Gyvenimas

2019.11.16 15:52

Atsidūrusiems gyvenimo kryžkelėje Algirdas Toliatas pataria, kaip ugdyti savigarbą ir charizmą

knygos ištrauka
LRT.lt2019.11.16 15:52

Iš pirmo žvilgsnio paprasčiausi klausimai atrodo tie, į kuriuos sunkiausia atsakyti. Iš jų, ko gera, patys sudėtingiausi, kuriuos žmogus užduoda sau: kas aš esu ir ko noriu iš gyvenimo. Kol kas panagrinėkime pirmąjį, rašoma kunigo Algirdo Toliato knygoje „Ramybė tau“.

Knygos ištrauka:

Mes tiek laiko gyvename kitų gyvenimais – neatsiplėšdami nuo socialinių tinklų, mėgindami patikti ir įtikti, vykdydami savo pareigas ir įsipareigojimus, kad kartais patiems sunku suprasti, kas esame.

Jei užsiimame kontempliacija – bet kokios formos, – tai panirus į tylą, tuštumoje ir ramybėje gali atsiskleisti tikroji mūsų esmė. Tačiau dauguma žmonių gyvena nuolatiniame išorinio pasaulio triukšme, kuris trukdo įsiklausyti į savo širdį.

Taip ir su savimi – jei neskirsi sau dėmesio, niekada savęs nepažinsi.

Šių dienų pasaulyje, kuriame mes tiek blaškomės ir vienu metu atliekame begalę darbų, sutelkti dėmesį į save gali medituodamas, ramiai vaikščiodamas po sodą ar tiesiog prisėdęs bažnyčioje ant suolo, kad susikauptum ir pajustum tylą.

Prieš tai vertėtų iš anksto pasiruošti, iškelti sau klausimus ir atsakymus, kuriuos apmąstysi per akistatą su savimi.

Galbūt geriau pažinti save tau padės vadinamasis „Prousto klausimynas“. Į jį sudėti klausimai, kuriuos rašytojas paauglystėje buvo nusiuntęs savo draugei Antoinettei Faure, būsimo Prancūzijos prezidento dukrai. Po kelerių metų, kai jam sukako dvidešimt, Marcelis Proustas pats atsakė į panašų, tik išsamesnį klausimyną.

Prabėgus šimtmečiui daug kas laiko šį klausimyną asmenybės testų pirmtaku. Peržvelkime kai kuriuos įdomiausius klausimus, kuriuos gali užduoti sau, kad geriau save pažintum ir labiau mylėtum.

– Koks svarbiausias tavo charakterio bruožas?

– Kokią kito žmogaus savybę vertini labiausiai?

– Koks tavo didžiausias trūkumas?

– Kokio svetimo įpročio nekenti labiausiai?

– Kokiam trūkumui esi atlaidžiausias?

– Koks tavo mėgstamiausias užsiėmimas?

Nepripažįstama, kad liūdesys – normali dvasios būsena, savaime suprantama susiklosčius nepalankioms aplinkybėmis ar tada, kai mums reikia pokyčių.

– Kokia tavo įprasta dvasios būsena?

– Koks tavo laimės idealas?

– Kuo norėtum būti, jei nebūtum tuo, kas esi dabar?

– Kaip norėtum numirti?

– Ar turi gyvenimo šūkį?

Ieškodamas atsakymų į šiuos klausimus, būsi priverstas stabtelėti kasdienybės verpete ir pažvelgti į veidrodį. Į veidrodį, kuriame išvysi savo sielą, neabejotinai vertą meilės. Ir pirmiausia – savo paties.

Vertingos ir bevertės ašaros

Puiku rasti atokvėpį, kai gali užduoti sau klausimus, kurie padėtų geriau pažinti ir labiau mylėti save, bet gyvenime būna akimirkų, kai išorinė sumaištis atima iš mūsų dvasios ramybę. O kartais ir pasitikėjimą savimi.

Tačiau nebūtinai taip turi atsitikti.

Stresinė situacija gali būti naudinga – ji gali pažadinti tavyje kūrybingumą, priversti peržengti pažįstamo pasaulio ribas ir ryžtis permainoms.

