia ją pagražinti įvairiomis protą veikiančiomis substancijomis ar net joms padedant iškristi iš gyvenimo rato, užsimiršti ir dažniausiai tampa tų substancijų vergais. Tie, kuriems pasiseka išgyventi, atsikratyti vadinamųjų priklausomybių, dažnai būna linkę tokia patirtimi pasidalyti – tiek norėdami perspėti būsimas aukas, tiek iš savotiškos nostalgijos, nes priklausomybė, net jei jos atsikratai, niekada tavęs nepalieka. Tenka išmokti su ja gyventi.

Vadinamosios priklausomybių literatūros esama nemažai. Šis žanras turi ir savo klasiką, šiemet lietuvių skaitytojai gali susipažinti su viena iš klasikinių knygų – 19 a. pradžioje parašyta anglų dendžio, klajūno, vertėjo, žurnalisto ir užkietėjusio opijaus vartotojo Thomo de Quincey užrašais „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“, kurią išleido „Kitos knygos“, o iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka.

Šie užrašai buvo 1821 metais anonimiškai išspausdinti „The London Magazine“, sukėlė skandalą ir pasipiktinimą, tačiau buvo godžiai ir slapčiomis skaitomi. Tuo metu opijaus tinktūros, vadinamojo laudanumo, buvo galima laisvai įsigyti vaistinėse (iki 20 a. pradžios net be recepto) – jis buvo pardavinėjamas dažniausiai kaip nuskausminamieji ar vaistai nuo kosulio. Auklės duodavo jo kūdikiams ramiam miegui. Ne vienas to meto ligonis, kentęs vienokius ar kitokius chroniškus skausmus, tapo dar ir priklausomas nuo opijaus. Vaistas buvo labai pigus, pigesnis už alkoholį, todėl buvo laikomas darbininkų narkotiku.

Kai kurie faktai labai probėgšmais minimi ir de Quincey knygoje. Pati „Išpažintis“ nėra tokia paprasta, kaip gali pasirodyti iš jos pavadinimo. Knygą sudaro kelios dalys. Pirmoji iš jų, „Anglo opijaus mėgėjo išpažintis“, nepaisant pavadinimo, su opijumi turi mažai ką bendra – tai autobiografinis pasakojimas apie herojaus vaikystę, brendimą Mančesteryje, klajones be skatiko kišenėje po Velsą, o taip pat valkatos gyvenimą Londone 1802–1803 metais. „Nenusižengdamas nei tiesai, nei kuklumui galiu pasakyti, kad mano gyvenimas, bendrai imant, tai filosofo gyvenimas“, – pačioje knygos pradžioje teigia autorius. Ir iš tikrųjų, pasakojimas parodo aštrų autoriaus protą, smalsumą, polinkį į savianalizę ir filosofinius apibendrinimus. Mes taip pat galime susidaryti gana išsamų 19 a. pradžios Anglijos visuomenės paveikslą: nuo atokių kaimelių gyventojų ir valstiečių iki miesto pasiturinčiųjų sluoksnio, o taip pat atstumtųjų, skurdžių, prostitučių. Londono užkaborius, juose gyvenančius nepastebimus, engiamus žmones autorius vaizduoja iš tiesų meistriškai, ko vertas vien gatvės merginos Anos, kurią de Quincey prisimena su švelnumu ir užuojauta, paveikslas.

Papasakojęs apie savo klajones ir jaunystę antrojoje dalyje de Quincey pereina prie opijaus. Pasakojimo tonas keičiasi – sąmojinga beletristika virsta panegirika opijui, o kartu ir praktine jo vartojimo studija. Skyriuje „Opijaus džiaugsmai“ autorius įsijautęs aprašo opijaus teikiamą malonumą ir jo privalumus. Ir aprašo puikiu stiliumi, ekstatiškai, pasitelkdamas literatūros lobyno ir klasikos citatas.

