Po vestuvių klaipėdietė Vilita su vyru Timu iškeliavo į jo gimtąją Didžiąją Britaniją. Užjūryje praleido 15 metų, susilaukė keturių sūnų: Nojaus, Jono, Gabrieliaus ir Eivino. Nors laikas svetur daug kuo apdovanojo, Vilita pamena: vis girdimas klausimas „iš kur tu?“ neleido pasimiršti, kad ji – svetimšalė. Vieną dieną šeima išnuomojo savo namus, sėdo į autobusiuką ir leidosi į ilgą kelionę, galiausiai atvedusią juos į Lietuvą.
Čia jų namais tapo Vilitos tėvų žemė šalia miško. Dabar šeima puoselėja šeimos ūkį, visus keturis berniukus ugdo namuose ir džiaugiasi galėję atsigręžti į tai, kas jiems visada rūpėjo: gamtą, natūralumą ir paprastumą.
Vilita Emsley gimė ir augo Klaipėdoje. Po mokyklos įstojo į LCC tarptautinį universitetą, baigė psichologijos bakalauro studijas, o besimokydama sutiko ir būsimąjį vyrą. Su porai metų į Lietuvą paviešėti atvykusiu britu Timu ją suvedė bendra savanorystės veikla vienoje jaunimo organizacijoje. 2006-aisiais pora susituokė.
„Praėjus keletui dienų po vestuvių, išvykome į vyro gimtinę“, – apie tai, kaip tapo meilės emigrante, portalui LRT.lt pasakoja Vilita.
Tik atvykusi į Didžiąją Britaniją, ji toliau tęsė mokslus. Vilita pasakoja: ją visada traukė antropologija, jaunimo kultūra, darbas su paaugliais, tad apsidžiaugė Londono universiteto Goldsmito koledže radusi širdžiai mielas magistro studijas.
„Pabaigusi mokslus, ėmiau vadovauti vienam Londono Ričmondo savivaldybės jaunimo centrui. Labai mėgau savo darbą. Turėjau daug laisvės kurti, buvau apsupta palaikančios komandos. Paaugliams rengdavome kūrybines dirbtuves, debatų būrelius, riedlenčių varžybas, rūpinomės kavinuke, kurioje jaunimas turėjo galimybę darbuotis“, – dalijasi pašnekovė. Ji priduria: žvelgdama atgal, dabar supranta, kad šis darbas jos širdyje pasėjo pirmąsias sėklytes, netrukus išaugusias į norą ir pasiryžimą savo vaikus ugdyti šeimoje.
Tėvų pasididžiavimas – keturi sūnūs
Prisimindama gyvenimo svetur pradžią, Vilita neslepia – lengva nebuvo. Atvykusi į Didžiąją Britaniją, ji pažinojo vos du žmones: savo vyrą ir draugę, gyvenusią kitame mieste.
„Tikrai prie daug ko reikėjo priprasti, daug ką suprasti apie anglišką kultūrą ir gyvenimo būdą. Daug kas man buvo nauja ir svetima, gyvenimas tikrai nebuvo vien tik rožėmis klotas. Vargino ir nuolatinis tempas, begalinis žmonių skubėjimas, užimtumas“, – emigracijos pradžią prisimena moteris.
Vis dėlto jauną šeimą greitai įsuko gyvenimas: po studijų sekė darbai, o netrukus – ir šeimyniniai džiaugsmai. Vilita su vyru susilaukė keturių sūnų: Nojaus, Jono, Gabrieliaus ir Eivino. Kalbėdama apie vaikus, mama šypsosi: visi jie – tėvų laimė ir pasididžiavimas.
„Nojus – mūsų vyriausiasis, jam keturiolika. Jis labai domisi istorija, geografija, politologija, žurnalistika. Jis sugeba išklausyti, išgirsti ir atjausti. Nojus geba pažiūrėti į problemą iš įvairiausių pusių ir surasti jai bent keletą sprendimų. Jonui – vienuolika. Jis mūsų menininkas, kūrėjas, gamtos ir gyvūnijos mylėtojas. Jonas arba dainuoja, arba klausosi muzikos, o užaugęs nori būti muzikantu ir lego dizaineriu.
