Kanados klinikinis psichologas Jordanas B. Petersonas prieš trejus metus buvo mažai kam žinomas Toronto universiteto profesorius. Šiandien skirtinguose socialiniuose tinkluose jį seka keli milijonai žmonių, o jo knyga „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ išversta į 50 kalbų, tarp jų ir lietuviškai.
Internete netrūksta komentarų, kuriuose žmonės dėkoja psichologui už paskatinimą imtis esminių gyvenimo pokyčių, tačiau tuo pat metu su J. B. Petersonu bendradarbiauti atsisakė Kembridžo universitetas, jo knygą kurį laiką buvo uždraudęs didžiausias Naujosios Zelandijos knygynų tinklas, o Švedijos užsienio reikalų ministrė Margot Wallström pasiūlė profesoriui „šliaužti atgal po savo akmeniu“.
Taip pat skaitykite
J. B. Petersono knygą į lietuvių kalbą vertusi Daiva Vilkelytė sako, kad knygoje išvardintos 12 gyvenimo taisyklių jai padėjo suprasti ne gyvenimą, o patį Petersoną.
„Verčiant reikėjo tikrinti daug šaltinių. Norint sutvarkyti nuorodas, reikėjo eiti į biblioteką ir ieškoti rusų klasikų, kuriuos Petersonas cituoja. Iš tikrųjų pamatai, kad jis cituoja radijo vaidinimus, lengvas, vaikams sutrumpintas knygeles. Ilgai ieškojau F. Dostojevskio „Inkvizitoriaus“, nes tokia yra nuoroda. Pamažu supratau, kad ten yra tik gabaliukas. Bet skandalingiausias daiktas buvo A. Solženicynas. Petersonas daug kalba apie „Gulago archipelagą“, bet knygoje tėra pacituotas vienas žodis: rimbas. Kodėl taip vyksta? Reikia išpūsti nuorodų sąrašą iki 230, kad visa tai atrodytų kaip mokslinė literatūra. Petersonas cituoja save, Bibliją, bet tos nuorodos yra netikros. Nuosekliai cituojami Nyčė ir Jungas. O raktą į šią knygą pateikia Hitlerio citata apie didįjį melą. Hitleris sako, kad meluoti mažai neapsimoka, gali pagauti. O jeigu meluoji daug, tai tie, kuriems meluoji, patys suglums ir galvos, gal yra kitų faktų, kurių jie nežino. Petersonas papasakoja, ką jis su mumis darys. Jis mums meluos ir meluos daug“.
Vertėja Daiva Vilkelytė tvirtina, kad jeigu ne socialiniai tinklai, šiandien apie J. B. Petersoną nieko nežinotume. Nuostabą vertėjai kelia tai, jog apie gyvenimo taisykles plačioms auditorijoms kalba žmogus, išgarsėjęs tuo, kad pats nepakluso taisyklėms.
Prieš trejus metus Kanadoje svarstytas siūlymas keisti žmogaus teisių akto nuostatas (įstatymas C-16) ir įteisinti lyties atžvilgiu neutralių įvardžių vartojimą. Petersonas tokiam siūlymui paprieštaravo, lygindamas šį politinio korektiškumo žingsnį su moderniųjų gulagų pradžia.
Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto doktorantas Aivaras Žukauskas sako, jog jau pati Petersono iškilimo pradžia buvo grįsta melaginga informacija. Psichologas tvirtino, kad jeigu atsisakys kreiptis į žmogų neutraliu įvardžiu, bus nubaustas.
„Bet jokiose nuostatose nėra rašoma, kad būsi nubaustas. O viešoje erdvėje Petersonas kalbėjo, kad jeigu nesikreips taip, kaip yra prašomas, tai bus palyginta Holokausto neigimui. Pereinama prie didžiulių parabolių ir paralelių, kurias Petersonas ypač mėgsta, kai kalba apie lyčių lygybės judėjimus. Jis pataikė į vidinius kultūrinius karus geriausiu metu, jie šiuo metu vyksta visose vakarų valstybėse. Matome stiprėjančius lyčių lygybės, aplinkosaugos judėjimus. Paraleliai auga ir reakcingi, agresyvūs, priešiški judėjimai. Daugelis jų atstovų yra matomi kaip nerimti veikėjai.
Jie kuria konspiracijos apie kairiuosius, esą jie siekia visus paversti homoseksualais. Tačiau Petersonas, savo ankstyvojoje karjeroje kaip klinikinis psichologas, buvo vienas labiausiai cituojamų savo srities ekspertų. Jis turi patikrintą aurą, yra daktaras, profesorius, tai suteikia jam savotišką statusą ir rimtumo įvaizdį. Šie reakcingi judėjimai pasitelkia jį, kaip rimtą mokslininką, palaikantį tas pačias idėjas“.
