Artėjant abiturientų egzaminų pasirinkimų laikotarpiui, nemaža dalis dvyliktokų jau dabar pradeda galvoti, kokius dalykus rinktis ir kuria linkme brėžti savo ateities planus. Anot psichologės Sonatos Vizgaudienės, tėvai mėgsta šį pasirinkimą labai sureikšminti ir pamiršta, kad jis gyvenime nėra galutinis: „Šiandienos žmonės yra labai lankstūs ir neretas per visą savo gyvenimą profesiją pakeičia kelis kartus.“
„Mes, kaip tėvai, vaikams norime tik geriausio, o iš to noro, nes turime daug patirties, atrodo, geriausia, ką galime duoti – tai savo patirtį ir patarimus. Bet kaip tyčia vaikai ne visąlaik nori jų klausytis. Ir kuo mes primygtiniau kažką jiems siūlome, tuo labiau paaugliškas maištingumas nori tai atmesti“, – sako psichologė, psichoterapeutė S. Vizgaudienė.
Tiesa, Lietuvos karjeros specialistų asociacijos prezidentė Giedrė Valaitienė sako, kad dažnam abiturientui tėvų pagalba reikalinga ne tik išsigryninant asmeninius karjeros prioritetus, bet ir prisimenant laiko planavimo taisykles, palaikant motyvaciją, sveikatos, dienos režimą, taip pat kovojant su nerimu ir egzaminų baime, ugdant savarankiškumą, išsigryninant emocijas nuo „noriu“ iki „galiu“.
Laikome pirmokais
„Kartais nutinka taip, kad šeimoje vaiko pažinimo santykiai sustoja ties susiformuota vaikystės iliuzija, ties tėvų brukamu „vaiko pažinimu“, įsivaizdavimu, kad jie pažįsta savo vaiką.
Tėvams svarbu suvokti, kad jie augina realią (ne visuomet su jų nuomone sutinkančią) ir besikeičiančią, nuolat atrandančią, kiekvieną dieną augančią asmenybę, o ne savo pačių sukurtą vaiko paveikslą ar nuostatą dėl jo“, – teigia karjeros konsultantė, lektorė G. Valaitienė.
Anot pašnekovės, dažnai paauglių norus renkantis profesiją lemia tėvų ir aplinkinių nuomonė, stereotipai „bus sunku mokytis“, „bus sunku dirbti“, „nešvarus darbas“. Tokie patarimai ypač ydingi.
Psichologė S. Vizgaudienė pabrėžia, kad tėvai turi savo lūkesčių dėl vaikų ir neretai jie būna perdėti: „Pavyzdžiui, įsivaizduoja, kad kai kurios profesijos yra prestižinės ir leidžia daugiau uždirbti – dažnu atveju tėvams tai kaip migla aptraukia akis.“
Psichologė pastebi, kad tėvai būsimiems abiturientams mėgsta diegti savo neišpildytas svajones: „Jei būčiau laikęs tą egzaminą, tai dabar būčiau buvęs tuo ir tuo, dabar tai labai populiari specialybė – kaip manęs visiems reikėtų, o savo laiku ne ten nuėjau“, – dažniausiai pasitaikančias situacijas vardina pašnekovė ir priduria, kad nors tėvai tai daro pačių geriausių ketinimų vedini, to reikėtų vengti.
„Turime suprasti, kad vaikas nebėra pirmoje klasėje“, – sako S. Vizgaudienė.
Trūksta dialogo?
Karjeros konsultantė G. Valaitienė pastebi, kad jei iškyla kritinės situacijos, klausytis ir girdėti yra ne tas pats.
„Dialogo gali nebūti ir dėl per mažo argumentų svorio – tėvams pritrūksta įrodymų, kad vaikai tikrai žino, ko siekia, todėl tėvai bijo vaikus „paleisti“. Patarimas vienas – kalbėtis. Po truputį mokantis išgirsti vienas kitą, suvokiant, kad klaidų ir emocijų bus, bet tuomet reiktų stabtelti ir vėl pradėti kalbėtis iš naujo. Jei prireikia, verta pasinaudoti psichologų ar karjeros specialistų pagalba“, – sako G. Valaitienė.
Anot jos, svarbu nepalikti neišspręstų klausimų giliai savyje, nes jie niekur nedings.
Paklausus, kaip tėvai šiuo abiturientams sudėtingu laikotarpiu turėtų elgtis, psichologė S. Vizgaudienė teigia: „Tėvams svarbiausia darbas su savimi, o vaikui leisti įsiklausyti į save.
Jeigu yra noras savo neįgyvendintą svajonę pildyti per vaikus, tiesiog paklausti savęs: „Ar tai apie mane, ar apie mano vaiką?“
Kaip sako pašnekovė, svarbu suvokti, kad profesija turi žmogui tikti: „Jaunas žmogus turi norėti su pasirinkta profesija tęsti savo gyvenimą, o jei pasirinkimas yra tėvų įbrukamas, dažnai studijos yra metamos, aišku, su dideliais konfliktais, su daug neigiamų emocijų. Kitu atveju sukandę dantis, tėvų noru studijas pabaigia, bet jie niekada to darbo ir nedirba. Priverstinis profesijos pasirinkimas niekada nesibaigia gerai.“
„Vaikai reaguoja emocionaliai ir gana impulsyviai, mėgsta greitai užkirsti, sakyti „ne“ ar dar griežtesnėmis formomis pareikšti. Tad ir paaugliui reikėtų pamažu mokytis valdyti emocijas, įžvelgti naudą su tėvais palaikyti gerus santykius.
Šiuo momentu vaikai neprivalo sutikti su tėvų nuomone, bet jie turi bandyti rodyti brandžias emocijas, bendrauti diplomatiškai ir parodyti, jog gali savarankiškai priimti sprendimus“, – apibendrina psichologė S. Vizgaudienė.