Devynerių Gabrielius yra mūsų vaikščiojanti futbolo istorijos enciklopedija. Gabrielius labai mėgsta šią sporto šaką ir yra labai atsidavęs futbolo treniruotėms. Tam įtakos turbūt turėjo jo britiški genai, nes aš pati apie futbolą visiškai nieko nesuprantu, – šypsosi Vilita. – Na, o Eivinas yra mūsų jauniausias sūnus, jam septyneri. Eivinas taip pat labai mėgsta futbolą, bet užaugęs nori būti šefu. Namie esame sukaupę begales maisto ruošimo knygų, jos – sūnaus mėgstamiausios.“
Nenuostabu, kad namuose, kuriuose gyvena moteris ir keturi vyrai, niekada netrūksta veiksmo, triukšmo. Ir dar – sportinių batelių, šypsosi pašnekovė: „Kartais labai pasiilgstu moteriškos kompanijos, bet tada primenu sau, kokia apdovanota esu vyrais, kurie negaili ir nesigėdija apkabinimų, ašarų, atjautos ir ilgų pokalbių.“
Kelionė, pakeitusi gyvenimą
Didžiojoje Britanijoje šeima praleido 15 metų. „Ko gero, sunkiausia buvo auginti vaikus be šalia esančių artimųjų ir jų pagalbos. Vis tik dabar, žvelgdama atgal, matau, kad visos sukauptos patirtys, kad ir kokios jos buvo, mane mokė, augino, keitė ir tobulino. Gyvendama Anglijoje daug ko išmokau, sutikau nuostabių žmonių, daug geriau pažinau tiek savo vyro kultūrą, tiek pačią save, tačiau labai pavargau nuo klausimo: „Iš kur tu?“ – pasakoja Vilita.
Gimus ketvirtam sūnui, netrukus Vilita su vyru nutarė: metas stabtelėti, daugiau laiko praleisti drauge ir pagalvoti, kokia kryptimi gyvenimą sukti toliau. Taip visa šeima leidosi į kelionę, kuri, dabar jau galima drąsiai sakyti, pakeitė jų gyvenimą.
„Išnuomojome savo namus Anglijoje, sėdome į autobusiuką su pakeliamu stogu ir išvažiavome. Dar iki kelionės visus keturis berniukus ugdėme šeimoje, nes mums buvo labai svarbu, kad vaikai gautų išsilavinimą, grįstą gyvenimo patirtimis, kelionėmis, jų pačių pomėgiais. Kitaip tariant, išsilavinimą, kuris kryptų ten, kur veda jų individualios asmenybės. Taigi keliavome po įvairias Europos šalis, lankėme bendruomenes, ūkius, dalyvavome ugdytojų šeimų renginiuose ir stovyklose.
Vienerius metus praleidome gyvendami bendruomenėje Anglijoje, šešis mėnesius tyrinėjome nuostabųjį Velsą. Mus taip pat labai paveikė skandinavų šalys ir jų gyvenimo būdas“, – gyvenimo kelionės įspūdžiais dalijasi Vilita.
Daugybę mėnesių trukusi kelionė šeimai tapo galimybe ne tik drauge praleisti daugiau laiko, sukurti krūvą prisiminimų, bet ir padėjo suprasti, kaip jiems norisi gyventi toliau. „Tiesiai per aplinkui po penkiolikos užjūryje praleistų metų grįžome į Lietuvą“, – šypsosi Vilita.
Šalia miško įsikūrė ir namus, ir šeimos ūkį
Grįžusi į Lietuvą, Vilita pirmuosius metus ir čia jautėsi ne iki galo sava. Kaip ir prieš 15 metų nuvykus į Didžiąją Britaniją, taip ir sugrįžus į Lietuvą prie naujo gyvenimo teko priprasti, jai – prisiminti, o vyrui ir vaikams susipažinti su lietuviška kultūra.
