Praėjusiame numeryje rašėme apie miesto burmistrą, Vasario 16-osios akto signatarą Joną Vileišį ir jo nuopelnus miestui. Jo kolega daugelyje politinių kovų už šalies atkūrimą Steponas Kairys buvo bendražygis ir modernėjančio Kauno kūryboje.
Tai buvo žmogus, turėjęs itin tvirtus principus visose savo veiklos sferose ir per gyvenimą atlikęs daugybę vaidmenų: inžinieriaus, ministro, signataro, parlamentaro, opozicionieriaus, Pasaulio tautų teisuolio, profesoriaus ir netgi japonistikos Lietuvoje pradininko. 15 metų S. Kairys buvo miesto Vandentiekio ir kanalizacijos skyriaus vedėju. Skamba nuobodžiai? Iki tol visų kauniečių kasdienybė buvo lauko tualetas, o kai kurie mūsų miesto piliečiai geriamą vandenį imdavo tiesiog iš Nemuno.
Kiekvienas miestas turi tiek matomąją, tiek nematomąją puses. Turbūt natūralu, kad techniniai miesto kasdienybės klausimai dažniausiai yra nepastebimi – juk ir tai, kas slypi po automobilio variklio dangčiu, prisimename tik tada, kai kuri nors detalė pradeda kelti problemų. Juolab kad, keičiantis kartoms, tai, kas kadaise buvo naujausi laimėjimai, ilgainiui tampa suprantama kaip duotybė. Matydami senas miestų nuotraukas iš XIX ar XX amžiaus pradžios, jų nematomajai daliai suteikiame šiandienio miesto atributus. O juk statistinis Europos miestas po pramoninės revoliucijos daugeliui buvo gana slogi vieta gyventi: milžiniški gyventojų tankiai, antisanitarinės sąlygos, smarvė, nuolat kylančios epidemijos ir didžiulis mirtingumas. Vienas didžiausių XIX a. laimėjimų – modernios vandentiekio ir kanalizacijos sistemos – buvo reikšmingas postūmis miestams tapti tokiais, kaip juos suprantame dabar.
Carinio periodo Lietuvoje pavėluotai ir palyginti menkai skleidėsi ne tik industrializacija, bet ir šie civilizuoto miesto atributai. Tik 1911 m. buvo pradėti vykdyti sistemingi Vilniaus kanalizacijos bei vandentiekio įrengimo darbai, vėliau pristabdyti Pirmojo didžiojo karo. Šis sustabdė ir panašius planus Kaune – miesto valdyba buvo netgi sudariusi vandentiekio projektavimo sutartį su žymiu britų inžinieriumi Williamu Lindley jaunesniuoju, dirbusiu su tokių miestų kaip Varšuva ir Praha vandentiekio ir kanalizacijos sistemomis. Nepriklausomos Lietuvos centru tapęs Kaunas spėriai augo, o griovos miesto gatvių pakraščiuose, lauko tualetai, šuliniai ir miestiečių poreikiams iš Nemuno kibirais masiškai semtas vanduo netiko Laikinosios sostinės įvaizdžiui. 1922 m. Vokietijos firmoje „David Grove“ buvo užsakytas kanalizacijos ir vandentiekio projektas, kuris vėliau vietos inžinierių buvo pripažintas koreguotinu.
Tolesniam miesto vandentiekio ir kanalizacijos projekto bei sistemos vystymui buvo sudaryta speciali komisija iš vietos inžinierių, kurioje pagrindinę vietą užėmė inžinierius Steponas Kairys, Technikų komisijos pirmininkas. Tai neturėtų stebinti, ypač prisimenant, kad būtent jis prieš karą užsiėmė Vilniaus miesto vandentiekio ir kanalizacijos vystymu. Vienas pirmųjų jo uždavinių buvo vykti į Berlyną ir su pirmojo projekto autoriais derinti projekto pokyčius – įdomu tai, kad į šį procesą buvo įtrauktas ir garsus to meto vokiečių miestų planuotojas Josefas Brixas, užsiėmęs ne tik Berlyno miesto vystymu, bet suprojektavęs ir ne vieno kito miesto inžinerinę infrastruktūrą. S. Kairys, dirbdamas prie projekto, korekcijų patirties sėmėsi ir neseniai prie šalies prijungtoje Klaipėdoje, jau turėjusioje modernią kanalizacijos ir vandentiekio sistemą.
Kanalizacijos projektas, žymėjęs didįjį miesto šuolį į priekį, buvo užbaigtas 1924 m. gegužės 21 d., nors vandentiekio (kaip anuomet sakyta – vandentraukio) projektavimo darbai užtruko kur kas ilgiau. Tuomet įkurtam savivaldybės Vandentiekio ir kanalizacijos skyriui vadovauti pradėjo S. Kairys – tuojau pat buvo pradėti lietaus ir buitinės kanalizacijos tiesybos darbai. Įdomu, kad, nors buvo suplanuota tik mechaninio kanalizacijos valymo stotis, projekte taip pat buvo numatyti ir cheminiai procesai – epidemijų metu prieš patekdamos į upes miesto nuotekos turėjo būti chemiškai apdorojamos specialiame rezervuare.
Pagrindiniai kanalizacijos tiesimo darbai buvo koncentruojami Naujamiestyje ir Senamiestyje: pirmieji požeminiai lietaus kanalai buvo įrengti po dabartinėmis Gimnazijos bei Vilniaus gatvių atkarpomis, kuriose po smarkesnių liūčių kildavo daugybė problemų. Vėliau lietaus ir buitinės kanalizacijos požemiai tįso po vis didesnį miesto centro gatvių skaičių. O po Šančių žemėmis atsirado vienas įspūdingiausių to meto inžinerinių statinių – rajono lietaus kolektorius. Vandentiekio darbai kurį laiką stagnavo dėl ekonominių sunkumų. Ir vis dėlto 1927 m. vėl prasidėjo intensyvios statybos – po metų Kleboniškio apylinkėse (Eiguliuose) pašventinta pirmoji Kauno vandenvietė ir nutiesti pirmieji vamzdžiai, kuriais 1929 m. gruodžio 16 d. miestą pasiekė geriamasis vanduo.
