Gyvenimas

2020.08.10 08:44

Psichologas apie vyrų emocinę sveikatą: vyrai dažnai bijo kitų vyrų

LRT RADIJO laida „10-12”, LRT.lt2020.08.10 08:44

Specialistai pastebi, kad prastą vyrų emocinę sveikatą šiandien dažnai lemia tinkamų autoritetų ir pavyzdžių neturėjimas vaikystėje bei skaudžios patirtys. Patiriamas stresas dažnai virsta vidine agresija, kuri gali tapti pavojingo ar net destruktyvaus elgesio priežastimi.

LRT RADIJO laidoje „10–12” laidos vedėjas Darius Matas kalbina psichologą, seminarų ir grupių vyrams vedėją Antaną Grižą, kuris sako, jog vyrai vis dar bijo kitų vyrų, todėl mažiau linkę išsikalbėti net savo draugams.

Pasak pašnekovo, šiais laikais grynai vyriška problema – kaip rasti balansą tarp stuburo turėjimo ir širdies, t.y., ne tik mokėti būti pažeidžiamam, jautriam, atsiverti intymiam ryšiui su žmonėmis, bet ir pastovėti už savo ribas, pasirūpinti savo poreikiais, jausti sveiką santykį su savo agresija. Psichologo manymu, tarp šitų dviejų kraštutinumų daug vyrų šiuo metu blaškosi.

– Daug yra tokių vyrų, kurie geba tokį balansą turėti?

– Mano matymas, jeigu iš tiesioginės praktikos, apie visą globalų mastą būtų labai iškreiptas, bet aš daug domiuosi pasaulio tendencijomis, Lietuvos situacija. Iš to matosi, kad vyriškumas šiaip jau išgyvena krizę pagal įvairius psichikos sveikatos rodiklius: priklausomybes, savižudybes, rizikingą, savidestruktyvų elgesį, buvimą santykiuose. Didžioji dalis yra vyrų, kurie kenčia pagal visą šitą statistiką, ir panašu, kad to daugėja.

– Man teko skaityti, o ir pačiam patirti, kad dėl gyvenime patiriamo streso kaupiasi vidinė agresija ir tada atsiranda noras elgtis kažkaip nesaugiai, neapgalvotai, rizikingai. Tai gali būti neatsakingas vairavimas, neatsakingas alkoholio vartojimas ar kiti labai ekstremalūs veiksmai. Tai yra susiję?

– Taip. Galima žiūrėti keliais kampais. Vienas kampas – tai, pavyzdžiui, savidestrukcija, savižudybės arba žalingų įpročių turėjimas. Tai dažniausiai yra tokio bejėgiškumo ir pasimetimo, nusivylimo viskuo išraiška. Lygiai taip pat išorinė agresija, išorinis smurtas ir noras dominuoti.

Aš tikrai tikiu ir daug vyriškumą tyrinėjančių psichologų tarptautiniu mastu eina prie išvados, kad tai yra bejėgiškumo išraiška, kad daugelis vyrų šiais laikais jaučiasi bejėgiai, be galios, pasimetę, jiems neaišku, kas jie tokie, kokiu vyru galima būti, kokiu ne, jie neturi su kuo pasikalbėti apie tai, pasitarti. Vis labiau girdime, kad kritikuojamas vyriškumas ir tame kontekste agresija gali lengvai augti.

Galėtų būti toks pavyzdys: Amerikos mokyklose vyksta šaudynės, viena vertus, tai yra ginklų prieinamumo problema, bet kita vertus, visi tie šaudytojai yra vyrai – berniukai arba jau suaugę vyrai. Jeigu pasigilintume į tų vaikinų istorijas, jie visi išgyveno didžiulę deprivaciją, vienišumą, kažkokių santykių neturėjo, iš jų tyčiojosi, jie neturėjo jokių autoritetų, kurie tiesiogiai jais rūpintųsi, pasitikėtų, – tai yra susiję.

– Pradėjome pokalbį nuo to, kad vyriškumas išgyvena tam tikrą krizę šiuo metu. Dažnai galima matyti vyrų ir moterų komentarus socialiniuose tinkluose, kad šiais laikais nebeliko tikrų vyrų, jie yra kažkokie suskydę, pernelyg jautrūs, nevyriški. Kas tai yra tuomet? Pasipriešinimas besikeičiančiam vyriškumui? Tada atrodo, kad vyras turėtų būti kažkoks labai abejingas, nejautrus, šaltas ir tvirtas. Tokį vyriškumą bent jau ta visuomenės dalis norinti išsaugoti?

– Čia yra painu, pasakysiu. Prieš porą metų aš labai širsdavau, kai išgirsdavau visokius pasakymus „tikras vyras” ir panašiai. Tuo metu jau dirbau šioje srityje ir domėjausi. Man atrodė, kad yra tas „tikras“ ir „netikras“ vyras. Toks skirstymas yra labai žalingas. Visuomenė bando stumti žmones į tradicinį vyriškumą, o jie gal visai nenori būti tradiciniai vyrai, jie galbūt nori būti spalvoti, jautrūs, kūrybiški ir taip toliau, visai ne tokie tradiciniai stoiški ir grubūs vyrai.

Kai domiuosi, aš matau, kad branda irgi yra labai svarbu. Vienas iš vyriškumo krizės aspektų yra tai, kad jau kelinta berniukų karta per pastaruosius porą šimtų metų auga nematydami arti tėvo arba kito vyriško autoriteto. Taip jau pasikeitė visuomenė ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje, kad daug mažiau berniukų mato tėtį namuose arba jis grįžta labai pavargęs iš darbo, prisiminkime dar visus karus... Vaikas eina į mokyklą, kur mokytojos yra moterys.

Šiaip jau, nėra savaime blogai, kad moteris mokytoja ar mama augina, bet taip jau yra psichologiškai, kad mes stipriai tapatinamės, mokomės, kaip mums elgtis ir kaip mums būti pasaulyje, pagal savo lyties autoritetus, dažniausiai tėvus. Tiesiog yra tam tikra specifika, kurią gali perteikti tik kitas vyro kūną turintis asmuo.

Taip jau yra, kad per pastaruosius porą šimtų metų visuomenė labai keitėsi, vyko industrinė revoliucija, kiek augantis vyras, berniukas turi tiesioginio sąlyčio su kitais vyrais. Ir tuomet jis neturi pozityvių vyriškumo pavyzdžių, toks vyras užauga ir nelabai turi ką perduoti savo vaikams.

– Kitaip tariant, jeigu namuose mano tėtis nemoka parodyti savo emocijų, tai aš taip pat užaugu slopindamas kai kurias savo emocijas ir nemoku susidoroti su gyvenimiškais rūpesčiais?

– Būna įvairiai. Vieni iš mūsų pasirenka tapatintis su tėvu ir elgiasi panašiai. Kiti kaip tik pasirenka elgtis priešingai negu jis: kažką skaudaus patyrėme vaikystėje, man taip nepatiko, kaip tėtis elgėsi su manimi ar mama, kad „aš jau toks nebūsiu“.

Ir tada mes nueiname į kitą kraštutinumą – mes išvis susipykstame su savo vyriškąja dalimi. Yra daug vyrų, kurie ir terapijoje pas mane toliau gilinasi, eina į savęs pažinimą, kažkuriuo metu jie prieina prie įžvalgos: „eina sau, koks aš iš tikrųjų panašus į savo tėtį, ir kaip man baisu, kad aš esu toks panašus į jį“.

Psichologijos mokslas jau seniai įrodė, kad vaikas didžiąja dalimi mokosi per pavyzdį, per elgesį, kurį jis mato iš tėčio, mamos, televizoriaus, mokytojų, kaimynų.

– Kiek yra teisingas teiginys: vyrai nesikreipia į specialistus, jie, skirtingai nei moterys, dažnai visas emocijas laiko viduje?

– Nesu užtikrintas. Kai aš pakalbu su savo kolegomis, tai vyrai kreipiasi. Ir jeigu, pavyzdžiui, pažiūrėtume emocinės paramos tarnybos „Jaunimo linija“ statistiką, ten, man atrodo, 56 proc. skambintojų yra vyrai, berniukai, paaugliai ir šiek tiek mažiau negu pusė yra moterys.

Aš pastebiu, kad vyrams trūksta prieinamos ir priimtinos pagalbos formos. Čia mano tokia specializacija, kad aš matau, jog yra didelis poreikis psichologinės pagalbos prieinamumo. Reikėtų tokios vyrų specialistų erdvės arba net nebūtinai specialistų, bet kitų vyrų, kuriems rūpi.

Šiaip jeigu jau vyras sugalvoja, kad jam reikia savimi pasirūpinti, jis gali nueiti pas psichiatrą arba pas psichologą, bet dažniausiai šie specialistai yra moterys. Tai nebūtinai užkerta kelią, yra daugybė vyrų, kurie eina pas psichikos sveikatos specialistes moteris ir jiems tai padeda, bet daugelį tai atgraso nuo kreipimosi.

– Pačiam tenka kurti tokias erdves. Kokie yra vyrų atsiliepimai po to, kai jie susitinka su kitais vyrais, kurie turi tų pačių arba panašių išgyvenimų, rūpesčių? Kaip toliau viskas klostosi?

– Mes šiuo metu su kolegomis buriame vyrų „gentis“. Tai yra tokia reguliari, ilgalaikė paramos grupė, kur jie susitinka, čia nėra kažkokio terapeuto ir aš neprisiimu šio vaidmens. Jie patys būna kartu ir kalba apie svarbius vidinius dalykus. Ką patiria vyrai? Jie gali pradėti kalbėti apie dalykus, kuriems anksčiau neturėjo erdvės.

Pavyzdžiui, seksualumas yra ta tema, apie kurią daugelis vyrų neturi erdvės pakalbėti, nes tai yra labai jautrus dalykas, jis yra net ir labai politiškai įkrauta tema. Koks nors vyras gali turėti daug moterų draugių, bet jis nebūtinai ten galės pakalbėti apie šituos dalykus.

Jis daug ką nori ir išgirsti, sužinoti, kaip yra kitiems vyrams, pradedant nuo lytinio akto ir baigiant tuo, kaip tiesiog megzti ryšį, parodyti, kad jaučiu simpatiją moteriai, kaip būti poroje, kada nusileisti, o kada savo poziciją atstovėti, kaip suprasti, kur mano poreikis yra svarbesnis, o kur kito žmogaus.

Jau vien tokiose grynai vyrų temose jaučiamas didelis palengvėjimas. O kitas dalykas – kai vyrai reguliariai lanko tokią grupę, jie pamažu „atsilupa kaip svogūnai“. Yra labai gražu tai stebėti, nes sėdėdami tokiame rate mes galime pamažu vienas kitą įkvėpti: tu pasidalini kažkuo asmenišku, tai įkvepia ir mane atsiskleisti.

Taip pamažu mes nusiimame daug kaukių. Kartais vyrai sako: aš net nežinojau, kad aš nešioju tokią kaukę – pajutau, ir per buvimą su jumis nusiėmiau.

– Ką tai rodo? Kad iš tikrųjų vyrai nori tiesiog įsitikinti, kad tai, ką jie jaučia, išgyvena ir kiti vyrai, jog jų elgesys panašus?

– Gal net ne tiek svarbu, kad jie lygiai taip pat elgiasi. Kai aš nekalbu apie kažkokią savo gyvenimo sritį, kuri man yra labai svarbi, ir aš negirdžiu, kad kiti kalbėtų, aš tiesiog neturiu orientyrų ir atskaitos taškų: kas man yra norma, o kas jau nėra, kas man yra gerai, kas negerai, kokios mano vertybės šioje vietoje.

Aš pastebiu, kad nebūtinai kiti turi pritarti automatiškai, bet tiesiog susitikrinti: o kur aš esu, o kaip kitiems, kur aš esu unikalus, o kur yra bendražmogiška arba bendravyriška. Kita tema, kuri iškyla galbūt ilgiau pabuvus tokiuose vyrų ratuose – intymumo tema. Kai vyras lanko tokią grupę, kur mes visi kalbame apie savo jausmus, būname pažeidžiami, bet ir atstovime savo poziciją, pykstame, konfliktuojame, tačiau mokomės tai daryti brandžiai, pamažu atsiranda gilesnis intymumas, kurio daugelis mūsų nesame patyrę su kitais vyrais.

Mes galime intymiai būti su vienas kito ašaromis, arba su pasimetimu, pykčiu, baime. Daugelis heteroseksualių vyrų atranda, kad jaučia meilę kitam vyrui, ir tai nėra būtinai seksualinė trauka, bet tai yra toks pasimetimas, didžiulis atradimas. Pietinėse kultūrose, Arabų šalyse tarp vyrų yra daug glaudesnis ir šiltesnis bendravimas, daug daugiau emocinio ryšio vienas su kitu, mes šio dalyko galime pasimokyti.

– Kai kurie žmonės gali pagalvoti, kad juk tam yra draugai, prie jų mes galime būti savimi ir papasakoti tai, kas mus skaudina, dėl ko mums yra neramu. Vis dėlto dabar imu suprasti, kad vistik sudėtinga prie draugų būti savimi ir pasakoti tuos skaudžius dalykus?

– Aš netgi pasakyčiau dar aštriau, kad nemažai vyrų neturi tikrų draugų, gal net nesuvokia, kokie gali būti draugai, koks gali būti geras draugas kitas vyras. Vyrai bijo vyrų, galima taip sakyti. Mums taip reikia emocinio supratimo iš kito vyro, bet mes bijome kitų vyrų, nes mes iš jų patyrėme daug smurto. Mes matome visuomenėje, filmuose, kad vyras turi būti stiprus ir bijome, kad jeigu aš suglebsiu, tai kitas vyras pradės iš manęs šaipytis, vėl mane statyti atgal į vyriškumo rėmus.

Mes galų gale nemokame kalbėti apie jausmus, mes nepasitikime, kad kitas vyras mokės kalbėti apie tuos jausmus, tai yra nesaugu. Mes dar turime didžiulę homofobijos atmosferą Lietuvos visuomenėje, yra baisu, kad jeigu jau bent kokį emocinį artumą parodysiu kitam vyrui, tai jau viskas, čia jau homoseksualumas, mūsų visuomenėje tai didžiausia nuodėmė. Tam tikra prasme mūsų „gentyse“ vyrai mokosi turėti gilesnę draugystę su kitais vyrais.

– Kaip vyrai gali mokytis būti kitokie? Kaip jie gali patys sau padėti ir žingsnis po žingsnio drąsiau reikšti savo emocijas, kalbėti apie tai, kas viduje, ką skauda?

– Yra tie du kraštutinumai, kuriuose daugelis vyrų save randa: arba jie turi per daug stuburo ir per mažai širdies, arba turi per didelę širdį ir per mažai stuburo. Jeigu vyras save labiau randa jautrumo poliuje, tai dažnai toks vyras turi daugiau draugių moterų, negu vyrų. Pirma mano rekomendacija – pabandyti daugiau leisti laiko su vyrais.

Daugelis tokių vyrų auga girdėdami savo motinų versijas apie vyrus, nes pvz., auga be tėvo, arba tėvas yra emociškai nepasiekiamas, jis pats nekalba apie savo vidinį pasaulį, bet mama labai noriai kalba. Tuomet toks vyras užauga turėdamas motinos versiją apie tai, kas yra vyras, koks jis turi būti. Tiesiog labai sveika atsvara yra daugiau laiko praleisti su kitais vyrais.

Nebūtinai eiti bendrauti su tokiais vyrais, kurie tave gąsdina, yra nemalonūs, bet ieškoti tokių žmonių, su kuriais gera leisti laiką. Vyro savivertė labai priklauso nuo to, kaip juos vertina moterys. Reikėtų suprasti, jog aš esu vertingas kaip vyras pats savaime nepriklausomai nuo to, ar mane kažkokia moteris mėgsta.

Jeigu vyras yra tame kitame grubumo poliuje, tai jam kaip tik reikės labiau mokytis švelnėjimo ir čia tiesiog jį kviesčiau atkreipti dėmesį, koks jo santykis su savo pažeidžiamumu. Tiesiog norisi pasiūlyti idėją, jog pažeidžiamumas yra galia, jėga. Jeigu aš noriu būti laimingas, turėti mane praturtinančius santykius, aš turiu būti intymus, tuo pačiu ir pažeidžiamas. Galima rasti tą balansą ir verta jo ieškoti.

– Aptarėme, kad gyvenimo stresas sukelia įvairius jausmus, vidinę agresiją. Kaip su tuo susidoroti? Aš, pavyzdžiui, esu pastebėjęs, kad jeigu ieškai plačiajame internete įvairių patarimų, ką daryti, tai gali rasti tokių bendražmogiškų pasiūlymų: medituoti, sportuoti, užsiimti joga. Aš įsivaizduoju, kad yra tikrai labai daug žmonių, kurie sako: na jau ne, tikrai aš gyvenime nemedituosiu, nei aš ta joga užsiiminėsiu. Vadinasi, man tie būdai yra netinkami, tai nieko daugiau padaryti ir nebegaliu. Bet juk galima ir kitokių būdų rasti, kaip tą savo kylantį pyktį suvaldyti?

– Aš dažnai pastebiu, kad ir kiek yra labai genialių patarimų, kaip sau padėti, kaip savimi pasirūpinti, tačiau galiausiai tenka pačiam žmogui atsirinkti. Aš siūlau tiesiog nenuleisti rankų, prisiimti atsakomybę ir ieškoti toliau, nes informacijos yra pilna.

Pyktį galime valdyti keliais būdais. Viena strategija – visiškai užgniaužti tą pyktį ir jį nukreipti į save. Tada būna, kad žmogus pvz., agresiją išreiškia pasyviai, jis tiesiai neišsako to pykčio, jis to neįsisamonina, jį kažkas erzina, bet jis nieko su tuo nedaro, ir tai tada pilasi per kraštus, jis pasidaro kandus, nemalonus būti, jisai galbūt asmeninę agresiją nukreipia į save, pradeda savęs nekęsti, save kaltina ir t.t.

Tai čia tas didžiulis savęs kaltinimas, kritikavimas yra į save nukreipta agresija. Kitas kelias, kuris yra būdingas vyrams, yra išveika. Pvz., kažkas santykiuose labai sunervina, na ir eina į sporto salę, ten kilnoja geležį, kad tik prasiventiliuoti. Tai nėra pats blogiausias būdas, jis yra adaptyvus, tuo pat metu pasportuoji, bet iš tikrųjų yra vertybė, kai aš galiu patirti jausmą ir jį jausti kito žmogaus akivaizdoje.

Čia sakyčiau yra siekiamybė. Gali būti laipteliai: jeigu aš nedrįstu partneriui, tai gal aš kitam žmogui išdrįsiu, gal kokiam draugui arba draugei, gal aš į kokią „Jaunimo liniją“ paskambinsiu arba pas psichologą apsilankysiu, gal aš neišdrįstu moterims rodyti, bet vyrams išdrįsčiau. Tiesiog ieškoti tokių tarpinių laiptelių, kurie palengvintų kelią.

Sakyčiau, siekiamybė yra jausmus jausti kito žmogaus akivaizdoje ir mokytis tą daryti kažkaip taikiai, nes net ir pyktis pats savaime nėra destruktyvus jausmas. Galima labai ramiai ir su meile pasakyti, kaip tu mane pertrauki ir aš supykstu, erzinuosi, prašau to nedaryk, ir tame nėra jokio destruktyvumo, bet daugelis mūsų galbūt neturime tam pakankamai praktikos.

Visas pokalbis – liepos 23 d. laidos „10–12“ įraše.

Parengė Klaudija Daujotaitė.