captcha

Jūsų klausimas priimtas

Tomas ir Tatjana Venclovai savo šeimą vadina itališka

Šeimoje gali kilti daug triukšmo ar nesutarimų, bet jie greitai išsisklaido – taip, kaip itališkose šeimose, LRT TELEVIZIJOS laidoje „Stilius“ sako poetas Tomas Venclova su žmona Tatjana Milovidova-Venclova. Anot poeto, Vilniuje lengva nusiraminti ir susitaikyti, nes čia daug kultūrinių renginių. „Esu keliautojas maniakas. Apvažiavau beveik šimtą valstybių, o kai kuriose buvau po 15–20 kartų“, – apie kitą aistrą pasakoja T. Venclova.
BNS nuotr.
BNS nuotr.

Netikėta pažintis kavinėje

Apie Vilnių poetas Tomas Venclova kalba kaip apie unikalų, jam svarbiausią pasaulio miestą, kuriame jaučiasi jaukiai ir savas. O dabar ir sutikti jį čia galima vis dažniau – kartu su žmona Tatjana Milovidova-Venclova juodu toliau tęsia ryšį su miestu, kuriame kadaise įvyko lemtingas susitikimas.

„Susipažinom, kai buvo gilus sovietmetis. Į Vilnių atvažiavo mano bičiulė, garsi Rusijos disidentė ir poetė (tada ji buvo jau žinoma poetė, bet dar nebuvo garsi disidentė) Natalija Gorbanevskaja. Bevaikščiodami užėjom į kavinę, prisėdom prie staliuko, kur jau kažkas sėdėjo, užsisakėm kavos.

Staiga pakėliau akis – priešais sėdi jaunutė mergaitė. Mane ji labai sudomino, bet negalėjau prasimanyti būdo, kaip su ja susipažinti. Ir čia Gorbanevskaja pradėjo kalbėti, kad Alikui (mūsų bendram bičiuliui) į kalėjimą nešiojo maistą. Staiga mergaitė pakelia akis ir sako – jūs turbūt kalbate apie Aliką Ginzburgą? Alikas Ginzburgas tais laikais buvo pats žymiausias Rusijos disidentas, buvo kalėjime, laukė teismo, jo reikalai buvo prasti, bet pasaulis apie jį žinojo, ir tai jam labai padėjo. Vėliau jis emigravo, mirė Paryžiuje.

Aš sakau – o kodėl jums tas atėjo į galvą? Sako – aš pažįstu tą šeimą, esu lankiusis pas jo mamą. Taip prasidėjo pažintis. Mergaitė sako – aš turistė iš Peterburgo, nusprendžiau dar vieną dieną pasilikti Vilniuje, nes miesto nemačiau. Sakau – jūs gerai pataikėt, aš geras vadovas, galiu jums gražiai parodyti miestą. Ji sako – aš jūsų visai nepažįstu, kaipgi čia dabar. Čia Gorbanevskaja mane išgelbėjo, sako – nebijokit, šitas vaikinas jums nieko blogo nepadarys.

Mergaitė sutiko, aš jai parodžiau Vilnių, net nuvežiau į Trakus, į Kauną ir mes pradėjom bičiuliautis. Bičiuliavomės porą metų. Ji buvo labai labai jauna, aš buvau gerokai vyresnis. Paskui taip susidėjo gyvenimas, kad mes išsiskyrėm, bet nepiktai, todėl susirašinėjom, vienas kitam linkėjimus siuntėm“, – prisimena T. Venclova.

Ir Tomas, ir Tatjana sukūrė savas šeimas. Judviejų vaikai – Tomo dukra ir Tatjanos sūnus panašaus amžiaus. Abu su savo sutuoktiniais išsiskyrė, o Tomas, 1977 m. emigravęs į JAV, kadaise sutiktos merginos nepamiršo, atkakliai rašė laiškus.

Ką reiškia būti poeto žmona?

T. Milovidova-Venclova neslepia – priešingos lyties atstovų dėmesio jai netrūko. Pirmojo siūlymo tekėti sulaukė būdama vos šešiolikos – piršosi režisierius, kurio filme ji tuomet vaidino. Tuomet atsisakė, kaip atsakė ir jos rankos pirmąkart paprašiusiam T. Venclovai. Juodu liko bičiuliais ir tik po daugelio metų, šylant politiniam klimatui, susitiko Roterdame. T. Venclova sako, kad praleidus kartu kelias dienas tapo aišku, jog jiems reikia būti kartu.

Ilgamečių santykių pagrindu garsus poetas įvardija pirmiausia ištikimybę. Vaikus, kurių susilaukė atskirai, juodu laiko savais, o anūkus abu be galo myli. Šeima, sako T. Milovidova-Venclova, tai pirmiausia gyvenimas ne dėl savęs, o dėl kito. O ką reiškia būti poeto žmona? Ji apie tai ir apie rašytojų žmonų likimus parašė knygą „Sapnas ne apie mane“.

„Viskas atiduota literatūrai. Žinoma, šeimyniniame gyvenime tai labai sudėtinga. Jei Tomas prie kompiuterio, klausimo užduoti nevalia – juk dirba. Visos rašytojų žmonos tai žino. Juo labiau grafomanų. Ačiū Dievui, čia grafomanijos nėra“, – sako T. Milovidova-Venclova.

Žmonos nuomonė T. Venclovai labai svarbi, todėl savo eilėraščius jai perskaito pirmiausia lietuviškai, vėliau išverčia į rusų kalbą. Beje, T. Milovidovos-Venclovos mama – pusiau lietuvė: senelis, pavarde Kubilinskas, kadaise iš Lietuvos nuvyko į Sankt Peterburgą uždarbiauti, ten ir gimė Tatjanos mama – tik lietuviška šeimos kilmė sovietmečiu buvo slepiama. Kaip ir močiutės, kuri buvo vokietė, kilmė.

„Vaikystėje labai stengiausi padėti mamai, bet kartu ir po truputį žvilgteldavau – galbūt seka režisierius su kamera. Buvau visai mažytė. Galvojau – jis mane išvys ir tars – kokia gera mergaitė, kokia šaunuolė, kaip ji knygas skaito, kaip mokosi, kaip mamai padeda – paimkime ją į kiną filmuotis.

Norėjau būti aktore, vaidinau labai gerame Sankt Peterburgo jaunimo teatre pagrindinius vaidmenis. Baigusi mokyklą, galvojau apie aktorės profesiją, tačiau visada turėjau bėdų dėl balso stygų. Tačiau nutiko taip, kad vis vien filmavausi, atlikau epizodinius vaidmenis, o vieną dieną kino studijos koridoriuje sutikta moteris pasiūlė kandidatuoti į pagrindinį vaidmenį“, – pasakoja T. Milovidova-Venclova.

Ji gavo pagrindinį vaidmenį filme „Praėjusią vasarą“, toliau vėl sekė epizodiniai vaidmenys, dar – redaktoriniai mokslai ir darbai televizijoje bei reklamos agentūroje. Kol galiausiai viską teko mesti dėl kadaise Vilniuje sutikto bičiulio.

„Esu keliautojas maniakas“

T. Venclova savo šeimą vadina itališka – gali kilti daug triukšmo ar nesutarimo, bet jie greitai išsisklaido. Poetas sako, kad Vilniuje lengva nusiraminti ir susitaikyti, nes čia yra ką veikti, pavyzdžiui, pora dažnai lankosi kultūriniuose renginiuose, kurių čia gerokai daugiau nei Niu Heivene, kur T. Venclova kelis dešimtmečius dėstė (šiandien jis – Jeilio universiteto profesorius emeritas). Galėjo dėstyti ir ilgiau, tačiau pensiją pasirinko savo noru.

Poetas tikina šiandien turintis daugiau laiko rašyti. Taip pat keliauti – juodu su žmona pripratę lagaminus krautis dažnai.

„Esu keliautojas maniakas. Apvažiavau beveik šimtą valstybių, o kai kuriose, pavyzdžiui, Italijoje, buvau po 15–20 kartų. Vasaros būstą turime Juodkalnijoje. Tania net išmoko susikalbėti serbiškai – ji labai gabi kalboms. Jei mes ilgiau gyvensime Vilniuje, esu visiškai tikras, kad ji gerai išmoks lietuviškai ir per palyginti trumpą laiką“, – kalba T. Venclova.

Toks gyvenimas, tikina poeto žmona, įdomus ir pripildytas. Daug kas tai tapatintų su laime, o jai kartais norėtųsi laisvo vakaro ir turėti laiko rašyti. Ir dar – dažniau matytis su anūkais.

„Noriu, kad gyvenimo pabaiga būtų, kaip sakoma, ori, rami, be didelių bėdų, be didelių sveikatos bėdų ir pagal galimybę be skausmo. Na, bet žmogus negali garantuoti, kad taip būtent įvyks. Man liko tikrai ne taip jau daug metų, norėtųsi, kad tie metai praeitų ramiai, be skausmo ir šeimos aplinkoj. Yra ta šeimos aplinka, ačiū Dievui, ir tikiuosi, kad ir toliau bus“, – neslepia T. Venclova.

Parengė Jurgita Jasiūnienė.

Visos laidos įrašas – LRT mediatekoje.

BNS nuotr.

Komentarai

Spausdami siųsti mygtuką sutinkate su Taisyklėmis ir atsakomybe

Gyvenimas

 

Susiję įrašai

 
Visi įrašai
Kraunasi ...
 
GrojaraštisIrašaiKeisti
Kraunasi ...
  
VartotojasPašalinti
Kraunasi ...