Gyvenimas

2020.12.03 05:30

Likimo smūgiai nesutrukdė Ramunės svajonei rasti sielos dvynį: mano negalią užgožia asmenybė

Viktorija Lideikytė, LRT.lt2020.12.03 05:30

Prieš 8 metus patirta trauma Ramunę Omolo pasodino į neįgaliojo vežimėlį, bet ji nesijaučia nuskriausta ir nekaltina likimo. „Visur matau tik galimybes, o mano stiprybė – per gyvenimą keliauti klausant savo širdies šauksmo“, – sako moteris. Vidinis kompasas ją iki šiol veda tik teisinga kryptimi, o gyvenimas apdovanojo nuo vaikystės puoselėtų troškimų išsipildymu. „Svajonės pildosi“, – įsitikinusi Ramunė. Net jei svajonė – pasikalbėti su prezidentu.

Į neįgaliojo vežimėlį po patirtos traumos Ramunė atsisėdo prieš aštuonerius metus. Tiesa, sveikatos bėdos ją kamavo nuo mažumės. „Mano problemos su sąnariais prasidėjo nuo dvejų metukų. Liga pamažu juos visaip laužė, raitė, bet iki tol ligos visai nesureikšminau. Tačiau po kojos traumos negalia apribojo mano savarankiškumą, man prireikė ratelių“, – savo istoriją portalui LRT.lt pradeda pasakoti Ramunė.

Likimo už siųstus išbandymus nekaltina

Vis dėlto net šis smūgis iš Ramunės neatėmė to, kuo ji pasitinka visas gyvenimo duotybes, – šiltos šypsenos ir susitaikymo su lemtimi. „Nejaučiu jokių kompleksų ar pykčio gyvenimui dėl to, kas man nutiko. Galvoju, kad tokia mano lemtis, aukštesniųjų jėgų man duotas gyvenimo kelias. Neįgaliojo vežimėlį vadinu „apdarėliu“, su kuriuo turiu tiesiog gyventi. Dėl to nesu nei labiau nelaiminga, nei liūdnesnė“, – sako Ramunė.

Visur matau tik galimybes, o mano stiprybė – per gyvenimą keliauti klausant savo širdies šauksmo.

Ir šie jos žodžiai nėra vien tvirtas fasadas. Kad Ramunė per gyvenimą keliauja be nuoskaudų ir kaltinimų, pastebi ir aplinkiniai, jie dažnai moteriai sako, kad jos negalia lieka gyvybingos asmenybės šešėlyje. Pati Ramunė sako gyvenanti pagal vienos išgirstos dainos žodžius „Moku džiaugtis šia diena. Rytoj ateis kita, džiaugsiuosi ir ja“, o pagrindinė jos gyvenimo taisyklė – klausytis savo širdies.

„Man yra tekę skaityti gyvenimo aprašymų (CV), kuriuose įsidarbinti bandantys žmonės pažymi turintys negalią. Aš savo neįgalumo niekada neakcentuoju, man tai atrodo niekis. Visur matau tik galimybes, o mano stiprybė – per gyvenimą keliauti klausant savo širdies šauksmo. Tokia jau aš esu, tad man neprireikia ieškoti, kur semtis stiprybės“, – šypteli Ramunė.

Nuo mažens buvau išskirtinis vaikas, tarp savo bendraamžių jaučiausi balta varna.

Nuo mažens svajojo apie idealią šeimą

Ramunės istorija – ne tik pavydėtinos dvasinės tvirtybės pavyzdys. Moteris gyvenime išmoko dar vieną pamoką – drąsiai svajoti, nes svajonės pildosi.

„Nuo mažens buvau išskirtinis vaikas, tarp savo bendraamžių jaučiausi balta varna. Su klasės draugais man nebuvo ką veikti, man nebuvo įdomūs jų pokštai, žaidimai ir pokalbiai. Būdama dešimties skaičiau persų mąstytojo Omaro Chajamo ketureilius“, – prisimena Ramunė.