A. Žukauskas sako, kad Petersono populiarumą lėmė ir kairiosios politinės jėgos ir lyčių lygybės judėjimų silpnybės: „Pradėjus kalbėti apie marginalizuotas grupes, nebuvo atliepta vyriškumo problema, dėl kurios Petersonas yra ypač gerbiamas tarp jaunesnių vyrų. Keičiasi klasikinės sampratos, šiandien jau nesi viską kontroliuojantis vyras iš 7-ojo dešimtmečio“.
Tačiau vertėja D.Vilkelytė šia situacija nesistebi. Jos nuomone, išgyvename feministų ir LGBT bendruomenės atstovų revoliuciją, tad įtraukties negali būti: „tik vėliau, kai jau išsisiautės feministės, jos įtrauks ir kitus visuomenės narius. Čia Petersonas randa savo dirvą. Jis siūlo paprastus, plakatinius sprendimus. Jie neveikia.“
Tam pritaria ir A. Žukauskas: „Petersonas yra ne cukrus, o sacharinas. Norisi kažko saldaus, Petersonas atneša labai saldų dalyką, paprastus atsakymus į ypač sudėtingus ir skausmingus klausimus.“
A. Žukauskas pastebi, kad kairiosios politinės krypties komunikacija plačiai visuomenei yra mažiau patraukli dėl per sudėtingo, akademinio kalbėjimo.
„Paprastas skaitytojas, pasiėmęs Michelio Foucault`o knygą, nelabai supras, ką ten skaito. Tuo tarpu su Petersonu viskas aišku. Gyvename greitai kintančioje visuomenėje, streso lygis didelis, patiriame daug frustracijos bandydami prisitaikyti prie nuolatos besikeičiančių aplinkybių. Čia galime eiti dviem keliais: imtis asmeninės savikūros, kuri yra labai skausminga, ilga ir prideda dar daugiau streso, arba galime gauti paprastą atsakymą ir paprastus patarimus, kuriuos mėgsta Petersonas. Kiti viešieji intelektualai to pateikti negali, jie kalba apie smegenis, ateities fiziką. O Petersonas ateina ir pasako: tvarkykis kambarį, sėdėk tiesiai, niekada nemeluok. Tai patrauklus produktas“, – sako jis.
Vis dėlto psichologas Gediminas Tumėnas siūlo Jordano B. Petersono darbą psichologijos srityje vertinti palankiai: „žiūrint jo paskaitas „YouTube“, iš Petersono dvelkia tolerancija ir noras padėti žmogui augti. Jis savo asmeninę filosofiją pateikia kaip būdą gyventi prasmingą gyvenimą. Jo pasaulėžiūros sistema yra orientuota į gyvenimą, skatina individo augimą. Čia ir kyla didysis konfliktas, nes Petersonas politkorektiškas idėjas mato tokias, kurios individo reikšmę sumenkina ir daugiau žvelgia į grupinės tapatybes“.
G. Tumėnas siūlo netikėti įsivaizdavimu, kad visi psichologai turi palaikyti politinio korektiškumo idėjas: „Politkorektiškumas yra politinė ideologija, o psichologija yra mokslas, kuris remiasi akademinėmis žiniomis“.
Daug kur pastebima, kad pagrindinė J. B. Petersono auditorija yra jauni vyrai, tačiau psichologas G. Tumėnas sako, kad Petersono idėjos svarbios visiems jauniems žmonėms.
„Šiandien jie turi daug laisvės, pasirinkimo, bet nėra aiškių nuorodų, kas būtų prasminga, už ką galima prisiimti atsakomybę. Petersonas pabando suformuluoti vieną kitą būdą, kaip ieškoti tų atsakymų, kaip save realizuoti, gyventi autentiškai. Jis geras oratorius ir didelis eruditas, o tai, kad kalba gyvenimiškame kontekste, prideda populiarumo“, – LRT RADIJO laidoje dėstė jis.
Ar sugebės didžiulė Petersono gerbėjų auditorija kritiškai vertinti jo skleidžiamas tiesas? G. Tumėnas sako, kad tai priklauso ne nuo Petersono, o nuo jo sekėjų atsakomybės
„Žiūrovas pats renkasi, kaip priimti žinias ir mąstyti. Kiekvienas turi skirtingą pasirinkimo laipsnį kiek giliai ir sudėtingai analizuoti jo idėjas. Nebūčiau linkęs galvoti, kad Petersonas, kaip charizmatiškas autoritetas, suburia minias ir užburia jų mąstymą, kad žiūrovai tampa akli kačiukai nežinantys, kas yra kritiškas mąstymas“, – mano G. Tumėnas.
