Kultūra

2019.06.27 05:30

80 jubiliejų pasitikęs Antanas Sutkus nedžiūgauja: išgyvenu karo padėtį

Virginija Sližauskaitė, LRT.lt2019.06.27 05:30

Buvau labai pasiutęs vaikas, o jaunuolis – tikras „stiliaga“. O štai 80-ąjį gimtadienį tenka pasitikti karine nuotaika, LRT.lt sako fotografas Antanas Sutkus, nuogąstaudamas dėl vieno iš savo darbo vaisių – Lietuvos fotomenininkų sąjungos – neaiškaus likimo ir akistatos su baisia destrukcija.

Birželio 27 d. legendiniam Lietuvos fotografui Antanui Sutkui sukanka 80. Fotografuoti liovęsis menininkas pastaruoju metu daugiausia dirba tvarkydamas savo archyvą, kuriame – lobynai įvairius mūsų šalies etapus ir žmonių gyvenimą vaizduojančių sustabdytų akimirkų. Jubiliejaus išvakarėse A. Sutkus LRT.lt papasakojo apie tai, kokios nuotraukos tampa geriausiomis, kas jį džiugina ir liūdina Lietuvos kultūros gyvenime, ir kodėl gimtadienis pasitinkamas niūriomis nuotaikomis.

Taip pat skaitykite: Vyriausybei parūpo fotomenininkų būstinė prestižinėje vietoje: kėsinosi parduoti, dabar atsitraukė

Jubiliejaus proga – sukurto kultūros židinio griovimas?

– Antanai, su kokiomis nuotaikomis šiandien pasitinkate savo 80-ąjį jubiliejų? Kuo gyvenate?

– Tiesą sakant, išgyvenu karo padėtį. Prieš kelias savaites mane aplankė naujiena, kad Turto bankas nori parduoti patalpas, kur įsikūrusi Lietuvos fotomenininkų sąjunga. Tai jau paskelbta, sąjungai siūloma išsikraustyti. Pats kūriau Fotomenininkų sąjungą, dirbau joje 32 metus, todėl man šis kuriozas – prasmingos veiklos ir kultūros židinio griovimas, baisi destrukcija.

– Ar tiesa, kad būtent šiandien šis klausimas bus svarstomas?

– Taip, bet tai bus tik vyriausybės kanclerių, kultūros ministro ir Turto banko vadovo pasvarstymai. Kažkodėl nekviečiamas nė vienas Fotomenininkų sąjungos atstovas, kuris išsakytų savo nuomonę. Regis, ketinama spręsti mums už nugarų. Vis kalbama ir kalbama, kad kultūra yra valstybės prioritetas. Taip ir aš vis laukiu, kada galų gale kas nors pasikvies mus, menininkus, ir būsime išklausyti Kultūros komiteto.

Nesakau, kad viskas blogai. Matau ir nemažai pozityvo. Džiugina, kad naujas kultūros ministras – tikrai išsilavinęs žmogus. Problema tai, kad mūsų valstybės santykis su menu grįstas tik žodžiais, o ir žodžių jau mažėja. Kalba verslininkai, mokslininkai, gydytojai, ūkininkai. Tuo ir baigiasi dėmesio vertų žmonių sąrašas, kuriame aš nematau menininkų.

Todėl šiandien labiausiai klesti scenos menas, popkultūra. O geriausi menininkai, kaip, pavyzdžiui, Mirga Gražinytė-Tyla, veikia užsienyje, lavina ir dvasiškai turtina kitų šalių žmones. Gal geriau su literatūra, bet irgi – kartais atrodo, kad romaną gali parašyti kiekvienas, kuris turi pinigų. Ir toks skaitalas dar tampa labai populiarus.

– O be valdžios paramos kultūra negali gyvuoti, ar ne?

