LRT RADIJO laidoje „Gyvenimo citrinos“ apsilankęs Almantas Dulkys pasakoja apie patirtis, vertusias jo gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau taip pastūmėjusias keisti gyvenimo kryptį ir iš biurokratinio IT specialisto tapti žmogumi, gelbėjančiu tokius, koks buvo pats.
– Kokiame amžiaus etape buvai, kai gyvenimas pasirodė tau ne visai toks, kokio tu tikėjaisi? Atsirado kliūčių tiek asmeniniame, tiek profesiniame gyvenime?
– Kai dabar skaitau paskaitas, bandau žmonėms pasakyti, kad mes sunkiai galime atskirti asmeninį gyvenimą nuo profesinio, tai yra labai integralus dalykas. Mano istorija skyla į keletą dalių. Mes visi save identifikuojame paprastai pagal savo pomėgius, profesijas. Mano profesija beveik 15 m. buvo informacinės technologijos, man sekėsi visai neblogai, tačiau aš save kažkodėl labiau priskiriu humanitarams, matau save kaip humanitarinių mokslų mėgėją.
Per tuos metus, matyt, daugiau nei 15 kartų iš skirtingų reklamos agentūrų gavau pastebėjimų, gal galiu ateiti „copywritinti“ (angl. kurti reklaminius tekstus), tačiau aš visada juokaudavau, kad „negalėsite man mokėti tiek, kiek moka mano srityje“. Kai pasieki tam tikrą karjeros aukštį, pasidaro gana sudėtinga, kai reikia vadovauti žmonėms, paskutiniai mano metai IT srityje buvo sudėtingi.
Mano gyvenimo vizija – sukurti šeimą, pasiekti karjeros tikslų – po truputį pradėjo pildytis. Mes su tuometine žmona susilaukėme pirmojo vaikučio, nors porą pirmų metų buvo labai sunku suprasti, ką gi su tuo vaikučiu dabar veikti, kada ateis momentas, kai vaikai pradės džiuginti. Sulig antrais metais kiekvieną dieną jį pradėjau mylėti vis labiau. Tada nusprendžiau, kad norėčiau dar bent trijų vaikų.
Bet kai planuoji – neišeina, kai neplanuoti – išeina. Per pusantrų metų iš eilės praradome tris vaikelius. Buvo didelių tragedijų. Tam tikra prasme žuvo ne tik vaikai, bet ir mūsų pasaulio suvokimas, svajonė, kuri gali būti nepasiekiama. Tuo labiau – nebe tas amžius.
– Išeina tokia skaičių magija: prieš tai sakei, kad svajojai apie keturis vaikus, kai dabar paskaičiuoji, tarsi taip ir yra?
– Taip, ir tas mūsų perfekcionizmas neretai įsijungia: arba juoda, arba balta. Vienas – per mažai, tai reikia keturių.
Sunku buvo atsisveikinti su mintimi, kad tai liks tik svajone, bet turbūt suprantama, jog po tokių netekčių nėra taip lengva gyventi. Tuo metu buvo mano karjeros viršūnė ir maniau, kad reikia kažkur save „padėti“ ir tuo metu turėjau ne visai sąmoningą vadovą, kuris nelabai suprato, kad tokios būsenos nebeišeina dirbti. Tam tikra prasme buvau tiesiog daržovė, psichologiškai viskas taip pat buvo prastai. Darbe gavau projektą, kuris „prieštarauja fizikai“, bet aš supratau, kad iš vadovų empatijos ar atjautos nebus. Bandžiau reikšti pretenzijas, pasakoti, jog mūsų kompanija bando būti lyderė, vaizduoti, kad esame puikią atmosferą turintis kolektyvas, todėl taip elgtis tiesiog negalima. Buvau išvadintas įvairiais žodžiais.
– Ką jautei? Ar tai buvo tik žodinis, ar ir emocinis smurtas?
– Tai buvo tiesiog įmonės vidinė orientacija į rezultatą, o ne į žmogų. Apie žmogų nebuvo jokios kalbos, jei pasieki 100 proc. rezultatą, tai vadovas prisiima kaltę, kodėl nereikalavo 120 proc. Niekada nebuvo gana. Girdėdavau šūkius: „perlipk save“, „išeik iš komforto zonos“, visus šimtą kartų girdėtus panašius naratyvus. Bet niekam nebuvo įdomu, kodėl tau nesiseka.
