Kultūra

2019.09.19 21:12

Antanas Mockus apie mamą: ji sakydavo man, kad eičiau į rinkimus, bet man teks daug kentėti

Indrė Makaraitytė, LRT TELEVIZIJOS laida „Dienos tema“, LRT.lt2019.09.19 21:12

Lietuvos vardas pasaulyje skamba dar ir tada, kai jį garsina kitose šalyse gyvenantys lietuviai. Jei reikėtų palyginti, kur geriau žino Antaną Mockų – Lietuvoje ar Kolumbijoje – greičiausiai rezultatas būtų apylygis, bet šį kartą „Dienos temoje“ buvęs Bogotos meras kalba ne apie save, o apie savo mamą – garsią menininkę Nijolę Šivickas. Apie ją sukurtas ir pristatomas dokumentinis filmas.

– Ko Lietuva ir pasaulis apie Nijolę Šivickas nežino?

– Jos gyvenimas labai gražus, su kai kuriomis labai sudėtingomis dalimis. Ji buvo paremta lietuvių moterų komiteto, bet ji kartu buvo arti kolumbiečių grupių, kurios šiuo metu perėjo į taiką.

Mes gyvenome viduryje karo, bet filmas nėra apie tą karą, o yra apie žmones, kurie tame kare kartais dalyvauja, kartais pasitraukia. Nijolė nebijo pati išreikšti savo nuomonės, kartais turi kraštutinių rezultatų dėl to. Man žodis „nuodėmė“ visą laiką pareina. Gal dabar jis įsipainios. Bet aš noriu pakalbėti apie Nijolę, ne apie Kolumbiją.

– Tai apie Nijolę jūsų ir klausiu. Man teko skaityti, kad ji labai saugojo savo asmeninę erdvę, savo asmeninį gyvenimą, tai kaip ji leido, kad ją filmuotų, kaip ji įsileido tą filmavimo grupę ir kameras į savo namus?

– Ji nemėgdavo žurnalistų, bet paklausė to, kuris paskui pavirto į to filmo režisierių, Sandro Bozzolo. Ji jam sako: parodyk savo rankas. Ta jis parodė. Nijolė sako: matau, kad dirbi su rankomis.

– O jūsų mama buvo keramikė, ji dirbo...

– Su moliu.

– Ir jie tiesiog taip susipažino, tapo artimi? Ir dėl to jį įsileido į savo namus?

– Buvo vienas dalykas, kuris įvyko anksčiau. Jis parašė knygą apie mano, mero, veiklą ir paskui pats suprato, kad Nijolė daug svarbesnė negu Antanas.

– Kodėl Nijolė svarbesnė nei Antanas?

– Nes turėjau galimybes ir pasinaudojau tomis galimybėmis nuoširdžiai sakyti dalykus iš sielos, iš vidaus. Daug žmonių tą priėmė. Kai kurie žmonės labai jos bijojo.

– Bijojo? Dėl jos kategoriškos nuomonės?

– Taip. Pavyzdžiui, ji sakydavo man: eik į rinkimus, bet daug kentėsi.

– Bet ji skatino jūsų politinę veiklą. Ji buvo jūsų ramstis?

– Tas irgi yra tiesa.

– Ir ji nesibaimino dėl jūsų gyvybės, dėl jūsų apskritai, dėl to, kad būti politiku Kolumbijoje yra sunkus darbas?

– Kartą išvykau į kalnus ir užtrukau tris dienas vietoje vienos. Tai spėjo mane numodeliuoti pasismaugusį. Ji man padėdavo. Turėjo labai didelę įtaką dėl draugių.

– Jūs turite galvoje moterų?

– Taip. Iki 42 m. gyvenau su motina. Kas yra visiškai keista. Tai reiškia, kad iš jos labai daug ko išmokau ir labai daug ką patyriau. Mano sesuo yra gydytoja ir jos gyvenimas irgi labai gražus. Aš norėjau, kad filmas būtų apie Nijolę, apie tą gražų gyvenimą ir ji padėjo tą filmą padaryti. Kartu pasakė: neįsivaizduokit per daug. Laikykitės tam tikrame lygyje.

Mano žvilgsnis daug optimistiškesnis. Jei aš per tuos visus metus išlikau gyvas, vadinasi, ką nors daviau bendruomenei. Bet Nijolė buvo labai nepriklausoma. Tas būdas nepriklausyti jokiai grupei, turėti rimtus santykius su rimtais žmonėmis, išvengti santykių, kurie gali būti blogi... Lietuvių kolonija buvo vienas iš tų pasaulių, kuris jai padėjo. Momentais tokia šeima ir man, kai tėvas mirė, padėjo. Gavau nedidelę pagalbą, bet pakankamai, kad išgyvenčiau. Prancūzų mokykla mums davė, kai tėvas mirė, stipendiją.

