Kultūra

2019.10.12 14:58

Viktoras Bachmetjevas. Apie humanitarinius mokslus, humanitariką ir humanistiką

Viktoras Bachmetjevas, filosofas 2019.10.12 14:58

Per lietuvių literatūros abitūros egzaminą man kadaise išpuolė interpretuoti Broniaus Radzevičiaus apsakymą „Šiąnakt bus šalna“. Neskaičiusiems pakaks pasakyti, kad tai neilga, pakankamai simpatiškai parašyta pusiau meditacija, pusiau komentaras apie sunkią kaimo žmogaus būtį.

Rašoma iš urbanizuoto lietuvio perspektyvos, kurią persmelkia nostalgija kaimui, agrarikai ir gamtai. Tačiau kaip būdinga lietuviškajai „rimtajai“ literatūrai, veiksmo veik nėra ir siužetas čia tėra antraeilis – koncentruojamasi į vidinius išgyvenimus, o egzistencinis nerimas susilieja ir persipina su praktiniais nuogąstavimais, kurie išreiškiami nuolat atsikartojančia grėsmės nuojauta ir rūpesčiu: „Šiąnakt bus šalna.“

Man asmeniškai interpretuoti buvo sunku, nes skirtingai nei daugelis mano kartos atstovų, „kaimo“ neturėjau. Mano seneliai gyveno Vilniuje, būtent ten būdavau iškomandiruojamas per vasaros atostogas, tad visi agrariniai apsakymo aspektai man buvo ne šiaip nepažįstami – jie man panėšėjo į egzotišką paslėptį. Lygiai taip pat sėkmingai būčiau galėjęs skaityti apie ryžių plantacijas Japonijoje. Tik iš autoriaus užuominų galėjau suprasti, kad arimuose esama daug metafizinės gelmės, kurią suprasti man, menkaverčiam asfalto vaikui, greičiausiai neduota. Nereikia ir sakyti, kad prie interpretacijos pūškavau ilgai – bandant rekonstruoti kaimiečio pasaulėjautą teko remtis menkais paaugliškos empatijos resursais ir nuogirdomis apie žemės ūkį.

Prisiminiau šią savo dramą visai neseniai dalyvaudamas vasarą pasirodžiusios kolektyvinės knygos „Lietuvos humanitarinių mokslų Raudonoji knyga“ pristatyme. Seimo nario Manto Adomėno sutelktas autorių kolektyvas joje nagrinėja dabarties Lietuvos humanitarinių mokslų būklę. Kaip Įžangoje pastebi autoriai, Raudonosiomis knygomis paprastai vadinami „dokumentai, fiksuojantys gyvybės formas, kurioms gresia pavojus išnykti. Tai žinių sąvadas apie saugomų rūšių būklę ir apsaugos būdus.“ Tad jau pats knygos pavadinimas prikišamai rodo: humanitarinių mokslų būklė nėra geriausioje situacijoje, o ženklų nerimui esama tiek, kad tiesiogine to žodžio prasme jų pakanka knygai pripildyti.

Humanitarams ši krizės nuojauta nėra nieko naujo. Štai ir ką tik pasirodžiusiame „Literatūroje ir mene“ Donatas Petrošius apie humanitarus vaizdžiai rašo: „Būklė, su retom išimtim – kažkur per vidurį tarp humanitarinės krizės ir humanitarinės nelaimės.“ Panašiai prieš keletą metų rašė ir ištisas akademikų kolektyvas, savo svarbiausių humanitarinių ir socialinių grėsmių bei jų pasekmių Lietuvai analizę vaizdžiai pavadinę „Nerimas“.

Apibendrinti tos kritinės būklės problematiką nėra sunku, nes ji atsikartojanti. Kaip per knygos pristatymą sakė Arūnas Sverdiolas, „mes (turėdamas omenyje humanitarus - V. B.) visa tai žinome“. Humanitariniai mokslai jaučiasi nesuprasti ir neįvertinti, kartais sakoma, engiami. O, kad bent jau mokslo administratoriai pripažintų humanitarinių mokslų specifiką, kad šie turi savo metodus ir savo tikslus. Kaip kad juos turi gamtos, technikos ar socialiniai mokslai. Žinoma, tada dar reikia pakalbėti apie mokslo padėtį Lietuvoje apskritai. Valstybė jau nebesimaivydama ir nebekoketuodama mokslinių tyrimų finansinę naštą permetė Europos Sąjungai. Tuo pačiu prikišamai demonstruodama, kad juos laiko dalyku, kuris gali būti, bet gali ir nebūti. Tik todėl šalyje praktiškai sunaikinta jaunųjų mokslininkų integravimo į mokslinių tyrimų lauką sistema. Podoktorantūros – vieno kertinių mokslininkų parengimo etapų – Lietuvoje nebuvo penkis metus, nes klerkams nepavyko susitvarkyti dokumentų ES projektams. Tada buvo metus, o dabar vėl nėra pora metų. Kur dėtis jauniems mokslininkams yra jų pačių reikalas.