Simboliška, kad iš Rotušės aikštėje pastatyto hidranto ištryškusi pirmoji miesto vandentiekio srovė pripildė burmistro Jono Vileišio stiklinę, išgertą su tostu „į Kauno piliečių sveikatą“. Vandenvietė prie Neries buvo parinkta jau projekto korekcijų metu 1924 m. – čia plytėjo vandeningi žvyro sluoksniai, užtikrinę geros kokybės gruntinį vandenį, tiektą iš 6 metrų gylio. Iš čia vanduo pasiekdavo vandentiekio rezervuarą Aukštaičių gatvėje: įdomu, kad jam panaudotas buvusio Kauno tvirtovės sandėlio pylimas, kuris iki tol tarnaudavo ir kaip improvizuota scena pirmosioms Dainų šventėms.
1933 m. Žaliakalnyje buvo atidaryta technologiškai pažangi vandentiekio stotis, kurios techninę dalį suprojektavo S. Kairys: be kita ko, ji turėjo užtikrinti nenutrūkstamą Žaliakalnio aprūpinimą vandeniu. Pats S. Kairys, džiaugdamasis statinio atidarymu, pažymėjo, kad tai tik tarpinė stotelė po truputį plečiant vandentiekio tinklą visuose miesto rajonuose. 1938 m. mieste jau buvo nutiesti 62 kilometrai kanalizacijos Senamiestyje, Naujamiestyje ir Karmelituose. Gausiau apgyvendintos Žaliakalnio dalys turėjo 21 km, ir šie darbai buvo toliau intensyviai vykdomi. Miesto sanitarijos būklės gerėjimą turėjo užtikrinti ir miesto taryboje priimtas įsakas, nurodęs prie komunikacijų gyvenantiems asmenims prievolę prie šių prisijungti. S. Kairys pastebėjo jau įgyvendintų darbų teigiamas pasekmes: 1936 m. mieste prasidėjus vidurių šiltinės epidemijai, mažiausiai užsikrėtusiųjų buvo būtent Senamiestyje ir Naujamiestyje, kur iki tol buvo koncentruoti kanalizacijos tiesimo darbai.
S. Kairys savo pėdsakų šioje srityje paliko ne tik Vilniuje ir Kaune. Dar 1929 m. Šiaulių miesto savivaldybė pavedė jam paruošti miesto vandentiekio ir kanalizacijos projektą, kur į pagalbą konsultaciniais klausimais inžinierius vėl pasikvietė J. Brixą. Ir ne vien Šiaulių – nebuvo miesto, prie kurio planuojamų požeminių sistemų darbų tiesiogiai ar netiesiogiai nebūtų prisidėjusi S. Kairio galva – konsultavo jis ir Marijampolės, Panevėžio, Vilkaviškio, Palangos savivaldybes, pasiryžusias gerinti savo miestų sanitarinę būklę. Nuo pat 1923 m. inžinierius dėstė pagrindiniame šalies universitete, kur jo kurso klausėsi visa naujoji mūsų inžinierių bei architektų karta – šio darbo savotišku apogėjumi galima laikyti veikalą „Miestų kanalizacija“, vieną detaliausių inžinerijos mokslo knygų, parašytų tarpukariu.
Nors S. Kairys Kauno vandentiekio ir kanalizacijos skyriui vadovavo iki 1938 m., tačiau buvo ir toliau dirbama anksčiau nubrėžtomis trajektorijomis, be to, jis samdytas kaip konsultantas. Antrąjį didijį karą Kaunas pasitiko su 87 kilometrais vandentiekio vamzdynų ir ambicingais planais, kurie sustojo, tačiau pokariu buvo tęsiami jau S. Kairio kolegų, nors faktinė tolesnė miesto požeminės infrastruktūros plėtra stagnavo iki pat 7 dešimtmečio pradžios. Inžinerinių S. Kairio gebėjimų faktą liudija ir tai, kad dalis jo projektuotų kanalizacijos tinklo dalių vis dar tebetarnauja pagal pirminę paskirtį.
Tuomečio Kauno modernėjimas neatsiejamas nuo šių mažiau matomų aspektų – paties S. Kairio žodžiais tariant, „Kaune naujųjų namų statyba, sutapusi su kanalizacijos pradžia ir parengiamais vandentiekio darbais, tik dėl to galėjo pasisavinti ir įgyvendinti moderniškas statybos tendencijas butų įrengimuose, kad pasidarė galima čia pat turėti pakankamai tyras vanduo ir lengvai pašalinti suvartotasis“.
Pasakojimą norėtume užbaigti dviem biografo Juozo Stražnicko, sudariusio detalų S. Kairio gyvenimo paveikslą, surastomis citatomis. Anot Jurgio Gimbuto, inžinieriui už darbus sanitarijos srityje „užpelnytai priklauso Lietuvos ekologijos pionieriaus vardas“, o Antanas Novickis, 4 dešimtmečio vyriausiasis šalies statybos inspektorius, buvęs S. Kairio studentas ir vieno mūsų praeitų numerių herojus, vėliau konstatavo, kad S. Kairys atliko itin reikšmingą vaidmenį Kaunui tampant „vienu moderniausių miestų visame Pabaltijyje“.