– Pone Mockau, jūsų mama beveik nekalbėjo ispaniškai, ji stengėsi kalbėti tik lietuviškai. Kaip jai pavyko tapti garsia Kolumbijos menininke ir kalbėti tik lietuviškai?

– Truputį perdėtas tas apibūdinimas. Ji kalbėdavo nelabai taisyklingai ispaniškai. Lietuviškai kalbėjo „perfect“. Laive, su kuriuo ji nuplaukė į Kolumbiją, buvo keli lietuviai, kai kurie lietuviai mokinosi gramatikos. Taisyklingai, palaipsniui. O ji turėjo daug laisvesnį santykį su kalba. Užtai iki pat galo dar kartais apsirikdavo, vartodavo ne ispanišką, korektišką kalbą. Bet ji padėjo mums labai daug, kai nusprendė, kad mus leis į prancūzų mokyklą.

– Jūs niekada negyvenote Lietuvoje, bet puikiai kalbate lietuviškai ir išlaikėte lietuvybę. Ką reiškia gyventi ne Lietuvoje, bet išlaikyti lietuvybę labai toli nuo Lietuvos? Kolumbiją ir Lietuvą skiria ne kelios šalys, o tūkstančiai kilometrų.

– Tai buvo mano profesoriai. Prancūzų mokykloje buvo vienas bretonas, kitas baskas, bendrai mažos tautos. Buvo keista, nes Kolumbijoje normaliai žmonės žiūri į jungtines, dideles šalis. O mano atveju, mano motinos atveju buvome maži kraštai. Buvo toks estas, kuris dirigavo simfoniniam. Kolumbija turėjo mažai migrantų. Buvome keisti, pagal kai kuriuos santykius buvome labai keisti.

Gyvenome žydų rajone, žydų kilmės seselė buvo Nijolės svarbi draugė. Po to vokietė, draugė iš Venesuelos, kuri turėjo didelį paveldėjimą. Buvo keistas pasaulis. Buvo toks Rimantas – ne tas, kuris yra Anykščiuose, kitas Rimantas, mano pusbrolis. Iš pradžių gana daug lietuvių, paskui tas skaičius sumažėjo. Dabar šiais laikais migracija yra kasdieninė duona. O tais laikais žmonės išvažiuodavo ir niekas negalėjo atspėti, ar grįš į Lietuvą. Mano motina kritikuodavo kitus lietuvius, aš irgi prisidėdavau. Buvo toks kaip kaltės skatinimas.

– Dėl ko? Kad negrįžta į Lietuvą?

– Taip. Vieną kartą padariau plakatų sieną su visokiais priekaištais. Kaip gerai, kad mano pirmas uošvis, lietuvių kilmės, man sakė: ką tu čia darai, kodėl ardai? Neardyk, statyk.

– Jūsų mama norėjo grįžti į Lietuvą gyventi, kai Lietuva tapo nepriklausoma?

– Ji norėjo apsilankyti, norėjo susitikti su giminėmis, bet ji jau, manau, buvo priaugusi labai stipriai prie Kolumbijos realybės. Dauguma lietuvių mokino savo vaikus vokiečių, bet, mano laimei, gavau stipendiją į Prancūziją, baigiau matematikos studijas, po to studijavau filosofiją. Motina mane labai rėmė, su ja gyvenau iki 42 m., išmetant 3 m. mano pirmųjų vestuvių.

– O jums pačiam kada nors yra prabėgusi mintis atvažiuoti gyventi į Lietuvą?

– Sovietmečiu toks kunigas atsisėdo bendrabutyje, čia, Vilniuje, ir mane skatino, kad prisijungčiau prie lietuvių judesio. Tai buvo 1974–1975 m. Daugiau su tuo žmogumi ryšių neturėjau. Bet tai buvo momentas, kai galvojau, gal man tenka mano gyvenimą duoti Lietuvai, o ne Kolumbijai. Bet irgi supratau, kad buvau jau labai įsišaknijęs į Kolumbijos realybę.

Dienos tema. Antanas Mockus: parašęs knygą apie mane, jis suprato, kad mano mama – kur kas įdomesnė nei aš (su vertimu į gestų k.)