Po savaitės mane pasikviečia į mažą kambariuką žmogiškųjų išteklių vadovė, sėdime trise su vadovais. Man pasakė: „Almantai, reikia su tavimi atsisveikinti.“
– Tau ne atostogų pasiūlė atsigauti, bet išmetė iš karto?
– Nepasiūlė. Nuvarytus arklius nušauna, kam juos slaugyti.
– Tau buvo šokas?
– Taip. Vien tas prievartinis sakymas: „Tu neišeisi iš šito biuro, kol nepasirašysi dokumentų“, mane labai šokiravo. Tai yra viena iš galingiausių pasaulio organizacijų, negalėjau patikėti. Tada pradėjau save labai kaltinti ir bausti, nemiegoti naktimis. Po dviejų savaičių man prasidėjo haliucinacijos, supratau, kad reikia profesionalios pagalbos. Pradedi matyti, kaip kambario sienos išlinksta, supratau, kad mano sąmonei – viso gero. Kai patekau į ligoninę, į vieną veną man leido labai stiprius neuroleptikus, o į kitą – skysčius, palaikančias medžiagas tam, kad išgyvenčiau.
– Kas tau padėjo?
– Mano žmona tuo metu man pagelbėjo, mano tėvai – taip pat. Prieš tai turėjau kažkokių stigmų, kad jeigu tu guliesi į psichiatrijos ligoninę, tai viskas jau prarasta. Kažkuriuo momentu taip ir pagalvojau – viskas prarasta, galima ir atsigulti.
– Pats turėjai daug stereotipų apie tą įstaigą, kol ten atsidūrei?
– Mes tuos stereotipus arba išgirstame, arba pamatome. Tas pats filmas „Kuždesių sala“ tikrai nesudaro gero įspūdžio. Tai, ką mes matome: tamsūs koridoriai, tramdomieji marškiniai, durys be rankenų, šūkavimai, minkštos sienos, – gąsdina. Natūralu, kad ir aš panašiai įsivaizdavau. Į etiketes nekreipiau dėmesio, nes kiekviena minutė buvo visiška agonija, nebežinojau, ką su savimi daryti, situacija tikrai buvo rimta.
– Būna žmonių, kurie važiuoja ir nori, bet jiems nebūtinai reikia pagalbos?
– Žmonės, prisiskaitę savigalbos knygų, ypač vyresnio amžiaus, sau diagnozuoja įvairias ligas, nuvažiuoja į ligoninę ir prašo pagydyti. Ten būdamas mačiau atvejų, kai atvažiuoja ir sako: „Aš skaičiau, kad reikia 7 arba 8 valandas miegoti, o aš miegu 6 ir man reikia tvarkytis miegą.“ Tu to žmogaus neįtikinsi, kad viskas gerai.
Tuo metu buvo lapkričio mėnuo, aš į skyrių dar tilpau, bet ten jau buvo beveik pilna. Žmonės supranta emocinės sveikatos svarbą, aš ir pats stipriai dirbu tuo klausimu. Mano žiniomis, pavasarį, rudenį, prieš Kalėdas, kai būna paūmėjimų, į psichiatrijos ligonines patekti yra nemažas iššūkis. Reikia suprasti, jog populiarumas tam tikra prasme yra.
Man buvo ta akimirka, ir aš ją visą gyvenimą atsiminsiu, kai pamačiau žmogų koridoriuje, jau šiek tiek atsigavęs, galėdamas vaikščioti, bet nė velnio neatsiminiau, kas yra tas žmogus. Matau, kad jis į mane žiūri taip, kaip žiūri pažįstamas žmogus, mes vėpsome vienas į kitą, o jis sako: „Almantai, ar tu čia atvykai kažko lankyti?“ Aš pasakiau, kad čia gydausi ir tik tada atsiminiau, kad čia mano kolega, kuris, pasirodo, taip pat atvažiavo gydytis. Apsidžiaugiau, kad bus žmogus, kurį pažįstu, bet tą pačią akimirką viduje sukilo, kad mūsų kontora tikriausiai nėra tokia jau smagi, jei du žmonės iš to paties skyriaus susitinka psichiatrijos ligoninėje.
– Kolega irgi įvardijo, jog jį pastūmėjo būtent darbas, perdegimas?