– Deja, valdžia gali daug. Valdžia yra menininkų darbdavys. Tik kad valdžia stato viadukus, suoliukus, kloja kelius ir neinvestuoja į žmones ir santykius. O reikia investuoti būtent į žmones ir į santykius. Rengiuosi Kaune atidaryti parodą ir pristatyti knygą apie Holokaustą Lietuvoje. Daug apie tai galvoju. Deja, juk mes irgi dalyvavome žydų šaudyme. Ir mane domina – kodėl?

Vyravo tokie geri giminystės ryšiai, žydų bendruomenė Lietuvoje gyveno kelis šimtus metų. Tikrai ne visi žydai buvo turtingi, buvo daugybė biednų šeimų, turinčių daug vaikų. Kodėl mes, lietuviai, taip pasielgėme? Ir sugalvoju tik viena – tai dėl tamsos, dėl švietimo stokos.  

– Be švietimo, toje tamsoje, nesunku sužvėrėti.

– Taip, čia svarbiausia švietimas, mokymas apie meną. Juk būtent menas, ko gero, labiausiai paverčia žmogų žmogumi. Švietėjiško žingsnio ėmėsi Butkai ir įkūrė MO muziejų. O tai turėjo padaryti valstybė, juk meno kūriniai – valstybės nacionalinis turtas. Dabar madinga dovanoti, to tikimasi ir iš menininkų. Bet nuo kada ubagai gali remti milijonierius? O valdininkai, palyginus su menininkais, šiaip ar taip, yra milijonieriai.

– Gal viskas pakryptų kitaip, jei tarp valdžios atstovų būtų daugiau menininkų? Tik ar jiems tai tinka, ar traukia?

– Tačiau Sąjūdžio metais dalis menininkų buvo toje pusėje. Justinui Marcinkevičiui net buvo siūloma kandidatuoti į prezidentus, tik jis nenorėjo. Sąjūdis parodė, kad ir kūrybos žmonės gali veikti valdžioje, bet aš sakyčiau, kad menininko pašaukimas yra kitoks. Menininkas visuomet yra opozicijoje, jis turi užjausti silpnesnį, negali vadovautis rinkos dėsniais, neva nugali tik stipriausias. Nebūtinai nugali stipriausias – gali nugalėti ir talentingiausias, net būdamas silpnas. Tik tą silpnąjį reikia palaikyti.

Čia jau galime kalbėti ir apie kitą problemą – vis labiau trūkinėjančius ryšius bendruomenėje, tarp žmonių.

– Kaip manote, kada pradėjome atitrūkti vieni nuo kitų? Juk štai ką tik minėtas Sąjūdis buvo vienijanti jėga.

– Taip, tada visi buvome vieningi, visi buvome už laisvę. Tačiau su laisve gavome ir laukinį kapitalizmą, ir bedarbystę, daugybę į gatves išmestų žmonių. Iš kažko pasipelnė nusikalstamas pasaulis, iš kažko – dabartinis oligarchų pasaulis. Tokios problemos turbūt egzistuoja ir senos demokratijos šalyse, o mes juk baisiai jaunos demokratijos šalis!

Esame baudžiauninkų proproproanūkiai. Keli šimtai metų baudžiavos, o ir Abiejų Tautų Respublika suteikė tik sąlyginai lygiateisiškumo... Tai nelengvas istorinis paveldas, todėl mums reikia kuo daugiau švietėjiškų idėjų. Labai reikalingas nacionalinis kultūrinis renesansas.

– Jūs visą laiką gyvenate Lietuvoje. Esate patriotas?

– Esu daug keliavęs, būta įvairių pasiūlymų. Tačiau kas bus, jei visi pabėgsime iš Lietuvos? Nesmerkiu tų, kurie išvažiuoja, bet kai žiūri kokią laidą, kur jaunos panelės giriasi savo gerove Maldyvuose ar Karibuose, galvoju – o tu ateik, ir kokiame nors Lietuvos rajone ką nors sukurk.

