Kultūra

2019.10.23 19:36

Rimantė Valiukaitė: tik po keturių metų supratau, ką vaidinu Nekrošiaus spektaklyje

LRT.lt2019.10.23 19:36

„1994 m., būdama labai jauna, patekau pas Eimuntą Nekrošių. Prisimenu baimę, nesupratau, ką jis kalba, nesupratau, ko iš manęs nori. Tai buvo tokia klaikuma, kurios nenorėčiau patirti vėl. Antras darbas su Nekrošiumi buvo paprastesnis, buvo aiškiau. Tai buvo fantastiškas žmogus, turėjęs nuostabų humoro jausmą. Tačiau pirmasis spektaklis su juo buvo klaikiai sunkus, gal tik paskutiniuose spektakliuose, praėjus 4–5 metams nuo pradžios, supratau, ką aš vaidinu“, – sako aktorė Rimantė Valiukaitė.

Apie savo mokslus, pradžią teatro scenoje, darbą su geriausiais Lietuvos režisieriais ir tai, koks buvo dešimtasis dešimtmetis, aktorė Rimantė Valiukaitė papasakojo MO muziejus didžiosios parodos „Rūšių atsiradimas. 90-ųjų DNR“ atidarymo metu.

Taip pat skaitykite

– Koks jums buvo dešimtasis dešimtmetis?

– Man tai buvo jaunystės laikas, mintimis malonu grįžti į tuos metus. Dar 1988 m. įstojau į tuometinę konservatoriją, tai buvo fantastiškas metas, kadangi nieks nebuvo aišku. Mūsų kurso vadovas buvo Jonas Vaitkus, o kursiokų amžius varijavo nuo 18 iki 33 metų.

Įstoję mokytis, naudojomės situacija – pradėjome atsisakyti mums nepatikusių paskaitų, pavyzdžiui, komunistinės istorijos. Atsisakėme ir paskaitos, kurią dėstė rusų kalba, nes galvojome – rusiškai tai jau tikrai nesimokysime. Kadangi nieks nežinojo, kaip elgtis, mums buvo leista kone viskas.

– Ir jūsų iš studijų niekas neišmetė, nors darėte, ką norėjote?

– Buvo keistas laikas, ir niekas nežinojo, kas bus toliau, kaip viskas baigsis. Mokytis įstojome labai mandri.

– Kaip apskritai atsidūrėte teatre?

– 1988 m. su drauge sumanėme važiuoti į Sankt Peterburgą ir ten mokytis aktorystės. Šiame mieste jautėmės gerai, nes jau nuo 16 metų ten važiuodavome šiaip sau, atsigerti kavos. Todėl ir mokslai Sankt Peterburge atrodė natūralus pasirinkimas. Taigi išvykome, aš buvau išmokusi kažkokį trumpą eilėraštį rusiškai, pasakėčią, prozą... Ko dar gali reikėti?

Bet ten, kur sporto salėje apsinakvoję 300–400 žmonių, dalis iš jų bandė įstoti mokytis jau kelintą kartą iš eilės, supratome, kad gal tai nebuvo tokia gera mintis. Per atrankas man pasakė, kad duomenis turiu, tačiau kam man bandyti vaidinti su savo akcentu, verčiau aš važiuočiau į savo šalį ir joje vaidinčiau. Taip ir padariau.

Grįžau į Lietuvą ir, nors buvau pavėlavusi į stojamuosius, Jonas Vaitkus rugpjūčio mėnesį kaip tik rinko kursą baltų teatrui. Patekau, ir nors pirmąjį pusmetį tikrai klausėmės paskaitų apie baltų religiją ar filosofiją, greitai viskas pasikeitė.

– Dirbote ir Gintaro Varno įkurtame „Šėpos“ teatre. Kuo jis buvo ypatingas?

– Turiu paminėti, kad besimokydama atsidūriau tarp įdomiausių kursiokų – Gintaro Varno, Audriaus Nako, Šarūno Puidoko. Tai buvo aktyvūs ir pilietiški žmonės, važinėdavę į mitingus, Ignalinos atominės elektrinės uždarymą ir pan.