Kitas skyrius, „Opijaus kančios“, skirtas neigiamam opijaus poveikiui, „siaubingam kerštui, kurį opijus laiko paruošęs tiems, kas piktnaudžiauja jo gailestingumu“. Pasak autoriaus, dvi baisiausios opijaus vartojimo pasekmės asmeniškai jam buvo nuolatinės košmariškos vizijos, aprašytos išsamiai ir su tikra meistryste, o taip pat sumenkusi beveik iki nulio intelekto galia. Knygos pabaigoje pateikiamas priedas – sausiausia ir praktiškiausia knygos dalis – su gyvenimiškais ir psichologiniais patarimais, kaip atsikratyti priklausomybės, kaip po to jaučiamasi, kas paskatina atsikratyti ir kaip gyventi toliau. Visa tai, žinoma, nėra koks gyvenimo vadovas kitiems kenčiantiems, skaitydamas niekaip negali atsikratyti įspūdžio, kad tai literatūrinės pratybos ar smagi gyvenimo avantiūra, o ne kančia ir degradacija, ko, be abejo, būta. Kartu tai, žinoma, duoklė to meto madai – asmeninėms mokslinėms pačių keisčiausių dalykų studijoms ir eksperimentams, dažniausiai su savimi.

De Quincey puikus stilistas, literatūros žinovas, išmoningas pasakotojas, todėl šią priklausomybės ataskaitą skaityti visiškai nenuobodu. „Išpažintis“ smarkiai paveikė tiek to meto, tiek dvidešimtojo amžiaus literatūrą. Knyga ypač išpopuliarėjo, kai Charles`as Baudelaire`as 1860 metais paskelbė jos vertimą į prancūzų kalbą. Ją, žinoma, skaitė ir Arthuras Conanas Doyle`is, ir Williamas Burroughsas, ir Jamesas Grahamas Ballardas, ir bytnikai, ir kiti įvairaus plauko mėgėjai plėsti sąmonę ir ieškoti tiek išsivadavimo iš šio pasaulio kančių, tiek suvokimo durų.

Thomas de Quincey, Anglo opijaus mėgėjo išpažintis. Iš anglų kalbos vertė Saulius Repečka. – V.: Kitos knygos, 2019.

***

Romano, apie kurį kalbėsiu dabar, priklausomybės kronika jau nepavadinsi. Tai romanas chameleonas, pasakojimas strėlė, vienu metu paleista į daugybę taikinių. Šį romaną galima vadinti ir pasakojimu apie gyvenimo prasmės paiešką, ir maištu prieš šiuolaikinę visuomenę ir jos papročius, ir egzistencialistinių romanų ir storų visuomenės susvetimėjimo kronikų parodija.

Pasak „The New York Times“, JAV autorė Ottesa Moshfegh – „viena įdomiausių šiuolaikinių rašytojų, rašanti apie tai, ką reiškia gyventi, kai gyventi atgrasu“. Lietuvos rašytojų sąjunga ką tik išleido naujausią autorės romaną „Mano miego ir poilsio metai“, kurį iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė.

Romano siužetas paprastas, bet neįtikėtinas. Jauna, graži, populiarioje meno galerijoje dirbanti mergina jaučia tuštumą ir gyvenimo beprasmybę ir nori nuo jos išgyti atsisakydama visko, kas ją sieja su pasauliu, ir pramiegodama ištisus metus. Pasak jos pačios, „tai, ką aš dariau, nebuvo savižudybė. Iš tikrųjų – kaip tik priešingai. Mano žiemos miegas buvo savisauga. Maniau, kad jis išgelbės man gyvybę.“

Ji susitvarko reikalus ir iš telefonų knygoje susirastos psichologės daktarės Tatl gauna receptų įvairiems migdomiesiems ir raminamiesiems (beje, ezoterinius niekus kalbanti ir dosniai nė nesusimąstydama vaistus žarstanti daktarė Tatl – puiki psichologų šarlatanų parodija). Prikaupusi vaistų mergina imasi savo plano. Ir nubunda tik pasižiūrėti aštuntojo dešimtmečio filmų su Harrisonu Fordu ir Whoopi Goldberg, nušlepsėti su pižama kavos į artimiausią krautuvėlę ir iškęsti eilinį draugės Rivos apsilankymą. Pasakotoja klasikos mėgėjams galėtų priminti Gončiarovo „Oblomovą“, tik čia satyros taikinys – ne pats turtingas tinginys ar tinginė, bet jį supanti visuomenė.

Nors romano veiksmas vyksta 2000-aisiais, prieš dvidešimt metų, tačiau jis stulbinamai šiuolaikiškas ir taikosi į dabartinės visuomenės ydas ir būklę. Mes kasdien esame bombarduojami įvairių raginimų gyventi šią akimirką, būti pozityviems, atsiverti gėriui, medituoti, priimti pasaulį į save, ieškoti autentiškumo ir taip toliau, ir panašiai. Tačiau Moshfegh veikėja išsigelbėjimą mato lėkštume, primityviame keleto veiksmų kartojime, tuštumoje. Ji atsisako įsitraukti į pasaulį, turėti su juo, dabartiniu, ką nors bendra.

Metai miego jai – priemonė sunaikinti save, savo asmenybę, ištrinti prisiminimus ir traumas ir atgimti visai kita: „širdyje jaučiau... ankstesnis mano gyvenimas atrodys kaip sapnas ir vėl galėsiu pradėti iš naujo, dėl nieko nesigailėdama, atsiremdama į palaimą ir giedrą ramybę, sukauptą per miego ir poilsio metus.“ Atrodo, kad tiek pozityviųjų, tiek jos tikslai tie patys, tik priemonės kitos.

Visi romane vaizduojami Moshfegh veikėjai, o jų nėra daug, – atstumiantys: tiek geriausia draugė Riva – bulimikė egoistė, turinti romaną su gerokai vyresniu viršininku ir gyvenanti pagal grožio žurnaluose randamas instrukcijas, tiek jos vaikinas Trevoras – tuščiagalvis japis, naudojantis ją beveik kaip sekso lėlę. Kai tave supa tokie žmonės, nenuostabu, kad norisi užmigti ir nenubusti bent metus.

Tiesa, pasakotoja jaučia sunkiai paaiškinamą simpatiją Rivai, kenčia jos apsilankymus, net jaučia kaltę esanti tokia bloga draugė. O ir Riva, nepaisant sumauto asmeninio gyvenimo, išlieka nepalaužiama optimistė. Romane iš to šaipomasi, tačiau su nemenka simpatijos ir užuojautos doze.

Veiksmo „Mano miego ir poilsio metuose“ nėra daug – mes skaitome, kaip veikėja ryja nežmoniškus kiekius „Neuroproxino“, Maxiphenpheno“, „Valdignore“, „Silencior“, nembutalio, sekonalio, valiumo, libriumo, placidilio ir dar balažin ko. Skaitant nuolat lydi nuostaba, kaip pasakotojai pavyko per tuos metus neperdozuoti.

Ilgainiui tos tablečių ir snūdo kronikos ima kiek įkyrėti, tačiau netikėtumo prideda nežinomas vaistas „Infermiterolis“, kuris išjungia sąmonę kelioms dienoms. Veikėja nubunda ir nieko neprisimena, nors tas dienas gyveno aktyvų ir pilną nuotykių gyvenimą: vaikščiojo į naktinius klubus, pirko daiktus, bendravo.

Skaitytojo susidomėjimą pakursto ir keletas kitų, visiškai trenktų ir neįtikėtinų siužeto posūkių, tačiau jų, nenorėdamas gadinti skaitymo malonumo, čia neatskleisiu.

Moshfegh – talentinga pasakotoja, ji žino, kaip suerzinti skaitytoją, kaip jį sužavėti, kaip provokuoti, ji mėgaujasi (kartais pernelyg) bjaurumo estetika, fiziologijos aprašymais, jos pasakojimo tonas kandus, sarkastiškas, ji turi puikų humoro jausmą (žinoma, jei jums patinka niūrūs, juodi, makabriški juokeliai).

Nepaisant viso niūrumo, pasakotojos miego avantiūra baigiasi šviesiai – ji pasiekia tikslą (tiesa, radikaliomis priemonėmis, bet apie jas jau žadėjau neprasitarti). „2001 metų birželio 1 dieną atsisėdau sukryžiavusi kojas ant svetainės grindų. (...) Buvau gyva. (...) Kančia – ne vienintelis augimo matas, tariau sau. Mano miegas susitvarkė. Buvau švelni, rami, ne bejausmė. Labai gerai. Toks dabar buvo mano gyvenimas.“

Trumpai tariant – vienas originaliausių pastaruoju metu skaitytų romanų. Tikiuosi, sulauksime ir kitų Moshfegh kūrinių lietuviškai. Kad ir debiutinio, Bookeriui nominuoto romano „Eileen“.

Ottessa Moshfegh, Mano miego ir poilsio metai. Iš anglų kalbos vertė Aušra Stanaitytė-Karsokienė. – V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2020.

Knygų apžvalga skaityta per LRT KLASIKOS laidą „Ryto allegro“: