Kultūra

2019.08.24 11:08

Monika Baltrušaitytė: menininkas dabar ne tik geria vyną ir rūko – dažniau rūšiuoja šiukšles ir palaiko ekologiją

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.08.24 11:08

Rašytojų visiškai nereikia skirstyti į kartas, o ypač kalbant apie šiuolaikinius kūrėjus. Šiais ramiais laikais visi gali atrasti visiškai savitą ir unikalų raiškos būdą, LRT.lt sako ir margaspalve rašytojų bendruomene džiaugiasi Monika Baltrušaitytė.

Monika Baltrušaitytė 2018 m. išleido savo pirmąją knygą – novelių rinkinį „Išėję prie upės“. Knyga tapo puikiu startu, po kurio merginą ilgais ugniniais plaukais galima vadinti sėkminga jaunąja rašytoja. Vos prieš savaitę M. Baltrušaitytei įteikta ir Augustino Griciaus literatūrinė premija. Apie knygas, senus ir naujus rašytojų įpročius ir laukiančius gyvenimo pokyčius su M. Baltrušaityte kalbasi LRT.lt.

– Monika, ką derėtų žinoti apie tave? Kaip susidėliojo gyvenimo vingiai, kad tapai rašytoja?

– Gimiau ir augau Vilniuje, čia baigiau Jėzuitų gimnaziją ir po jos studijavau žurnalistiką. Nuo pat mažens buvo aišku, kad tikslieji mokslai – ne man. Po žurnalistikos rinkausi politikos ir medijų mokslus, kur gavau puikių akademinių žinių. Jau penkerius metus dirbu žurnale, tačiau rašomi tekstai – visiškai nesusiję su grožine literatūra,.

Tačiau literatūra ir kūryba visuomet buvo šalia. Mano senelis buvo žmogus-enciklopedija, būdama maža praleisdavau su juo daugybę laiko ir tarsi kopijuodavau. Jei senelis skaitydavo, skaitydavau ir aš. O rašinėti pradėjau kaip, ko gero, daugelis mokyklinio amžiaus jaunuolių.

Noras publikuotis atsirado vėliau, studijuojant ir susidraugavus su žmonėmis, kurių dauguma turėjo kūrybinių ambicijų. Dalis jų jau spausdino savo kūrybą kultūrinėje spaudoje, tuo pavyzdžiu pasekiau ir aš. Prisimenu, kaip mano pirmieji kūriniai pasirodė „Metuose“, „Literatūroje ir mene“, o vos parašius ką nors naujo, kildavo noras tai spausdinti iš karto, nieko nelaukus.

Per ilgą laiką tekstų prisikaupė nemažai ir ėmiau svarstyti, kaip įdomu būtų tai įprasminti, juo labiau, kad naujesnė mano kūryba jau pakitusi ir vis dar kinta. Taip sudalyvavau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos rengiamame „Pirmosios knygos konkurse.

– Kokia ta kūrybos kaita?

– Ankstesnieji mano tekstai buvo tarsi bandymai nustebinti save pačią, parašyti kažką labai labai originalaus, traukė fantastika. Tačiau ilgai netruko, kol supratau, kad tai ne man. Labiau sekasi aprašyti tikras istorijas, jose perpinti realybę ir fikciją.

– Ar tau, kaip ir daugeliui rašančių, taip pat sunku apibūdinti savo kūrinius?

– Taip, labai sunku kalbėti pačiai, niekad negalvoju, ką noriu išreikšti vienu ar kitu tekstu, rašau tiesiog įkvėpta. Apie tai, ką išreiškia kūryba, gali kalbėti kritikai. Kai buvau nuvykusi atsiimti A. Griciaus premijos, nustebau, kaip gražiai apie mano knygą pakalbėjo Šiaulių universiteto profesorė ir kiti. Visuomet labai įdomu, kai tavo knygą pastebi, įdomu ir ką tiksliai joje pastebi. Juk niekad nerašai į stalčių, norisi, kad ir kiti sureaguotų.

– Kaip vertini A. Griciaus premiją?

– Žinoma, ji labai pradžiugino, to nesitikėjau. Visgi – tai mano pirma knyga, pirmasis bandymas. Nežinau tikslių premijos niuansų, tačiau regis, kad jai gali būti nominuotos būtent pirmosios prozos knygos, išleistos per pastaruosius dvejus metus.

Smagu ir tai, kad Augustinas Gricius man nebuvo visiškai nežinomas autorius, tarsi iš giedro dangaus. Jau studijuodama šiek tiek susipažinau su jo kūryba. A. Gricius buvo žurnalistas, dramaturgas ir kūrė feljetonus, humoreskas...

– Kartais sakoma, kad novelės žanras gerokai primirštas, tačiau pirmąją knygą išleidai būtent sudarytą iš tokių kūrinių. Ko imsies toliau?

– Dar prieš pat pirmosios knygos išleidimą pradėjo rastis medžiaga antrajai. Tačiau tai bus kitokia knyga, tai tikrai nebus novelės. Kol kas nenoriu per daug atvirauti, bet manau, kad judu link ilgesnio žando, pilno metro.

– Jus iš karto norisi priskirti prie jaunosios Lietuvos rašytojų kartos, bet sakote, kad skirstymas į kartas – netikslingas?

– Taip, galbūt anksčiau ir buvo galima skirti rašytojų kartas, nes jas jungė tam tikra bendra tematika. O šiuolaikiniai autoriai labai skirtingi, kiekvienas turi savo braižą, rašo visiškai skirtingai. Gyvename gerais, ramiais laikais, kiekvienas turi puikias galimybes atrasti savo balsą.

– Ar šiuolaikiniai jauni autoriai kolegiški, o gal tarp jų atsiranda ir konkurencijos?

– Anksčiau dažniau būdavau tuose ratuose, bet ir dabar su kai kuriais palaikau ryšį. Visi bendrauja gana draugiškai, tikrai daug švelniau, nei kaip pasakojama apie vyresnės kartos menininkus. Esu prisiklausiusi visokiausių istorijų, ypač Poetinio Druskininkų rudens metu. Ten, legendinėje kavinėje „Širdelė“, dirba daugybę metų nesikeičiantys padavėjai. Jie pastebėjo, kad jauni autoriai, susirenkantys į festivalį, daug ramesni ir kultūringesni.

O apie senuosius pasakoja kitaip – prieš kelis dešimtmečius rašytojai buvo linkę bendrauti, aiškintis santykius ir vartoti alkoholį labai aistringai. Jie taip įsijausdavo, pavyzdžiui, diskutuoti apie poeziją, kad viskas baigdavosi muštynėmis.

– Kaip manote, kodėl jaunieji rašytojai – kitokie?

– Manau, kad keičiantis laikams keičiasi ir mados. Prieš kelis dešimtmečius menininko įvaizdis tikrai buvo kitoks, bohema asocijuodavosi su nesustabdomu vyno gėrimu, rūkymu ir pan. Dabar dauguma nori gyventi sveikai, stengiasi būti ekologiški, bando gelbėti pasaulį, rūšiuoti šiukšles ir pan. Viskas kinta.

– Monika, netrukus tapsite mama. Kokie jausmai apima galvojant apie pokyčius?

– Nežinau, kas laukia, bet ir susilaukusi vaikų nenoriu užsidaryti namuose ir būti tik mama. Tikiuosi, kad pavyks motinystę suderinti su kūryba ir darbu. Dėl šios priežasties šią vasarą daug dirbau prie savo naujo projekto, naujų tekstų, skubėjau parašyti kuo daugiau. Tikiuosi viskas bus gerai.