Suprantu ir tai, kad daugybė žmonių išvažiavo tikrai ne iš gero gyvenimo. Kai kurie negali išmaitinti šeimų. Dovanokit, bet tai jau ne ekonominė, o socialinė politinė emigracija, už kurią atsakingi politikai. Šie giriasi, kad daug žmonių atvažiavo, tik kad atvažiavo ukrainiečių ir baltarusių. Ir ko? Dirbti juodo darbo.

– O kokia jūsų nuomonė apie atvykėlius?

– Negalvoju apie juos blogai, bet reikia žinoti vieną dalyką. Su visa mano simpatija ukrainiečiams ir baltarusiams (jie visi kariauja dėl savo laisvės), atvykę į Lietuvą jie papildo rusakalbių bendruomenę. Atvykėliai nekuria autentiškų bendruomenių, gal galėtume jiems padėti tai padaryti? Tam, kad jei to nepadarysime, rusakalbių neateitų ginti vienas labai tam nusiteikęs kaimynas mūsų pašonėje.

Pašaukimas fotografuoti nebuvo tiesūs geležinkelio bėgiai

– Šis pusmetis kultūros pasaulyje buvo įspūdingas, lietuvių menininkai apdovanojami visame pasaulyje. Kalbant apie kultūros lauką, kas jus džiugina, o kas – liūdina?

– Lietuvių sėkmė tikrai džiugina, tik skaudu, kad visa tai skirta jau ne mūsų vaikų ir anūkų dvasiniam lavinimui, tai skirta užsieniui.

Dar kai ką įžvelgiu – ar kartais neatrodo, kad džiaugiamės tik tada, kai kito kluonas dega? Apie įvairius mokslo, meno laimėjimus kartais nutylima arba kalbama per mažai. O kai kažkoks Zobovas užsidaręs narve su meška bučiuojasi, apie tai visur šnekama keturias dienas... Štai Venecijos bienalė ir mūsų paviljono laimėjimas – ar yra kur nufilmuotas visas pasirodymas? Reikia į tai investuoti. Vėliau juk būtų galima iš to sukurti filmą!

Prisimenu, kadaise fotografavau mūsų garsiąją antropologę Mariją Gimbutienę, o ją kalbino Kazys Saja. Šis paklausė M. Gimbutienės, koks yra blogiausias lietuvių bruožas, o pašnekovė atsakė – pavydas. K. Saja jau ketino imtis kito klausimo, bet M. Gimbutienė jį sustabdė ir tarė: palaukit, pagalvojau dar – blogiausias lietuvių bruožas yra pataloginis pavydas. Tačiau, nepaisant to, tikiu, kad žmogus formuojasi ankstyvos vaikystės sąlygomis ir būtent tai nulemia jo charakterį.

– O koks jūs pats buvote vaikas, vėliau – jaunuolis?

– Buvau labai išdykęs. Smalsus, daug skaitantis, bet išdykęs, pasiutęs vaikas. O jaunuolis – tikras stiliaga.

– Potraukį fotografuoti pajutote anksti?

– Manau, kad ankstyvoje paauglystėje.

– Ilgainiui pelnėte daug pripažinimo, tapote tikru Lietuvos fotografijos simboliu ir legenda. Ar tai svarbu?

– Būtent dabartinė situacija ir Fotomenininkų sąjungos puolimas parodys, ar mano žinomumas kažką reiškia. Dabar gyvenu ne jubiliejaus nuotaikomis, o šiuo reikalu. Tai gadina ne tik nuotaiką, bet ir sveikatą – pabundu 4 ar 5 ryto ir turiu imtis migdomųjų, kitu atveju dieną būsiu nedarbingas. Tai nesuteikia pozityvios energijos.

– Antanai, manau, kad fotografas turi sugebėti puikiai bendrauti su žmonėmis, prie jų prieiti. Ar visuomet pavykdavo, kokių patirčių turite?

