Prabėgusį penktadienį Rokiškio miestas atsisveikino su kultūros sostinės įvardu, perduodamas kultūros sklaidos vėliavą Trakams. Tačiau įsibėgėjus prasmingų renginių vyksmui, Rokiškio kultūrinis gyvenimas tikrai nesustingsta.
Štai išskirtinis adventinis įvykis planuojamas jau gruodžio 8-osios rytmetį puikiojoje Rokiškio bažnyčioje. Į jos išlakųjį bokštą bus įkelti pakrikštijus du varpai, kad savo prakilniu dūžių garsu kviestų žmones maldai, būties apmastymams, atitrauktų nuo kasdienybės rūpesčių, bylotų apie amžinąsias dvasines vertybes, minėtų džiaugsmingus bei skausmingus miesto istorijos žingsnius.
Varpai yra labai vertingi ir kaip kultūros paveldo objektai, nes savyje sukaupę technologijos, dailės ir istorinės atminties vertes. Svarbūs bendruomenei, jie būdavo gaminami kaip meno kūriniai: ornamentuojami, puošiami dvasingais lotyniškais posakiais, citatomis iš Šv. Rašto, šventųjų atvaizdais. Tik gaila, kad įkelti į bokštų aukštybes, jie dažniausiai tampa girdimi, bet nebematomi. Mūsų bažnyčių varpinės tik viena kita taip sutvarkytos, kad varpus būtų galima apžiūrėti. Kitaip yra Vakarų Europos šalyse, kur varpais didžiuojamasi, juos stengiamasi parodyti visuomenei. O senoviniai nebenaudojami ar sužaloti varpai eksponuojami viešosiose erdvėse.
Legenda byloja, kad pirmąjį bažnytinį varpą maždaug 410-ais metais nuliedino vyskupas Poncijus Meronijus Paulinas, per sapną išgirdęs dangiškos muzikos garsus, kuriuos Dievas dovanojąs žmonėms. O varpo formą jis nusižiūrėjęs iš vėjų blaškomos pievų gėlės. Vyskupas gyveno Italijos pietinėje provincijoje Kampanoje, Nolos miestelyje. Nuo tada didelis varpas lotyniškai vadinamas kampana, o mažas – kampanula arba nola. Šaukimą į pamaldas varpais įvedė popiežius Sabinijonas 604-ais metais.
Palaipsniui varpas tapo labai svarbiu bažnyčios liturginiu reikmeniu. Atsirado tradicija juos pakrikštyti prieš įkeliant į bokštą, apgaubus krikšto marškinėliais. Šį iškilmingą varpo pašventinimą („benedictio“) atlieka vyskupas arba jo įgaliotas kunigas. Vardai varpams parenkami pagal bažnyčių titulus arba donatorių, bažnyčios hierarchų garbei ir atminimui. O varpo dalys įvardijamos kaip žmogaus: tai viršugalvis, ausys, kaklas, pečiai, liemuo, liežuvis. Meniškai išpuošti varpai turi „karūną“ ir „apsiaustą“. Viduramžiais liaudyje plito tikėjimai, kad varpo garsai gelbsti sielas iš skaistyklos, nubaido piktąsias dvasias, sustabdo epidemijų plitimą, suvaldo audras ir kitas gamtos stichijas. Atsistojus po varpais, būdavo duodamos priesaikos, netgi vagystės pagarsinamos.
Betgi grįžkime į adventą pasitinkantį Rokiškį. Istorija sudėliojo labai savitus šios sėlių krašto sostinės bruožus. Miestas išaugo iš dvaro, grafų Tyzenhauzų ir Pšezdzieckių rezidencijos. Po 1864-ųjų gaisro grafai pastatydino naują mūrinę bažnyčią ir pertvarkė visą centro struktūrą. Dvaro rūmų ir bažnyčios planinė jungtis buvo išryškinta, ji tapo bemaž kilometrine prekybine aikšte. O jau nuo jos į visas puses nusidriekė medinių vienaukščių namų gatvelės, primenančios kaimo „ulyčias“.