Bet visa tai smulkmenos. Nes, kaip esame jau gerai išmokę, moksliniai tyrimai nėra savitiksliai – jie turi nešti naudą, o nauda turi būti ekonomiškai pamatuojama. Todėl čia reikia kalbėti plačiau: apie humanitariką, t.y. humanitarinių mokslų veikimo sritį. Čia problemos identifikuojamos gerokai klampiau, o ir jų ratai gerokai sudėtingesni. Raudonojoje knygoje autoriai – mano manymu, gan taikliai – teigia, kad humanitariniai mokslai užsiima prasmės paieškomis. Paradoksalu, bet savo pačių prasmę ne humanitarams jiems paaiškinti sekasi sunkiai. „Kam man to reikia?“ – klausia moksleivis apie Žemaitę ir nesulaukia jokio atsakymo, kuris atitiktų jo intelektinius gebėjimus ir vertybių sistemą. „Kaip aš tai panaudosiu darbe?“ – klausia IT studentas apie filosofijos įvadą ir lygiai taip pat lieka nesupratęs jam siūlomo atsakymo.

Visiškai įmanoma, kad humanitarika yra nereikalinga ar bent jau laikoma nebūtina, būtent todėl, kad gyvename laiku, kai prasmė atrasta. Ta prasmė – ekonominė vertė, kurią savo ruožtu kuria darbas. Tad svarbiausia turėti darbą. Jei turi darbą, viskas bus gerai. Jei neturi darbo, su tavim kažkas negerai. Dirbti reikia. Nėra ką galvoti – dirbti reikia. Ir tokiu atveju – jei prasmė rasta, atsakymai yra, sprendimai žinomi ir galutiniai – tuomet, be abejo, viskas tėra technikos, administravimo klausimas, o prasmės paieškos ir disciplinos, tuo užsiimančios, yra perteklinės. Jos realaus darbo tuomet nedaro – greičiau priešingai, jį imituoja. Jei prasmė jau rasta, tuomet tie, kurie jos vis dar ieško, yra ne šiaip veltėdžiai, bet ir sąmoningi sabotuotojai.

Paprastai šioje vietoje humanitarų diskusijose sustojama akligatvy – juk bet kuriam humanitarui akivaizdu, kad toks mūsų laiko konsensusas yra kvailystė, juk aišku, kad galutinės prasmės nėra ir negalima rasti, o tie, kurie taip mano, ne tik apsigauna, bet ir yra neišsilavinę bei trumparegiai. Žodžiu, barbarai prie vartų, gelbėkitės, kas galit: ar į mažas uždaras bendruomenes, ar ir apskritai į vienišiaus darbo kabinetą, ar, neduokdie, ir į tolimesnę savanorišką tremtį.

Visa tai tiesa. Bet man atrodo, kad galima bandyti žengti ir dar žingsnelį ir prisiminti, kad humanitarika savo esme yra ir humanistika. Kaip jau rodo ir pats pavadinimas, žmogus yra humanitarinių mokslų ir medžiaga, ir tikslas. Bet jei tai tiesa, tai tie visi barbarai, tie visi neišsilavinę politikai, tie trumparegiai tik pelno besivaikantys verslininkai, tie visi neapsiskaitę plebėjai, reikalaujantys Coelho duoti Nobelį, yra ir tų pačių humanitarų darbo brokas. Juk visi tie barbarai praėjo mūsų švietimo sistemą, visi jie skaitė tekstus, kuriuos mes, humanitarai, jiems parinkome, visi prakaitavo prie analizių pagal mūsų rengtas metodikas, visi rašė interpretacijas pagal mūsų parengtas paruoštukes.

Jau keletą metų atlikinėju nedidelį privatų socialinį eksperimentą – prie progos vis bandau užklausti pažįstamų, kodėl žemės ūkis nusipelno atskiros ministerijos. Juk nei viena kita ekonomikos ar ūkio šaka tokios neturi (išskyrus energetiką, kur bent jau logika aiški – departamentas buvo išskirtas iš bendros Ūkio ministerijos, kadangi sprendžiama bent keletas didelių energetinių projektų). Žemės ūkis pagal sukuriamą BVP yra prie galo, bet turi atskirą ministeriją. Juk Prekybos ministerijos nėra? Statybos? Pramonės? Dar keisčiau, kad būtent žemės ūkyje sudarytos ypatingos sąlygos: nuo mokesčių iš esmės atleistas bet kas, kas pasiskelbia dirbąs žemę ar auginąs galviją, net jei ir pats nežino, kiek milijonų turi.

Atrodytų, kad čia visi tie darbo, vertės efektyvinimo, naudos maksimalizavimo apaštalai turėtų skalambyti dieną naktį apie švaistomus valstybės resursus, išlaikytinių kastą ir t.t. Bet ne, tyla. Tyla, kuri, kol niekas neįrodė priešingai, man liks iškalbingiausias literatūros galios pavyzdys. Nes dėl jos aš kaltinu Bronių Radzevičių, taip, tą patį iš „Šiąnakt bus šalna“. Dešimtmečiais literatūros pamokose kalta klišė apie „sunkų kaimo žmogaus gyvenimą“, kritiškai neapmąstyta, išvirto į gyvulių ūkį, kuris, kaip dabar jau žino ir Seimo pirmininkas, būna ne tik realus, bet ir alegorinis. Radzevičius kartu su Žemaite, Vaižgantu ir Krėve savo darbą nudirbo – jiems priekaištų būti negali. Bet ar tas pats galioja mums, nūdienos humanitarams?

Filosofo Viktoro Bachmetjevo komentaras skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė”.


Kultūros savaitė. Simonos de Beauvoir „Antrajai lyčiai“ – 70