– Jo istorija yra kitokia, bet tai turėjo įtakos.
Po to pagalvojau, jog emocinės sveikatos liniją Lietuvoje reikėtų pradėti plėtoti. Visi žinome bauginančius savižudybių skaičius, ypač vyrų. Moterims dar pasisekė, gyvenate statistiškai 10 m. ilgiau.
– Kaip atrodė tavo gyvenimas ligoninėje?
– Kai manęs atėjo aplankyti bičiulis, jis pasakė, jog tai atrodo kaip sanatorija. Galiu patikinti, kad bent jau ten, kur gulėjau aš, rankenos duryse yra, tik nėra rozečių.
– Gal telefonais rekomenduojama nesinaudoti?
– Nėra jokių griežtų taisyklių, nors aišku, yra skirtingi skyriai. Aš gulėjau skyriuje, kuris yra labiau skirtas nervams gydyti, nelabai sudėtingiems sutrikimams, jis gana laisvas. Gydytojai – puikūs, galiu pasidžiaugti, jog visi jie degančiomis akimis, jauni, jie nori už ausų tave ištempti. Aplinka pozityvi, keturis bičiulius sutikau būtent ten. Beje, jie labai aukštas pareigas užimantys žmonės.
Man gydytojas pasakė: „Tu neįsivaizduoji, bet visų linksniuojami žmonės, lyderiai, vadovai, vaikšto čia su rimtomis diagnozėmis.“ Taip pat esu jo klausęs, kada gi būsiu normalus, jis man atsakė: „Apibrėžk sąvoką normalus.“
– Juokas juokais, bet turbūt atsivertus didelį psichiatrijos vadovėlį kiekvienam iš mūsų mažesnį ar didesnį sindromą galima priderinti. Almantai, kiek laiko tave ten gydė?
– Aš išbuvau gana ilgai. Atrodo, išbuvau tris savaites ir kelias dienas.
– Prieikime prie to etapo, kai supratai, jog su šia patirtimi, su traumomis, gali padaryti kažką svarbaus, užsiimti veikla, kuri ir tau, ir kitiems suteiktų ramybę?
– Kadangi karjerą buvau pasidaręs, pažinčių turėjau, buvau susiorganizavęs įvairių pokalbių, kad grįžčiau į IT industriją. Po vieno pokalbio su dviračiu leidausi nuo kalniuko ir man dingo vaizdas iš akių. Dingo vaizdas, nes mane „nuskynė“ su mašina Gedimino prospekte.
– Tu lyg magnetas tokioms patirtims?
– Ką turiu, tą turiu. Keisčiausia buvo atsibudus reanimacijos susigaudyti, kodėl aš vėl patekau į ligoninę. Klausinėjau gydytojų, buvau prileistas opioidinių vaistų, nes skausmas buvo toks, kad negalėjau kvėpuoti. Ta mintis buvo keista ir tik po to supratau, kad mane partrenkė mašina. Nors mane „nuskynė“, pasak liudininkų, jie ant manęs rėkė, jog nemoku vairuoti, gal žmonėms buvo stresas, nežinau. Jie nesutiko su tuo, kad buvo kalti, todėl man pasisekė, jog buvau apsidraudęs. Bėda ta, jog sugijau, bet krūtinę skauda iki šiol.
Taigi, pradėjau tikėti antgamtiškomis idėjomis, galima taip pasakyti, kad galbūt nebeverta grįžti į darbus, galbūt tai paskutinis ženklas. Atsiminiau paraginimus, jog moku rašyti, pasakoti istorijas, kaip tik tuo metu prasidėjo pandemija, pastebėjau, kad žmonėms nelabai gerai. Tad sugalvojau organizuoti konferencijas, besiorientuojančias į dirbančius žmones, jų emocinę būklę. Su kolegomis išsipaišėme komercines formules, tikėjomės 800 žmonių, o prisijungė 16 tūkst.
– Kai pamatėte tą skaičių, kas įvyko?
– Man tai buvo aiškus signalas, kad pagaliau radau, ką reikia daryti, telieka tęsti. Dabar eina ketvirti metai, džiaugiuosi rezultatais. Turime ir individualių konsultacijų, ypač įmonėms, kurios rūpinasi perdegusiais darbuotojais.
Parengė Emilija Balcerytė.
Visą laidos „Gyvenimo citrinos“ įrašą rasite čia:
