Kultūra

2019.09.09 11:03

Eglė Baliutavičiūtė: mamos ir vaikai (knygų apžvalga)

LRT KLASIKOS laida „Ryto allegro“2019.09.09 11:03

Nacionalinės M. Mažvydo bibliotekos darbuotoja Eglė Baliutavičiūtė LRT KLASIKOS laidoje „Ryto allegro“ pristato dvi knygas.

Debi Gliori „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“ (Baltos lankos, 2019. Iš anglų k. vertė Reda Puodžiukė)

Paveikslėlių knygos itin reikšmingas dalykas, neretai būtent jos tampa pirmąja vaiko pažintimi su literatūra, knyga, kaip fiziniu daiktu, ir vizualiaisiais menais. Todėl nepaprastai svarbu, kad šios knygos būtų geros: meniškai vertingos, puikiai iliustruotos, pasižymėtų aukšta poligrafijos kokybe. Taip pat ir bent kiek įdomios būtų suaugusiajam: juk jis greičiausiai vaikui šią knygą skaitys. Gali būti, kad ir ne vieną, ir net ne dešimtį kartų...

Laimei, gerų paveikslėlių knygų Lietuvoje vis daugėja: išieškoma perliukų kaimyninėse šalyse, mūsų šalies rašytojai ir iliustruotojai sukuria vis daugiau ir vis puikesnių, išleidžiami pasauliniai bestseleriai. Į vieną tokį šį kartą ir norėčiau žvilgtelėti. Tai tik ką lietuviškai pasirodžiusi škotų iliustruotojos ir rašytojos Debi Gliori paveikslėlių knyga „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“. Iš anglų kalbos knygą išvertė Reda Puodžiukė.

Lietuviškai iki šiol turėjome dvi autorės paveikslėlių knygas: „Vilke, kiek dabar valandų?“ ir net šešių leidimų sulaukusią „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“. Leidimų skaičius visai nestebina. Tai viena mieliausių ir gražiausių knygų mažiesiems apie mamos meilę vaikui ir sugebėjimą šiltai ir labai paprastai atsakyti į didelius vaikui kylančius klausimus apie gyvenimą, meilę, mirtį.

Naujausia autorės knyga lietuviškai „Nuraminsiu tave, net jei šėls audra“, kaip jau galima suprasti iš pavadinimo, yra garsiojo bestselerio tęsinys. Tęstinumą atpažinti galime vos žvilgtelėję į viršelius – ant abiejų tie patys veikėjai: mama lapė ir jos mažylis lapiukas.

Kaip ir pirmoji knyga, ši taip pat yra apie nerimą, baimes, kurie vaikus neretai užklumpa prieš miegą, ir mamos gebėjimą vaiką apglėbti meile, rūpesčiu ir reikalingiausiais žodžiais:

Brangus vaikeli, nebijok,

Išjunk šviesas ir užsiklok;

Naktis apgaubs švelnia tamsa

Ir saugos mylinti mama.

Knygos tekstas rimuotas, tad jį galima skaityti kaip eilėraštį ar net lopšinę prieš miegą: ramią, saugią, švelnią. Pasakojime mama vakare laiko apglėbusi mažylį ir žada, kad visur ir visada ji bus šalia, apgins jį nuo audros, tamsos ir kitų nerimą keliančių dalykų.

Man rodos, kad tokios knygos labai reikalingos. Tą liudija ir tai, kad panašaus turinio kūriniai apie artimųjų meilę ir glaudų ryšį su vaiku yra gausiai perkami užsienyje ir Lietuvoje. Taip, jos nepaprastai mielos ir gražios, bet juk tai ne viskas? Spėju, kad ne vienam tokios knygos padeda pasakyti tai, kas glūdi viduje, padeda jausmų kalbą paversti žodžių kalba, o kartais gal ir pasakyti garsiai tai, ką ne visada vieni kitiems garsiai galime, norime, drįstame pasakyti.

Beje, labai gaila, kad lietuviškas vertimas nėra toks universalus, kaip originalus angliškas tekstas. Pastarajame nėra nurodoma, kas bendrauja su mažyliu – tėtis, mama, senelis ar senelė ar kitas suaugusysis… Mažylis tiesiog vadinamas Mažyliu (angl. Small), o suaugusysis – dičkiu (angl. Large).

Lena Andersson „Svėjos sūnus“ (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2019, vertė Mantas Karvelis)

Švedų rašytoja ir žurnalistė Lena Andersson nesvetima Lietuvoje – tik ką pasirodė trečiasis jos romanas lietuviškai, o prieš porą metų ši populiariosios literatūros kūrėja jau spėjo aplankyti Vilniaus knygų mugę.

Naujausio romano „Svėjos sūnus“, kurį iš švedų kalbos išvertė Mantas Karvelis, dėmesio centre – kartų konfliktas 20 a. Švedijos istorijos kontekste. Pagrindinis veikėjas Ragnaras gimė kaip tik tais metais, kai į valdžią atėjo socialdemokratai. Jis laiko save moderniu žmogumi: tiki pažanga, stipriu valstybės vaidmeniu žmogaus gyvenime ir socialine inžinerija, garbina paprastą žmogų, žinantį savo vietą, o žvelgdamas į istoriją nemato nieko, ko iš jos galėtų pasimokyti. Modernumas jam epocha, kai „žmonės pasiekia tobulybę“ (p. 44).

Turėdamas labai stiprius įsitikinimus, bet pernelyg mažai intelektinių gebėjimų, jis užauga dogmatiškas ir nelankstus, primena mažą kompleksuotą žmogelį. Vidutinybę, bandantį savo baimes suklysti apgaubti ideologijos šydu. Tiesą sakant, neretai šis veikėjas atrodo kaip karikatūra, ypač dėl to, kad akis į akį skaitytojas su juo susiduria retai, beveik visada tik per pasakotoją, vis analizuojantį ir perdėm bandantį paaiškinti pagrindinį veikėją.

Ragnaro gyvenimo saulei perkopus zenitą, jis pasijunta vienišas, nereikalingas ir išduotas: nors vaikams atidavė gražiausius savo metus, jie nenori pildyti jo svajonių, kurioms pats neturėjo drąsos, su žmona neturi nieko bendra, negana to, stipriai pasikeitė jo Švedija, Liaudies namai, kuriuose kiekvienu pasirūpinta ir kuriais jis taip tikėjo bei pasitikėjo. Vis dažniau vyras pasijunta naujosios kartos, ypač savo vaikų ir aplinkinių, pašiepiamas dėl savo pažiūrų, visai kaip jis elgėsi su savo motina. Be abejo, tai lūžio momentas – ar Ragnaras liks sustabarėjęs, ar išdrįs paminti savo įsitikinimus ir leisti sau pažinti kitokį gyvenimą.

Knygos pavadinimas turi dvigubą reikšmę. Pagrindinis veikėjas Ragnaras ne tik Svėjos, t. y. savo motinos, su kuria nuolat opozicionavo, sūnus, bet ir tarsi, apibendrintai kalbant, Švedijos sūnus, tam tikras jos išaugintas tipažas. Kadaise dabartinės Švedijos teritorijoje būta Svėjos karalystės, nuo kurios kilo Švedijos pavadinimas. Ragnarą su šalimi, kaip ir su tikra motina, sieja panašus ir nevienareikšmis santykis. Meilės yra, bet gerai, kol jos elgiasi taip, kaip nori jis, ir patenkina jo poreikius.

Ne veltui iš pat pradžių paminėjau, kad Lena Andersson yra ir žurnalistė. Aptariamos knygos stilius itin publicistiškas: nuo faktinio sausumo iki sultingų metaforų, nuo įsižiūrėjimo į vieno žmogaus likimą iki panoraminių šalies mentaliteto apibendrinimų, išvadų pateikimo. Kartais nebeaišku, ar tai romanas, ar nors ir fikcinis, bet vis dėlto žurnalistinis tyrimas, sumišęs su antropologine Švedijos mentaliteto studija apie kartų konfliktą, socialdemokratijos išaugintą švedą ir žmogų ideologinių pasikeitimų fone. Knyga turi patrauklumo, bet vis dėlto atrodo ištęsta ir reiklesniam skaitytojui joje viskas pernelyg sukramtyta.