Bet A. Žukauskas vadina Petersoną emocijų valdymo meistru. Tuo galime įsitikinti viename iš populiariausių jo interviu su BBC žurnaliste Cathy Newman, kuriame laidos vedėja pasidavė emocijoms, o Petersonas išliko ramus.
Vertėja D. Vilkelytė pastebi, kad į tokius pokalbius Petersonui oponuojančios feministės ateina manydamos, kad galės kautis pagal taisykles.
„Bet Petersonas į bokso ringą ateina su kastetu. Jam neįdomu susitarti. Jis ištraukia faktą, neparemtą jokiais statistiniais tyrimais ir analize, o ten, kur nesueina galai, jis šoka į mistikas, vudu, Egiptą, Bibliją“, – teigia vertėja.
„Užtenka paklausyti, ką jis kalba apie benamius, – sako A. Žukauskas. – Petersonas sako, kad tai tik vyrai, nors didelė dalis sociologų kalba, kad apie tai sunku gauti tikslią informaciją ir daug moterų slepia savo lytį vien dėl to, kad galėtų išgyventi gatvėse. Petersonas meistriškai pataiko į dabartinį kontekstą. Žmogus uždirba po 80 tūkstančių dolerių per mėnesį vien per gerbėjų aukojimą „Patreon“.
Tuo tarpu vertėja D. Vilkelytė sako, kad „Patreonas atneša pinigų iš bet kurių marginalinių sluoksnių, jeigu tu kalbi tai, ko nekalba visi“. Psichologo knygą „12 gyvenimo taisyklių. Chaoso priešnuodis“ vertėja laiko prastu Evangelijos ir 10 Dievo įsakymų pakaitalu.
„Asmeninė savikūra užtrunka 10, 20, 30 metų. Ką daro Petersonas? Jis pateikia komiksą – susintetintą, atitrauktą nuo bet kokių atspalvių. Mano jaunystė prabėgo skaitant knygas. Visa tai, ką jis citavo, aš jau buvau skaičiusi. Atėjau į pažįstamus namus ir sakiau – čia melagis, čia neteisybė, čia ne taip. Perskaityti Tolstojų ar Dostojevskį trunka daug laiko. XXI a. žmonės to laiko neturi. Jie nori tabletės, vitaminų komplekso – įsimeti, ir gerai. Patarimus susitvarkyti savo kambarį žmonės girdėjo iš savo mamos nuo 5 metų amžiaus, nieko čia naujo nėra. Bet tokios paprastos taisyklės padeda atsistoti autoriui į naujųjų laikų mesijaus pozą“, – teigia D. Vilkelytė.
Vertėja svarsto, kad tai ekonominis projektas, kurio tikslas – generuoti klinikiniam psichologui solidžias pajamas. Tačiau A. Žukauskas mano, kad visa tai yra didesnio, politinio projekto dalis: „Petersonas daug kalba apie lyčių tapatybę ir politinį korektiškumą kaip apie didžiąsias vakarų civilizacijos rykštes, esą jos varo mus į naujuosius gulagus. Psichologija jam irgi tapo savotišku politiniu projektu“.
Pats Petersonas nesutinka su jam klijuojama dešiniojo radikalo etikete ir vadina save klasikiniu britų liberalu. A. Žukauskas netiki, kad šios kryptys apskritai vis dar egzistuoja tradicine prasme. Jeigu už Atlanto jis laikomas konservatoriumi, Lietuvoje jį greičiau priskurtume tradicionalizmo krypčiai, kurios atstovų čia taip pat netrūksta.
„Petersonas verčia pasižiūrėti į politiką kaip į psichologinį aspektą. Pradėjęs savo karjerą politikos moksluose, vėliau jis perėjo į psichologiją ir dabar šiuos dalykus bando jungti. Petersonas geras pasakotojas, net kai pradeda nusišnekėti išėjęs iš savo srities ribų. Bet turiu nukelti prieš jį kepurę dėl to, kad sudalyvavo debatuose su Slavojumi Žižeku. Ten Petersonas neatrodė gerai net savo gerbėjams, kai prisipažino, kad nėra skaitęs jokios marksistinės teorijos, nors jo visa postmodernizmo kritika remiasi būtent tuo“.
Pokalbis apie Jordan B. Peterson fenomeną skambėjo LRT RADIJO laidoje „Kultūros savaitė“ nuo 1 val. 13 min.
Jordan B. Peterson ir Slavoj Žižek debatai:
