Kultūra

2019.07.14 07:00

Rasa Antanavičiūtė: miesto valymas nuo sovietinių paminklų – šou, kurį laikas sustabdyti

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.07.14 07:00

Jei sovietiniai paminklai taip žeidžia visuomenę ir primena buvusią santvarką, verta pasižiūrėti į daugiabučių rajonus, dar geriau atspindinčius sovietinį manipuliavimą žmonėmis. Tik pastarųjų niekas griauti neketina, LRT.lt sako menotyrininkė Rasa Antanavičiūtė. Ji teigia, kad buvusių epochų ženklų išsaugojimas mieste nerodo simpatijos – tai greičiau drąsos ženklas apie sugebėjimą priimti istoriją, kokia ji yra.

– Rasa, kada susidomėjote viešosiomis erdvėmis, ženklais jose ir viso to santykiu su politika?

– Man tai įdomu jau ilgai, nuo tada, kai nepriklausomos Lietuvos respublikoje imta galvoti, kaip galima papasakoti mūsų istoriją ir naują ideologiją viešosiose erdvėse. Neabejojau, kad viskas tvarkoje, jei norima įamžinti mūsų valstybės herojus ar įvykius, tačiau formos, kuriomis tai buvo daroma, kėlė nepatogumo jausmą. Tarsi keptum pyragą, bet jo skonis būtų visiškai ne toks, kokį įsivaizdavai.

Giliau domėtis šia tema paskatino kolegės Ilonos Mažeikienės straipsnis apie tarpukariu vykusias batalijas dėl Adomo Mickevičiaus paminklo Vilniuje. Šio paminklo statymas truko visą tarpukarį, prasidėjo dar anksčiau, 19 a. pabaigoje. A. Mickevičiaus paminklo likimą lydėjo daugybė diskusijų, rengti keli konkursai, tačiau laimėtojais visuomenė nebuvo patenkinta, pieštos karikatūros, prikaišiojami įvairūs dalykai. Visgi, ant Neries kranto, ties dabartiniais Sporto rūmais, iškilo laikinas, iš lentų ir betono suręstas, net 12 metrų poeto paminklas.

Po šio paminklo atsiradimo mieste vėl pradėta galvoti, ką galima padaryti dar geriau. Ši istorija atrodo kaip prakeiksmas – visi nori paminklo, tarsi sutariama, tačiau vykusio rezultato nėra. Taip man ir kilo noras pasidomėti, kaip apskritai atsiranda paminklai, koks mechanizmas čia veikia.

– Kas paaiškėjo per visus tuos metus, kai analizuojate šią temą?

– Man paaiškėjo, kad paminklai nėra jokia menininkų saviraiška. Paminklai visuomet atsiranda labai konkrečiame kontekste – ekonominiame, politiniame, socialiame – o viešosiose erdvėse atsirandančių įamžinimo ženklų užsakovas dažniausiai yra politinė valdžia.

Tyrinėjau, kaip keitėsi įamžinimo politika kintant politiniams režimams. Pradėjau nuo imperinės Rusijos, pirmojo figūrinio paminklo Vilniuje. Tai 1895 m. atidengtas paminklas grafui Michailui Muravjovui priešais dabartinę prezidentūrą.

Gilinantis, kaip visiškai skirtingos ideologijos tvarkėsi su miestu, pasirodė, kad visos tvarkėsi vienodai. Visoms rūpėjo tos pačios Vilniaus erdvės, įamžinimo metodika irgi ta pati – išrenkamas herojus, sukuriamas portretiškai į jį panašus paminklas ir pastatomas ant postamento. Man kilo klausimas, ar tai normalu – pasikeičia ideologija, bet kalba lieka ta pati? Kokią žinutę tuomet perduoda paminklai? Ar jie paveikūs?

– Tai eiliniams miestiečiams paminklai – buvę nebuvę, taip?

– Eiliniams miesto gyventojams paminklų tikrai nereikia. Kas nors, sumanęs savo mylimam herojui pastatyti paminką viešoje miesto erdvėje, negali tiesiog nueiti pas skulptorių, užsakyti darbą ir įgyvendinti šią idėją. Reikia eiti į savivaldybę, gauti leidimą, o jei tai tikrai rimtas paminklas, gali net įsikišti vyriausybė.

Todėl mintis, kurią išreikš paminklas, turės atitikti ideologiją, planus, poreikius ir pan. Juk galiausiai – paminklą finansuoja savivaldybė ar vyriausybė. Net jei renkamos aukos iš gyventojų, niekuomet nesurenkama visa reikalinga suma.

Tai reiškia, kad sprendimą dėl įamžinimo dažniausiai priima politinė valdžia. Tuomet kyla kitas klausimas – kodėl valdžiai to reikia? Čia reiktų kalbėti apie vadinamąjį didyjį pasakojimą – kiekviena politinė valdžia turi savo istorijos versiją ir ta istorija vis perrašoma, pritaikoma atitinkama ideologija. Dabar gyvename nacionalinėje Lietuvos valstybėje, todėl ieškome savų herojų, kuriuos įamžintume, nes taip didysis pasakojimas geriau skleisis viešosiose erdvėse. Tas pasakojimas niekuomet neprieštarauja esamai valdžiai ir tik parodo esamos politinės santvarkos prasmę.