Ir Gintaras pasakė, kad būtų įdomu sukurti tokį politinį lėlių teatrą. Mes prisijungėme, pradėjome repetuoti. Mano darbas tame teatre nebuvo susijęs su aktoryste – aš akomponavau, grojau smuiku, tvarkiau šviesas ir pan. Tačiau tai buvo tikrai labai įdomus metas.

Kai tą pirmąjį spektaklį parodėme Jonui Vaitkui, jis sakė, kad gal nereikia, gal per drąsu... Spektaklyje rodytas Gorbačiovas, kuris tuo metu visiems atrodė gan teigiamas personažas, bet „Šėpos“ teatro spektaklyje parodytas neigiamai, kaip kad Brazauskas.

– Tai buvo pirmoji pasirodžiusi politinė satyra. O kaip saugumiečiai, ar jus stebėjo?

– Tuo metu repetuodavome buvusioje Teatro sąjungoje, kuri yra priešais Katedrą. Mums ten buvo duota salė. Kai repetuodavome naktimis, vis ateidavo keistų žmonių, apsimetusių girtais, tačiau neturinčių jokio alkoholio kvapo. Jie sakydavo ėję pro šalį, prašydavo pabūti ten ilgiau. Tačiau ar buvo kokia reali grėsmė iš saugumo? Ne.

– Iki 1990 m. teatras daugumai buvo užuovėja, daug kas ėjo į spektaklius, tarsi norėdami pabėgti nuo sunkios realybės. Kuriantys žmonės scena taip pat naudojosi tarsi tribūna. Kaip viskas keitėsi atgavus laisvę?

– Buvo įvairių išgyvenimų, galiu kalbėti tik apie savuosius. Kalbant apie teatrą, buvo ta akademinė linija, iš kurios mes šaipėmės, kaip kad dabar jaunoji karta šaiposi iš mūsų. Ir žinoma, buvo Eimuntas Nekrošius, Rimas Tuminas, Jonas Vaitkus.

Prisimenu, kad dideliu patriotizmu pasižyminčių spektaklių nebuvo, nes visas pilietinis gyvenimas virė mitinguose, gatvėse. Apie tą patį kalbėti teatre vargu ar buvo naudinga. O netrukus pasirodėme mes, su tuo metu labai aktualiu spektakliu „Ten būti čia“. Tai buvo visiškai nematytas, naujas reiškinys, daugelis teatralų spjaudėsi, kad visiškai neaišku, kas tai.

– Ką manote apie televizijos projektus? Keliuose esate dalyvavusi ir pati.

– Kai dirbi ten be didelio savo paties noro, norisi tarsi nuo to nusimuilinti, šiek tiek gėda. Tačiau viskas priklauso nuo projektų. Mūsų serialai tikrai apgailėtini, dar nepasiekėme padoraus lygio. Tačiau buvo projektų, pavyzdžiui „Dar pažiūrėsim“ ar „Pagauk kampą“, dėl kurių nėra gėda.

– Kaip vertinate patirtį dirbant su skirtingais teatro režisieriais? Kuo skiriasi jų darbo metodai?

– Su Oskaru Koršunovu ir Gintaru Varnu kartu mokėmės. Mūsų kurse buvo ir aktorių, ir režisierių, taigi pastarieji su mumis ir treniravosi. Baigus studijas buvo gan ilgas periodas dirbant su G. Varnu. Iš tiesų, nei giriuosi, nei ką, bet man teko dirbti su geriausiais Lietuvos kūrėjais.

Jų metodai, žinoma, labai skiriasi. Labai smagu dirbti su kurso draugais, nes nėra jokios baimės, atsakomybės ir nepasitikėjimo savimi. Man iki šiol patinka kūrybinis procesas, kai nėra autoritetų, tiesiog dirbi kartu.

1994 m., būdama labai jauna, patekau pas Eimuntą Nekrošių. Prisimenu baimę, nesupratau, ką jis kalba, nesupratau, ko iš manęs nori. Tai buvo tokia klaikuma, kurios nenorėčiau patirti vėl. Antras darbas su Nekrošiumi buvo paprastesnis, buvo aiškiau. Tai buvo fantastiškas žmogus, turėjęs nuostabų humoro jausmą. Tačiau pirmasis spektaklis su juo buvo klaikiai sunkus, gal tik paskutiniuose spektakliuose, praėjus 4–5 metams nuo pradžios, supratau, ką aš vaidinu.

Taip pat skaitykite