„Lietaus šalimi esame vadinami ne be reikalo. Turime tiek vandens, kad kaimynai gali mums pavydėti“, – vartydamas Lietuvos nacionalinį atlasą, sako profesorius, Vilniaus universiteto Kartografijos ir geoinformatikos katedros vedėjas Algimantas Česnulevičius. Jis atskleidė, kuriuose šalies miestuose palankiausios sąlygos ūkininkauti, kuriuose dažniausiai šviečia saulė ir kuo skiriasi žemės paviršius prie sostinės oro uosto bei Tauro kalno.
LRT.lt žurnalistai lankėsi Vilniaus universiteto Kartografijos ir geoinformatikos katedroje, kur Nacionalinį atlasą galėjo pavartyti drauge su jo sudarytojais. Šis atlasas ypatingas tuo, kad tai pirmasis ir vienintelis nepriklausomoje Lietuvoje toks reikšmingas bei išsamus enciklopedinio pobūdžio kartografinis leidinys. Nacionalinio atlaso parengimas ir išleidimas – svarbus įvykis kiekvienos šalies kultūriniame gyvenime, patikina sudarytojai.
Atlase apibendrinami valstybės gamtos ištekliai, ekonomika, socialiniai ir kultūriniai reiškiniai, švietimas, mokslas bei istorija. Vienas iš atlaso autorių A. Česnulevičius sako, kad idėja sudaryti tokį atlasą kilo dar 1995 m., tačiau dėl lėšų stygiaus darbai kiek užsitęsė. Vis dėlto, praėjusiais metais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmetį, pristatyta trečioji atlaso dalis.
Verčiant atlaso puslapius, galima sužinoti daugybę dalykų, kurių apie savo kraštą veikiausiai nežinojote, o taip pat įsitikinti, kad esame unikalūs, teigia profesorius. Labiausiai, anot jo, išskirtiniai esame dėl savo tautos – iš baltų palikuonių išlikome tik mes ir kaimynai latviai.
„Dar vienu mūsų išskirtiniu bruožu galima pavadinti šalies reljefą. Pietryčių Lietuva priklauso priešpaskutinio apledėjimo sričiai, tai reiškia, kad paskutinis ledynas buvo uždengęs ne visą šalies teritoriją.
Mokslininkų skaičiavimu, Pietryčių Lietuvos paviršiui yra apie 100 tūkst. metų, o likusioje Lietuvos dalyje paviršius yra maždaug 11-25 tūkst. metų senumo. Reljefas skiriasi, pavyzdžiui, net ir sostinėje – žemės paviršius esantis netoli Vilniaus oro uosto yra senesnis, nei esantis prie Tauro kalno“, – pasakoja A. Česnulevičius.
Įdomus bei nenuspėjamas ir mūsų klimatas – nors esame palyginti nedidelė valstybė, orai prie jūros ir sostinėje gali būti labai skirtingi, pastebi profesorius. O ir lietaus šalimi esame vadinami ne šiaip sau – kritulių pas mus iškrenta 30 proc. daugiau, nei gali išgaruoti, todėl turime vandeningas upes, ežerus, geras sąlygas žemės ūkiui, o sausros nėra dažnas reiškinys.
Pasigirsta nuomonių ar pasvarstymų, kad turime labai daug gėlo vandens, tad galbūt ateityje netgi galėtume jį eksportuoti. A. Čenulevičius nespėlioja, kaip bus, tačiau patikina, kad bet kokiu atveju, esame laiminga valstybė:„Lietuva šiuo požiūriu yra unikali. Visų mūsų miestų vandentiekiuose naudojamas švarus požemių vanduo.
Pavyzdžiui, kaimynų latvių, ypač gyvenančių vakarinėje šalies dalyje, situacija yra kur kas sudėtingesnė. Tarkime, Rygoje dalis vandens yra iš požemio, dalis gaunama iš Daugavos upės, o tokį vandenį, kaip žinia, reikia valyti.“
Beje, profesorius pastebi, kad palyginti su praėjusio amžiaus paskutiniaisiais dešimtmečiais, Kuršių marios ir Baltijos jūra tapo švaresnės. Nors antropogeninė žmonijos veikla kelia didelį pavojų, tarša, kuri buvo prieš maždaug dvidešimt metų, yra sumažėjusi. Didžiuosiuose miestuose įrenti valymo įrenginiai, tad ir vandens telkiniai mažiau teršiami.
Galime pasidžiaugti ir tuo, kad gyvename vietoje, kurioje nebūna pavojingų gamtos reiškinių. Uraganai siaučia kone kartą per dešimtmetį ir dažniausiai siaučia pajūryje bei šalies pietvakariuose, o žemės drebėjimų tikimybė – labai maža.
„Litosfera – žemės pluta – Lietuvoje ganėtinai rami. Pavojingiausia sritis – ten, kur stovėjo Ignalinos atominė elektrinė. Čia daugiausia litosferos lūžių. Teoriškai, tokioje vietoje yra avarijos tikimybė, bet lūžiai yra giliai po žeme ir stebėjimo laikotarpiu nieko pavojingo nepastebėta.
Tačiau Vakarų Baltarusijoje, prie pat Lietuvos sienos, yra išlikę 19 a. pabaigoje vykusių drebėjimų pėdsakų. Kai 2005 m. Karaliaučiaus srityje buvo žemės drebėjimas, silpnai jį pajautėme ir Lietuvoje. Remiantis geofiziniais tyrimais, tiriančiais žemės plutos įtampą, patvirtina, kad gyvename itin ramioje vietoje,“ – patikina A. Česnulevičius.
Kuriame Lietuvos mieste turėtų apsigyventi nemėgstantys lietaus? Nidoje arba Druskininkuose, tvirtina profesorius, čia – mažiau kritulių, daugiau saulės ir šilumos. O jei dėl klimato kaitos ištirptų visi ledynai ir vandens lygis pakiltų keliasdešimt metrų, profesoriaus teigimu, Vakarų Lietuva, pavyzdžiui, Nida ar Nemuno delta, būtų užlietos, o Parnidžio kopa taptų nedidele salele.
Pasigirstant nuogąstavimams, kad žemė labai nualinta ir daug kur nebetinkama ūkininkauti, A. Čenulevičius sako, jog viskas priklauso nuo dirvožemio sudėties: „Vidurio Lietuva – Kėdainių, Panevėžio rajonai, taip pat rytinė Radviliškio rajono dalis yra palankiausia žemės ūkiui. Čia daugiausia molingų dirvų, kurias nualinti sunkiau. Tuo tarpu aukštumose – Rytų Lietuvoje, Žemaičių ir Sūduvos aukštumose vyksta dirvožemio erozija, tad intensyvus ūkininkavimas tik paspartina šį procesą.“
Apie Lietuvos nacionalinį atlasą:
Pirmasis atlaso tomas (2015 m.) susideda iš dviejų dalių – „Lietuva pasaulyje ir Europoje“ ir „Gamta ir kraštovaizdis“. Antrasis tomas (2018 m.) skirtas Lietuvos istorijai nuo seniausių laikų iki šių dienų ir yra sudarytas bendradarbiaujant su Lietuvos istorijos instituto mokslininkais. Trečiajame tome (2018) vaizduojami socialiniai procesai, vykstantys šalyje po 1990-ųjų metų. Visas atlaso dalis galima pavartyti bibliotekose ar įsigyti specializuotose parduotuvėse.