„Mūsų laukė ne tik įkurtuvės, bet ir daugybė logistinių reikalų, kurių, su didele šeima keliantis iš vienos šalies į kitą, netrūksta. Pamenu, atvykus į Lietuvą, vyrui ir vaikams buvo nelengva prisitaikyti prie gana ilgos ir šaltos lietuviškos žiemos. Jie pasiilgsta angliškų didmiesčių siūlomų privalumų: futbolo varžybų dideliuose stadionuose, koncertų, muziejų. Dar pasigenda greito „eBay“ ir „Amazon“ siuntų pristatymo, – juokiasi Vilita. – Tačiau Lietuvoje yra daugybė dalykų, kuriuos jie labai vertina. Tai – lėtesnis gyvenimo būdas, natūralesnis ir tikresnis maistas bei, žinoma, nuostabi gamta.“
Gamtos Vilitos šeimai dabar toli ieškoti netenka – ji visai čia pat. Sugrįžusi į Lietuvą, šeima įsikūrė Vilitos tėvų žemėje Kretingalėje, netoliese Klaipėdos. Moteris pasakoja: visada vertino natūralumą, sezoniškumą ir gyvenimą išvien su gamta, tad ir namus miško apsuptyje įsirengė taip, kad jie atitiktų šeimos vertybes.
Sklypą pamiškėje šeima apsodino vaismedžiais, ėmė auginti daržoves. Netrukus įsigijo pulką vištų, ančių, būrį ožkų ir vieną mielą jautuką. Taip pamažu įkūrė nedidelį šeimos ūkį, o pavadino jį atsižvelgdami į vietą, kurioje gyvena: „Prie miško“. Vilita šypsosi: anksčiau buvome miesto žmonės, tad pirmasis ūkis mums tapo begaline erdve mokslams, kuriuos kasdien kremtame iki šiol.
„Visada labai vertinau paprastumą, natūralumą ir tvarumą, stengdavausi nepirkti to, ką galėčiau pasigaminti pati. Pavargau matyti lentynas, pripildytas kūno priežiūros priemonių, kuriose gausu įvairiausių kenksmingų toksinų.
Pamenu, prieš kurį laiką vienam iš berniukų atsirado egzema. Tada dar labiau ėmiau domėtis sąsaja tarp organizmo ir odos sveikatos, gilintis į įvairių vaistažolių savybes. Taip pamažu ėmiau gaminti įvairias rankų darbo namų ir kūno priežiūros priemones. Jos padėjo išgydyti ir sūnaus egzemą“, – pasakoja Vilita.
Moteris gamina natūralius kremus, dezodorantus, kietuosius šampūnus. Kosmetikos gamybai ji naudoja lajų, ožkos pieną, įvairias vaistažoles – šias priemones, sako Vilita, kadaise naudojo mūsų senoliai.
„Mano vyras Timas, be ūkio darbų, nemažai laiko praleidžia vaikus ir suaugusiuosius mokydamas šnekamosios anglų kalbos. Jis veda vakarinius kursus LCC Tarptautiniame universitete Klaipėdoje, taip pat virtualias anglų kalbos pamokas. Pastebėjau, kad ši veikla vyrui padėjo geriau pažinti ir įsilieti į vietos bendruomenę“, – sako Vilita.
Visus keturis berniukus ugdo namuose
Dar gyvendami Didžiojoje Britanijoje, Vilita su vyru visus keturis sūnus ugdė namuose. Persikraustę į Lietuvą, jie nutarė, kad ir čia berniukams leis nelankyti mokyklos. Vilita sako žinojusi, kad ugdymas šeimoje Lietuvoje įteisintas tik 2020-aisiais, tad apsidžiaugė radusi, kad jų aplinkoje veikia aktyvi ugdytojų šeimoje bendrija.
„Kadangi jau nemažai metų vaikus ugdome šeimoje, grįžę į Lietuvą labai greitai prisijungėme prie ugdytojų šeimoje bendrijos ir jos veiklos. Dalyvaujame bendrijos organizuojamuose susitikimuose, edukaciniuose renginiuose, stovyklose, mūsų berniukai greitai susirado draugų.
Labai džiaugiuosi ir tuo, kad Lietuvoje organizuojami begalės įdomių būrelių. Nojus jau antrus metus lanko kūrybinio rašymo ir žurnalistikos būrelį, Jonas įsiliejo į vietinio jaunimo teatro veiklą, o jaunėliai labai pamėgo vietinio futbolo klubo vedamas treniruotes. Taip pat vertiname Lietuvos bibliotekas, jose įsikūrusias aukšto lygio jaunimo erdves, gana dažnai jose apsilankome“, – dalijasi Vilita.
Pasak pašnekovės, priimti sprendimą ir Lietuvoje vaikus ugdyti namuose sunku nebuvo, šeimai pravertė svetur įgytos patirtys. „Kadangi Anglijoje ugdymas šeimoje yra gana populiarus ir turintis ilgą istoriją, berniukams esant dar mažiems, turėjome daug galimybių bendrauti su ugdytojais šeimoje, matyti, kaip vystosi, auga ir mokosi jų vaikai.
Taip pat iš savo psichologijos, antropologijos studijų ir darbo su vaikais bei jaunimu patirties turėjau gana gerą suvokimą apie vaikų vystymąsi ir apie tai, kas sukuria geriausią terpę jiems sveikai, saugiai vystytis ir mokytis. Mudviem su vyru visada buvo labai svarbu, kad berniukai išsaugotų savo smalsumą, kad būtų vedami noro pažinti juos supantį pasaulį ir turėtų pakankamai laiko gilintis į savo pomėgius bei patinkančias veiklas.
Norėjome, kad jie siektų žinių ir mokytųsi dėl savęs, o ne dėl pažymio. Buvome įsitikinę, jog norint tai pasiekti, berniukams reikės daugiau laisvės ir laiko, negu galėtų suteikti mokykla“, – dalijasi Vilita.
Vilita su vyru savo vaikams sako esantys ne tik tėvai, bet ir mentoriai, padedantys rasti atsakymus į jiems rūpimus klausimus, suteikiantys jų kūrybai, pomėgiams ir projektams reikalingas priemones. „Na, o mokslas ir žinios šiais laikais yra labai lengvai pasiekiami. Berniukus nuolat supa šeima, draugai, bibliotekos, muziejai, būreliai, stovyklos, kelionės, įvairūs renginiai ir internetu pasiekiamos žinios“, – pasakoja Vilita.
Žinoma, būna akimirkų, kai tėvus apninka žmogiškos abejonės, sako Vilita. Nurimti padeda sugrįžimas prie atsakymo, kurį, tikina ji, mamos ir tėčio širdys jaučia geriausiai. „Augindama vaikus, visada bandau pasikliauti savo intuicija ir tikėjimu – tai niekada nenuvils ir parodys, kas mano vaikui geriausia. Natūralu, kad kartais kyla abejonių, bet visuomet grįžtu prie savo įsitikinimų.
Matydama, kaip sparčiai keičiasi mus supantis pasaulis, suvokiu, jog dabar labiau negu bet kada turime auginti atsparų jaunimą, gebantį prisitaikyti ir adaptuotis prie besikeičiančių aplinkybių ir darbo rinkos, kūrybingą, atjaučiantį, išklausantį ir kito nuomonę gerbiantį jaunimą, sugebantį spręsti problemas, vertinantį ir globojantį supančią aplinką ir gamtą“, – kalba moteris.
Jeigu kuris iš berniukų norėtų pradėti lankyti mokyklą, tėvai sako, kad tokiam sprendimui neprieštarautų. Vyriausias sūnus Nojus, šeimai dar gyvenant Didžiojoje Britanijoje, lankė keletą mokyklų, tačiau netrukus panoro sugrįžti prie ugdymo šeimoje, pasakoja Vilita.
Nors Lietuvoje, galima sakyti, dar tik statomi ugdymo šeimoje pamatai, Vilita savo sprendimu sako neabejojanti, nes žinanti, kodėl pasirinko tokį kelią: „Visada žinojau, kad jeigu kažkas negerai, reikia atrasti drąsos nuspręsti keistis ir keisti. Visuomet prisimenu, ką yra pasakiusi viena iš mano mėgstamų autorių L. R. Knost: „Ne mūsų darbas grūdinti savo vaikus, kad jie susidurtų su žiauriu ir beširdžiu pasauliu. Mūsų darbas – užauginti vaikus, kurie padarys pasaulį mažiau žiaurų ir beširdį.“