Ketureilius trumpam atidėjusi į šalį, ji imdavo svajoti – daugiausia apie šeimą. „Niekada neturėjau idealios šeimos pavyzdžio, galbūt dėl to tiek daug svajodavau“, – dabar svarsto moteris.

Ramunės tėtis iškeliavo, kai ji buvo dar visai maža, tačiau tėčio paveikslas jos širdyje gyvas iki šiol. „Pamenu, mokykloje vaikai didžiuodavosi skanėstais, žaislais – tuo metu šios gėrybės buvo deficitas. Aš jų neturėdavau, bet visada didžiuodavausi tuo, ko neturi jie, – užsieniečiu tėčiu. Galbūt vėliau pasididžiavimas tėčiu virto pasididžiavimu savo vyru. Juk sakoma, kad kaip moteris žiūri į tėvą, taip matys ir savo vyrą“, – sako Ramunė.

Nuo pat vaikystės ji tiksliai žinojo, kaip atrodys jos vestuvės. „Vasaromis repetuodavau šventės ceremoniją, įsivaizduodavau, kaip žengiu rožių žiedlapiais nubarstytu taku“, – prisimena Ramunė.

Santuokos priesaikoje yra žodžiai „ir skausme, ir varge, ir ligoje“. Būtent taip mes ir pradėjome savo meilės istoriją.

Sutikusi būsimąjį vyrą nenustebo – tikėjosi sulaukti sielos dvynio

Todėl Ramunė visai nenustebo Vilniuje sutikusi savo būsimąjį vyrą – iš Kenijos į Lietuvą atvykusį Johną Omolo. Tiek jis, tiek Ramunė išsyk pajautė, kad tai – ne kas kita, o meilė iš pirmo žvilgsnio. „Johnas vėliau man pasakojo, kad kai susitikome pirmą kartą, jis iš karto pajautė sutikęs savo sielos dvynį. Kai susitikome antrą sykį, jis žinojo, kad tapsiu jo žmona. Aš jaučiausi lygiai taip pat“, – su šypsena prisimena Ramunė.

Netikėtai, tačiau lauktai prasidėjusiai meilės istorijai netrukdė jokie barjerai – nei skirtingos mylimųjų kalbos ir kultūros, nei Ramunės negalia. „Santuokos priesaikoje yra žodžiai „ir skausme, ir varge, ir ligoje“. Būtent taip mes ir pradėjome savo meilės istoriją, mat tuo metu, kai susipažinome, man prireikė neįgaliojo vežimėlio“, – prisimena Ramunė.

Netrukus jiedu su Johnu vienas kitam prisiekė amžiną meilę. Jungtuvės vyko taip, kaip Ramunė ir svajojo, – su balta suknele ir rožių žiedlapiais nubarstytu taku. „Johnas mano negalios neišsigando. Priešingai, negalios akivaizdoje pažinęs mano dvasinį pasaulį pajuto, jog nori manimi rūpintis, mane globoti“, – sako Ramunė.

Sutuoktiniams ypač svarbi data – jųdviejų pažinties diena. Šia proga jie kasmet dalyvauja fotosesijoje ir švenčia, kaip patys sako, sielos dvynių sąjungą. „Jeigu ne ta diena, neturėtume to, ką turime šiandien“, – šypteli moteris.

Mes visada grįžtame prie mūsų esmės – svarbiausia jausti ir matyti širdimi, vadovautis savo vidiniu kompasu.

Kartu įkūrė anglų kalbos mokyklėlę

Ramunės vyras Johnas Omolo iš tolimosios Kenijos į Lietuvą prieš devynerius metus atvyko studijuoti aviacijos. Visgi susipažinęs su Ramune jis nusprendė atsisveikinti su svajone tapti pilotu ir nutarė pasukti kitu profesiniu keliu, mat nenorėjo leistis į dažnas išvykas, kad galėtų nuolat rūpintis žmona. Taip šeimai gimė mintis įkurti anglų kalbos mokyklėlę, joje Johnas ėmėsi mokytojo pareigų, o Ramunė rūpinasi administraciniais reikalais.

Šiemet Johnas baigė ir gidų kursus. Po pirmojo karantino jis savo mokiniams ėmė organizuoti pamokas lauke, anglų kalba vesti ekskursijas po Vilnių. Šiemet Vilniaus miesto savivaldybė Johną įvertino apdovanojimu „Vilniaus metų mokytojas 2020“.

Nors iki pažinties su būsimuoju vyru Ramunė beveik nekalbėjo angliškai, šiuo metu vienas kito kalbų pramokę sutuoktiniai bendrauja pusiau lietuviškai, pusiau anglų kalba. Ramunė įsitikinusi: kalbos barjeras visai netrukdo, kai žmonės kalba ta pačia širdies kalba.

„Mums susipažinus, Johnas patikino, kad jis lietuviškai išmoks greičiau negu aš angliškai. Man regis, panašiai ir yra. Johnas šiek tiek kalba lietuviškai, puikiai viską supranta. Visgi mes visada grįžtame prie mūsų esmės – svarbiausia jausti ir matyti širdimi, vadovautis savo vidiniu kompasu. Jis manęs niekada neklaidina“, – nusišypso Ramunė.

Mano vyrui labai patinka Lietuvoje, jis visada stebisi, kad lietuviai emigruoja iš savo šalies.

Kultūrų skirtumų nenusigando

Žvelgiant į vidinį pasaulį, o ne dairantis į išorinį fasadą, išnyksta ir kultūrų skirtumai, įsitikinusi Ramunė. Ji sako, kad nei ji pati, nei jos vyras nenusigando tolimų kultūrų. Priešingai, susitikę jautėsi taip, lyg seniai vienas kitą pažinotų ir būtų vienas kito laukę.

„Mano vyras labai myli Lietuvą, jam patinka šalies gamta, žmonės. Tiesą pasakius, jo dėka aš ir pati labiau pamilau savo gimtinę, ėmiau daugiau domėtis Lietuvos istorija. Kai pernai vyko savivaldybių rinkimai, jis išsiruošė balsuoti. Negalėjau patikėti, nes aš iki tol niekada nebalsuodavau. Taigi, prisijungiau prie Johno ir pirmą sykį ėjau balsuoti“, – juokdamasi prisimena Ramunė.

Pora kartu daug keliauja, yra išmaišiusi beveik visą Europą. Tiesa, vyro gimtojoje Kenijoje Ramunei dar neteko lankytis. Kiekvienai kelionei artėjant prie pabaigos, Johnas visada nekantrauja kuo greičiau grįžti į Lietuvą, sako Ramunė: „Jis vis kartoja, kad pasiilgo lietuviškos arbatos, duonos. Jam patinka visi lietuviški skanėstai: kugelis, varškės apkepas, valgo ir šaltibarščius, cepelinus. Mano vyrui labai patinka Lietuvoje, jis visada stebisi, kad lietuviai emigruoja iš savo šalies.“

Iki šios dienos nežinau, kaip mano artimieji reagavo į mūsų santuoką.

Vienintelis dalykas, kuris Lietuvoje iš pradžių stebino Johną, – šalti ir įsitempę tautiečiai. „Mano vyras pastebi, kad mes, lietuviai, esame susikaustę, šalti, nedrąsūs. Jis sako, kad mums reikėtų daugiau relax (liet. atsipalaiduoti), – juokiasi Ramunė. – Tiesa, Johnas sako supratęs, kad kai su žmogumi pabendrauji, jis prie tavęs pripranta ir atsipalaiduoja, tampa šiltas, malonus, labai paslaugus.“

Nieko keisto, kad lietuviai Johnui atrodo šiek tiek įsitempę, sako Ramunė, mat Kenijos gyventojai, priešingai, yra atsipalaidavę ir neskaičiuoja laiko, tai gali šiek tiek stebinti lietuvius. „Klausiu savo vyro, kada vyko vienas ar kitas įvykis. Jo nuolatinis atsakymas – „kažkada“. Jis neskaičiuoja laiko, dažnai gyvena čia ir dabar. Yra tekę girdėti ir keleto Kenijoje gyvenančių lietuvių pasakojimus, kad Kenijos gyventojams žodis „tuoj“ gali reikšti „grįšiu už dviejų parų“, – juokiasi Ramunė.

Ko gero, prie sutuoktinių kultūrų skirtumų sunkiau buvo prisitaikyti ne jiems patiems, o artimiesiems. „Iki šios dienos nežinau, kaip mano artimieji reagavo į mūsų santuoką. Iš pradžių buvo įvairių įtampų, bet kuo toliau, tuo labiau apsipranta, – atvirauja Ramunė. – Ištekėjusi aš pati tapau visai kitokiu žmogumi. Vyras man suteikia begalinę laisvę, priėmimą, galimybę būti savimi be jokių suvaržymų ir stereotipų. Būtent su juo mane aplankė visiška ramybė, pražydau visomis vaivorykštės spalvomis.“

Mano gyvenimo kietasis „karantinas“ tęsiasi jau gerus septynerius metus, namai – visas mano pasaulis.

Turėjo progą pasikalbėti su prezidentu

Nors atrodo, kad didžiausi Ramunės vaikystės troškimai išsipildė, ji ir toliau nenustoja kasdien svajoti. „Juk svajonės pildosi“, – dar sykį patikina. Net jei tai – noras pasikalbėti su Lietuvos Respublikos prezidentu. Tokią galimybę Ramunė turėjo LRT RADIJO eteryje skambėjusioje laidoje „Draugystė veža“.

Laidos vedėja Žydrė Gedrimaitė feisbuke pakvietė visus, norinčius mesti iššūkį karantinui ir tapti laidos dalyviais bei gyvai iš savo namų pasikalbėti su pageidaujamu pašnekovu. Į laidos vedėjos kvietimą atsiliepė ir Ramunė.

„Prieš daugiau nei aštuonerius metus, blogėjant sveikatai, patyriau sunkią kojos traumą, po jos judu tik vežimėliu. Mano gyvenimo kietasis „karantinas“ tęsiasi jau gerus septynerius metus, namai – visas mano pasaulis.

<…> Šiuose likimo man siųstuose „karantino“ namuose jaučiuosi puikiai, nes turiu labai daug veiklų – dirbu, padedu vyrui, skiriu laiko laisvalaikio pomėgiams – Lietuvos istorijai, psichologijos studijoms, dvasinėms praktikoms. Mano dvi didžiausios meilės – Lietuva su pasakų miestu Vilniumi ir mylimas vyras Johnas“, – taip laidos rengėjams prisistatė Ramunė ir nurodė, kad norėtų pasikalbėti su Lietuvos prezidentu Gitanu Nausėda.

Tikiu, jog save ir kitus gerbiantis žmogus turi besąlygiškai priimti tėvus, savo antrąją pusę ir valstybę.

„Man labai imponuoja prezidento asmeninės vertybės, žavi jo drąsa užtikrintai demonstruoti savo įsitikinimus. Gerbiu jo demonstruojamą pagarbą tėčiui, kurį prezidentas vadina „tėtušiu“, požiūrį į žmoną kaip į svarbiausią žmogų. Tikiu, jog save ir kitus gerbiantis žmogus turi besąlygiškai priimti tėvus, savo antrąją pusę ir valstybę. Manau, turime, į ką lygiuotis“, – susižavėjimo šalies vadovu neslepia Ramunė.

Jos pokalbį su prezidentu galite išgirsti čia.