Tai vis kartojasi tarsi uždaras ratas, bet nieko blogo šiame mechanizme nėra. Taip veikia politinės santvarkos ir turi veikti. Kitaip neturėtume bendrų vardiklių. Paminklai statomi, kad primintų mūsų istoriją, kad skatintų didžiuotis valstybe ir kurtų nacionalinę bendruomenę.

– Ar teisinga įsivaizduoti, kad, keičiantis politiniams režimams, nebeaktualūs paminklai būdavo panaikinami ir jų vietoje pastatomi nauji, taip ir sukosi karuselė?

– Kiekvienas režimas stengėsi skubiai „sutvarkyti“ miestą. Tas sutvarkymas pasireikšdavo tuo, kad buvo naikinti buvusio režimo ženklai – keisti gatvių pavadinimai, nuimami paminklai, įvedami nauji ritualai ir šventės.

Jei politinis režimas tęsėsi ilgesnį laiką, spėta įvykdyti net urbanistinių pakeitimų. Pavyzdžiui, miesto centrą perkelti į kitą vietą, taip keičiant ir miesto gyventojų maršrutus. Štai sovietmečiu buvo intensyviai uždarinėjamos bažnyčios, didelė dalis jų paverstos kitos paskirties objektais. Pasikeitus orientyrams, pakito ir miestiečių maršrutai. Tai, keičiantis santvarkoms, buvo įprasta – skubėta pasižymėti, užimti viešąją erdvę savais ženklais.

– Kas kurdavo senųjų ideologijų paminklus – lietuvių meistrai?

– Tiriamuoju laikotarpiu skulptūras kurdavo patyrę meistrai, bet statant svarbiausius paminklus vietiniais skulptoriais, esančiais Lietuvoje, pasitikima nebuvo. Žvilgsnis visuomet krypo į politinį centrą, ten ieškota profesionalų.

– Kokios buvo Vilniaus viešosios erdvės sovietmečiu? Apstu leninų ir stalinų?

– Pirmasis Stalino paminklas Vilniuje atsirado prie Stoties 1950 m., o apie Lenino paminklą Lukiškių aikštėje visi puikiai žinome. Pastačius šiuos du paminklus ir generolo Černiachovskio paminklą dab. Vinco Kudirkos aikštėje, viskas kiek aprimo.

Esu peržiūrėjusi ne tik įgyvendintus projektus, bet ir tuos, kurie buvo sugalvoti ir nerealizuoti. Juk įdomu pamatyti, koks turėjo būti idealus vieno ar kito politinio režimo miestas. Ir čia radau daugybę įvairiausių dalykų. Štai po Antrojo pasaulinio karo rimtai svarstyta idėja statyti Pergalės paminklą ant Tauro kalno, o laiptų kaskados turėjo vesti į tuometinę Lenino aikštę. Be to, aikštėje turėjo atsirasti Sovietų rūmai, panašūs į Sovietų rūmus Maskvoje. Buvo skelbtas šio projekto konkursas ir net išrinktas nugalėtojas, tačiau tai liko neįgyvendinta.

– Ar, Lietuvai atgavus nepriklausomybę, prasidėjo sovietinių reliktų naikinimas?

– Kadangi 1953 –1989 m. sovietinių skulptūrų daugėjo, 1989–1990 m. tikrai buvo ką griauti ir valyti. Ir daugybė senosios ideologijos skulptūrų atsirado Grūto parke. Tokių skulptūrų atrandame ir dabar – tai ir Žaliojo tilto skulptūros, ir Petro Cvirkos ar Salomėjos Nėries skulptūros. Miestas toliau aktyviai valomas ir man kyla klausimas, kada jau bus sustota.

– Manote, kad jau laikas sustoti?

– Jau. Taip įsibėgėjus, kaip dabar, galime labai toli nueiti. Mano manymu, jei sovietinių paminklų blogybė yra tai, kad jie primena mus žeidusią ir primestą santvarką, tai reikia pasižiūrėti į daugiabučių namų rajonus – Žirmūnus ar Lazdynus. Jie pastatyti tos santvarkos metu ir puikiai atspindi sistemos požiūrį į žmogų, tą vyravusį manipuliavimą visuomene. Tačiau rajonų niekas griauti neketina. Todėl miesto valymas būtent nuo paminklų man kartais primena šou.

Kita vertus, kiekvienas toks atvejis leidžia pasikalbėti apie istoriją, apie tai, kas mus žeidžia, kas daro stipresnius, kas mums mieste patinka, kas ne ir pan.

– Kokius sėkmingų paminklų pavyzdžius Lietuvoje paminėtumėte?

– Manau, kad Romo Kalantos paminklas Kaune yra vykęs bandymas įamžinti kitaip, nestatant figūrinio paminklo ir išnaudojant klausimo uždavimo politiką. Paminklas įsilieja į skvero architektūrą, bet priverčia susimąstyti – kodėl plytelės nevienodos, kodėl tarp jų atsiradę tarpai ir ką tai reiškia.

Kai kurie mano, kad toks R. Kalantos įamžinimas per menkas, reikia kažko stambesnio, įspūdingesnio. Tačiau manau, kad šiuo atveju įamžinimas subtilus, nebrukant herojaus atvaizdo, galinčio kelti įvairias interpretacijas.

Deja, Lietuvoje dažniausiai einama tradiciniu keliu. Reikia kažką įamžinti – reiškia, kad reikia paminklo ir tai turi būti žmogaus skulptūra ant postamento. Bent jau Jono Basanavičiaus skulptūros postamentas kiek sumažėjo, tai – žingsnis į priekį. Tačiau drąsos kalbėti kitokiais ženklais vis dar per mažai.

– Sakėte, kad naikiname per daug buvusių santvarkų ženklų? Kodėl reikėtų tai persvarstyti?

– Istorija valoma ir daroma švaresne, nei iš tiesų yra. Tai, kad mes turime praėjusios epochos ženklus, nereiškia, kad mes jais džiaugiamės. Žinoma, jei tie ženklai mieste, reikia įdėti nemažai pastangų aiškinant, kas tai yra ir kodėl jie palikti. Žaliojo tilto skulptūrų atveju menininkai ir architektai siūlė įvairių sprendimų, pavyzdžiui, skulptūras “įkalinti“ narvuose. Viena vertus, tai būtų išsprendę saugumo klausimus, kita vertus narvai būtų ženklas, kad kažkas su tomis skulptūromis negerai. Tai taptų proga pasidomėti jomis, istorija, o būtent proga pasidomėti ir yra svarbiausias dalykas.

Kalbant apie P. Cvirkos paminklą, buvo siūlymas jį tiesiog nukelti nuo postamento ir pastatyti šalia. Tai būtų įdomu, taip kiltų klausimai ir diskusijos – kodėl jam buvo pastatytas paminklas, ir kodėl jis galiausiai nukeltas. Sunaikinti – ne vienintelis sprendimas. Tačiau pas mus įprasta, kad skulptūrą nukelia, išveža, jos vietoje žemę sulygina ir atrodo, kad ten niekuomet nieko nebuvo.

– Kiek reikia įtraukti visuomenę, kai kalbama ir svarstoma apie paminklus ir viešąsias erdves?

– Reikia suprasti, kad visi žmonės niekuomet nesidomės tuo pačiu. Tačiau yra interesų grupės ir, statant bet kokį paminklą viešoje miesto erdvėje, tikslu turėtų tapti skirtingų interesų grupių (tiksliau – jų deleguotų atstovų) susitarimas.

Gali būti, kad ir tai nepadės susitarti. Štai nesugebėta susitarti dėl Lukiškių aikštės, bet tragedijos čia nėra. Bus laikas, kai išmoksime susikalbėti. Ne vien Lietuva tokia – yra ir daugiau šalių, turinčių permainingą istoriją. 2017 m., menininkas iš Paryžiaus Jochenas Gerzas, prieš atvykdamas į Kauno bienalę, perskaitė Lietuvos istoriją puslapyje „Wikipedia“. Po to jis sakė, kad viskas Lietuvos istorijoje taip painu, kad net sukasi galva. Nenuostabu, kad mūsų mentalitetas tiesiog skiriasi nuo šalių, kurių istorija nebuvo tokia permaininga. Taip, Lietuvoje konfliktiškumo daugiau, mums sudėtingiau. Bet gal ne beviltiška?

– Kas šiandienos Vilniuje jums atrodo per daug apleista, nes pernelyg daug dėmesio skiriama jautriais tapusiems objektams?

– Matau daug objektų, kuriais reikia pasirūpinti, tačiau manau, kad labiausiais mums trūksta suvokimo, kad šis miestas mums priklauso tik nuo Antrojo pasaulinio karo. Esame čia labai trumpai, palyginus su kultūromis ir tautomis, kurios čia gyveno anksčiau.

Tad į šį miestą reikia žiūrėti kaip į dovaną, turinčią daugybę kultūrinių sluoksnių. Ir mes visi, suvažiavę į sostinę iš Suvalkijos ar Žemaitijos kokiais 1960 m., apie tuos sluoksnius ne viską žinome. Mums trūksta žydiško, lenkiško ir kitų tautų paveldo suvokimo. Visų tautų, kurios čia gyveno ir sėkmingai tilpo. Man rodos, kad Vilniuje vis dar neproporcingai daug dėmesio skiriama tautiniams lietuvių ženklams ir pasakojimams.