Kultūra

2019.08.02 09:35

Lietingam savaitgaliui – suomiškos magijos kupina istorija „Graudaragio užkalbėjimas“

LRT.lt2019.08.02 09:35

Kaip atsidurti veidrodžio viduje? Ar pasaulis ten toks pats? Nuo pat vaikystės tai taip stipriai domino jauną suomių rašytoją Siiri Enoranta, kad norėdama įminti šiuos klausimus ji ėmė rašyti ir šiandien yra tiek skaitytojų, tiek kritikų vertinama fantasy romanų autorė, rašoma pranešime žiniasklaidai.

Neseniai lietuvių kalba pasirodė S. Enorantos romanas „Graudaragio užkalbėjimas“ (iš suomių kalbos vertė Urtė Liepuoniūtė). Tai magijos pilna istorija apie atokią salą, kurioje gyvena liūdesio žmonės, ir Aušros princesę Sadėją. Sadėjai tik šešiolika, tačiau ji – visagalė valdovė. Jos galioje – suburti aplink save merginas, valdančias stiklą. Jos lobyne – puikiausių stiklo papuošalų kalnai. Niekas nedrįsta prieštarauti princesei, intrigos ir galios žaidimai rūmuose klesti, o viena klastinga maža mergaitė slapta nuo visų verda žudančius nuovirus...

O kitoje vandenyno pusėje gyvena Graudaragio tauta. Kiekvienas šios tautos vaikas, sulaukęs šešerių metų, pamato graudaragį ir sužino, kiek liūdesio jam teks šiame gyvenime. Kuo ilgiau graudaragis pabūna su vaiku, tuo didesnę liūdesio dalį jam teks nešti. Uliui teko pati didžiausia našta – didesnė, nei jis įstengė pakelti. Ir mažas berniukas parašė pagalbos laišką, kurį vandenynas nunešė daug toliau, nei jis manė... Ir jie atplaukė. Tik visai ne jo gelbėti.

Tai pasakojimas apie valdžios troškimą ir trapią kaip stiklas meilę, apie liūdesį, kuris visada su tavimi, apie kovas ir meną. Kviečiame praplėsti literatūrinį akiratį ir susipažinti su populiaria Suomijos rašytoja S. Enoranta.

Anapus veidrodžių

S. Enoranta neprieštarauja, kai ją vadina fantastinių romanų autore, tačiau iškart priduria, kad „Graudaragio užkalbėjimą“ galima skaityti ir taip, tarsi knygoje nebūtų nieko antgamtiško. „Kai rašai įsivaizduotą detektyvinę istoriją, kuri vyksta išgalvotame kaimelyje Didžiojoje Britanijoje, ar tada knyga – realistiškesnė? Kita vertus, man visai netrukdo, kad mane vadina fantastikos rašytoja. Jeigu tai etiketė, man ją galima klijuoti, tik mano kūriniuose tikrai nerasite šio žanro knygoms būdingų klišių“, – sako S. Enoranta.

Nuo vaikystės svajojusi atrakinti paslaptingus pasaulius S. Enoranta kūrybinį lūžį patyrė studijų metais. Besimokydama kūrybinio rašymo ji išgyveno atsiskyrėlišką laikotarpį, bet būtent vienumoje, su savo mintimis ir knygomis praleistas laikas suteikė tvirtą pagrindą rašytojos karjerai. Pirmuoju „kokybiškos fantastikos smūgiu“ tapo J. R. R. Tolkieno „Žiedų valdovas“, sujaudinęs ir netgi pravirkdęs. „Pabaigus skaityti apėmė baisi neviltis. Rodės, kad ir ką darysiu gyvenime, niekas neturės jokios reikšmės“, – prisimena suomių rašytoja.

O ką skaito pati į kitus pasaulius nukelianti autorė? „Daug ir įvairiausios literatūros“, – sako S. Enoranta ir tarp pastarųjų įsimintiniausių skaitinių įvardija Davido Mitchello knygas. „Jo kūrybą sunku įsprausti į rėmus ir apibrėžti. Jis sugeba lengvai kurti žanrą, rašyti labai skirtingas knygas.“

Suomiškas liūdesys ir kitos temos

Romane „Graudaragio užkalbėjimas“ – daug skaidraus liūdesio ir trapumo, tačiau neišsigąskite, autorė rašo apie tai, kaip jį išgyventi. S. Enoranta imasi sudėtingų temų, tačiau į jas žvelgia su viltimi. „Mane domina mirtis, seksualumas, kūniškumas, valdžia – ką reiškia būti galingam ir silpnam, kaltės jausmas, pacifizmas“, – vardija rašytoja. Pavyzdžiui, romane „Ten miega vaikelis kaltas“ autorė nukelia į Antrojo pasaulinio karo metus, kur maža mergaitė Sonija suserga tuberkulioze. Mergaitei skirta mirti, tačiau angelui atvykus jos pasiimti, viskas vyksta ne pagal planą. Tai nuostabi ir paguodžianti knyga apie mirtį, jos neišvengiamumą ir gyvenimo ciklą.

Pagaliau, viena svarbiausių temų jaunai Suomijos rašytojai – aplinkos ir gamtos ateitis. „Kad ir kaip ekologiškai gyvenčiau, vis vien visi mano gyvenimo pasirinkimai remia vartotojišką tuštybės sistemą. Jau vien tai, kad gyvenu Suomijoje, reiškia, kad beveik nieko neįmanoma nusipirkti be plastikinių maišelių ir įpakavimų. Žiemą privalau šildyti butą. Mano vieno kambario butelyje tilptų pabėgėlių šeima. Niekaip negaliu pabėgti nuo šių minčių. Kiek vienas žmogus gali paaukoti? Ar tai turi reikšmės? Tikiu, kad literatūra gali turėti įtakos kitų nuomonei. Nenoriu piršti savo pažiūrų, tačiau kartu manau, kad savo idealus perduodu tekstuose, ir skaitydami mano knygas ypač jauni žmonės gali pasisemti idėjų“, – pasakoja rašytoja S. Enoranta.

Kūnas ir protas

„Kad ir kokį siužetą pasirinktum, kad ir kokį pasaulį konstruotum, visko centre – žmogus. Mane be galo žavi žmogaus prigimtis“, – sako S. Enoranta. Jos knygose žmogus – keistas, gražus, kūrybingas, save naikinantis, kvailas, savanaudiškas ir chaotiškas gyvūnas.

Rašytoja dažnai plėtoja santykių, seksualumo, lyties ir kūniškumo temas. „Svarsčiau, jeigu turėčiau kitokį kūną, ar būčiau visai kitokia asmenybė? Kur glūdi manasis „aš“, mano lytis? Ar galvoje, lytiniuose organuose, o galbūt – žmogų supančioje kultūroje? Kas atsitinka juos visus sujungus į vieną? Mane domina ir biologiniai aspektai, pavyzdžiui, ar kūnas ir protas visada veikia išvien? Pati linkstu prie pozicijos, kad taip. Galbūt“, – pasakoja S. Enoranta.

„Šimtamirčio užkeikimo“ pagrindinė veikėja – nerangi keistuolė keturiolikmetė, nuolat ką nors leptelėjanti ne vietoje. Rašytoja atskleidžia, kad ir pati turi traumų iš mokyklos fizinio lavinimo pamokų: „Vaikystėje jaučiausi nerangi ir maniau, kad mano kūnas niekam tikęs. Per pastaruosius dešimt metų vis nusistatau sau fizinius iššūkius, pavyzdžiui, laipiojimą. Suvokiau, kiek daug nuostabių dalykų gali šis kūnas.“

Parengta pagal Anne Leinonen tekstą žurnale Tähtivaeltaja.