Rokiškio urbanistika – vienintelis taip išplėtotos ašinės kompozicijos pavyzdys Lietuvoje. Neogotikinė Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia buvo statoma pasitelkus vokiečių ir austrų architektus. Labai originaliai suprojektuota jos aukštoji, net 56,5 metrų aukščio varpinė; ji prasideda keturkampiu mūru ir tik pasiekusi bažnyčios stogo aukštį tampa šešiakampe. O interjero įrengimui turtingieji grafai tikrai nepagailėjo lėšų: viskas – iš geriausių Europos dirbtuvių. Statant bokštą, jau buvo rūpinamasi varpais; jie 1883 m. buvo nuliedinti Antonio Zvolinskio liejykloje, įsikūrusioje Varšuvos priemiestyje Pustelnike. Įkėlus varpus į bokštą, žemesnėje bokšto kondignacijoje buvo įtaisytas didžiulis laikrodis su trimis ciferblatais, pagamintas prancūzų firmoje Strasbūre.
1915-ųjų rugpjūtis – juoda data Rokiškio varpų istorijoje. Karinės rusų valdžios parėdymu varpai buvo nukabinti ir išvežti kaip strateginė žaliava į Rusiją. 1920-ų metų taikos sutartimi Rusija privalėjo grąžinti išvežtas kultūros vertybes. Bebalsei Rokiškio bažnyčiai vietoj jos sunaikintų varpų buvo paskirtas įspūdingas Vilniaus katedros varpas, į savąją varpinę negalėjęs sugrįžti dėl Vilnijos krašto okupacijos. Manoma, kad šį per toną sveriantį varpą vilniškis meistras Danielius Vėneris 1822-aisiais perliejo iš duženų garsiojo Žygimanto varpo, sunaikinto dar per pirmąją Vilniaus okupaciją 1655-ų metų. Ir dydžiu, ir vardu tas Vilniaus katedros „balsas“ susišaukdavo su garsiuoju Krokuvos Vavelio katedros varpu. Mat abiejų šių varpų užsakovas buvo valdovas Žygimantas Senasis.
Katalikų bažnytinėje liturgijoje įprasta naudoti tris skirtingo balso varpus. Tad Lietuvos kampanologų – varpų tyrinėtojų – draugijos raginimu vietos bendruomenė susirūpino varpų papildymu. Iniciatyvos ėmėsi Kunigo švietėjo Jono Katelės paramos ir labdaros fondas, suburdamas vietos verslininkus donacijai. Rokiškio bažnyčia tikrai verta turėti išskirtinius varpus; jie buvo užsakyti pačioje seniausioje ir garbingiausioje Europos liejykloje. Ji savo tūkstantį metų perkopusią veiklą plėtoja mažame Agnonės miestelyje Italijoje. Greta liejyklos atidarytame muziejuje galima sužinoti, kad per visą gamyklos istoriją joje dirbo ir ją valdė ta pati Marinelių šeima, kuriai už ištikimą tarnystę tautai ir bažnyčiai suteikta popiežiaus privilegija kiekvieną varpą pažymėti Pontifiko ženklu. Rokiškio parapija po šimto metų gauna tikrai nepaprastą dovaną – varpus, kurių sodriu ir aiškiu skambesiu gėrėsis kiekvieną dieną. Įrašai varpuose byloja apie Tyzenhauzų šeimos nuopelnus Rokiškiui, pažymi donatorių vardus. O būdingą Marinelli liejyklos puošybą iš daugybės pavyzdžių parinko Lietuvos kampanologų draugijos prezidentas rokiškietis Leonardas Šablinskas. 380–ties kilogramų varpas bus pakrikštyta šv.Pranciškaus vardu, o 220–ties – šv.Mato. Džiugu, kad vėl prabunda visuomenės domėjimasis bokštų varpais, suvokus, kad jų dūžiai gražiai ir prasmingai įsipina į šiuolaikinio gyvenimo šurmulį.
Komentaras skambėjo per LRT RADIJĄ.