– Buvo labai įvairių situacijų, kai kurie nenorėjo prie savęs prisileisti. Pavyzdžiui, Vincas Mykolaitis-Putinas. Laimonas Noreika nusivedė mane pietų pas šį rašytoją, pristatė kaip „amžinai alkaną studentą“. Aš, kaip būtent toks, valgiau jau gal ketvirtą porciją ir laukiau daugiau, kai V. Mykolaitis-Putinas nusistebėjo: ir kaip tokiam sliekui tiek telpa? Taip, jaunas buvau labai liesas. Po visko, atsidėkodamas, ruošiausi padaryti kelias rašytojo nuotraukas, tačiau pavyko su juo pabūti vos 4–5 minutes ir užfiksuoti gal penkis kadrus, ne daugiau.

Visai kitokia patirtis buvo, pavyzdžiui, su Jeanu-Paulu Sartre`u. Su juo praleidau gal tris dienas, vis po kelias valandas. Galėjau tarsi kokioje konferencijoje viską aptarti, mes daug kalbėjomės apie rašytojus, literatūrą...

Taigi tas priėjimas prie žmonių irgi įvairus. Manau, kad kaip šauksi, taip atsilieps. Turi būti nuoširdus, neturėti blogų minčių ir ketinimų.

– Bendravęs ir fiksavęs tokią daugybę žmonių, iš ko daugiau pasisėmėte – menininkų ar, pavyzdžiui, paprastų kaimo žmonių?

– Matote, iš pradžių dirbau „Literatūroje ir mene“, todėl fiksuodavau būtent meno pasaulio žmones – buvo ir Justinas Marcinkevičius, ir Monika Mironaitė, ir Stasys Krasauskas, ir t. t. Vėliau pradėjau daug važinėti po Lietuvą ir supratau, kad anie, meno pasaulio žmonės, visi turi kaži kokią kaukę, kurios prie manęs taip ir nenusiėmė. O kaimo žmonės jokių kaukių neturi – jie visuomet tokie, kokie yra, taip ir bendrauja. Taip kiek atitolau nuo garsių žmonių fotografavimo.

– Kokia dabar pagrindinė jūsų veikla, ar tai archyvo tvarkymas?

– Taip, jis labai didelis. Štai visai netikėtai, prieš kelis metus, dukra paskambino iš mūsų kaimo ir pasakė atradusi dėžę su negatyvais ir nuotraukomis. Atvežė visa tai man, ir iš anų nuotraukų kokios 50 įtrauktos į leidinį „Planet Lithuania“. Jau net nebeprisimenu, ar tą dėžę netyčia pamiršau, o gal paslėpiau...

– Žvelgiant į tokį skaičių įspūdingų kadrų atrodo, kad fotografija buvo jūsų gyvenimo kelias ir pašaukimas, kurį įgyvendinote. Ar tai tiesa?

– Tas mano pašaukimas nebuvo lygūs geležinkelio bėgiai. Kartais bėgiai išsiskirdavo, o tada tiesiai važiuoti sunku. 1967 m. pradėjau Fotomenininkų sąjungos įkūrimą, 1969 m. ją įsiteigėme. Tuomet prasidėjo ir labai daug organizacinio darbo. Dabar, žiūrėdamas į archyvą, matau, kad vaisingiausias man buvo pirmasis fotografavimo dešimtmetis, ten atrandu daugiausia.

– Kaip manote, kas lemia fotografijų, tampančių legendinėmis, sėkmę?

– Pastebėjau, kad jei nuotraukos neišnešioji, neįprasmini, neįvardiji kaip svarbaus savo darbo, jos nepastebės ir kiti. O jei įvardiji, jei pasakai sau, kad vienas ar kitas kadras – dešimtmečio atradimas, tai jis būna mėgstamas ir kitų.

20180218

Įkelk naujieną

Nuotraukos
Nuotraukos
Kelkite nuotraukas tiesiai iš kompiuterio arba spauskite pridėti nuotrauką/as
Nuorodos į audiovizualinę informaciją
Autorius