Liūdesys taip pat yra pernelyg nuvertinamas. Mums apgaulingai peršama mintis, kad su juo reikia kovoti – psichoterapija ar vaistais – ir ginti jį šalin.

Nepripažįstama, kad liūdesys – normali dvasios būsena, savaime suprantama susiklosčius nepalankioms aplinkybėmis ar tada, kai mums reikia pokyčių.

Tačiau tai nereiškia, kad reikia mėgautis savo liūdesiu, prisiimant aukos vaidmenį.

Mėgstu kalbėti apie vertingas ir bevertes ašaras.

Pirmosios – tai tos, kurios, patyrus didelį sukrėtimą, leidžia mums mąstyti, bręsti ir keistis. Jos padeda išsivaduoti iš tam tikrų patirčių, atitrūkti nuo jų. Tokios ašaros – būtinos, kad įvyktų virsmas.

Bevertės ašaros – tos, kurios liejasi iš gailesčio sau ir neatneša jokių pokyčių. Tai ašaros, kaltinančios pasaulį žiaurumu, iš jų negimsta savikritiški apmąstymai, verčiantys kitaip pažvelgti į gyvenimą. Mes tiesiog mėgaujamės savo kančia, jaučiamės nuskriausti, nelaimingi. Jos neatsiejamos nuo nuostatos, kad mūsų gyvenime niekas nepasikeis, nes jis beviltiškas ir be prošvaisčių.

Toks liūdesys neišvengiamai stumia į depresiją, nes neleidžia pasimokyti iš patirties ir pradėti naują etapą.

Tačiau kai liejame vertingas ašaras, nors gyvenimas priverčia stabtelėti, tyliai įsijungia mūsų vidinis kompiuteris. Kaip ir tada, kai mus pakerta liga, būname priversti skirti neįkainojamo laiko sau ir paklausti savęs svarbių dalykų:

– Kas man atsitiko?

– Kodėl man tai atsitiko?

– Kaip galiu išnaudoti šį laiką, kad tapčiau geresnis, nei buvau?

– Kokie bus mano kiti žingsniai?

Tokie klausimai – bet kokio virsmo preliudija.

Gyvenimas pats mums prabyla, tik reikia į jį įsiklausyti.

Pirmiausia pats nuspręsk, kiek esi vertas. Tik tada galėsi įrodyti savo vertę kitiems.

Dievas mums šnabžda meilės kalba, kalba sąžine ir šaukia skausmu. Jei neišgirsi savo gyvenime meilės šnabždesio, sunkios akimirkos, kurias išgyveni, virs tuščia kančia, bevertėmis ašaromis.

Jei išgyvendamas liūdesį įsiklausysi į jo slaptą žinią, būsi pasiryžęs bet kokiems reikiamiems pokyčiams. Tada ašaros ves tave tolyn ir praskaidrins mintis.

Libano poetas Kahlilis Gibranas rašė:

„Neiškeisčiau savo širdies juoko į daugybės žmonių laimę ir nebūčiau patenkintas paversdamas savo ašaras, sukeltas mano kenčiančios savasties, ramybe. Karštai tikiuosi, kad visas mano gyvenimas šioje žemėje amžinai bus ašaros ir juokas.

Ašaros, kurios nuskaistina mano širdį ir atskleidžia man gyvenimo bei jo misterijos paslaptį,

Juokas, kuris suartina mane su kitais žmonėmis;

Ašaros, kurios sujungia mane su kenčiančiaisiais,

Juokas, kuris simbolizuoja visos mano egzistencijos džiaugsmą.“

Juokas, kad galėtume švęsti gyvenimą, ir ašaros, kad galėtume paversti jį geresniu, – vidinė alchemija, turinti didžiulę galią. Tik taip mes galime atsigręžti į praeitį ir apmąstyti savo patirtis. Būtų nuostabu, jei darytume tai išmintingai, mylėdami save ir atmindami, kad viskas, kas nutinka, gali išeiti į gera. Ir tada, jei neskubėsime ir būsime atkaklūs, darysime stebuklus.

Kas gali nuspręsti, kiek tu vertas

Oscaras Wilde`as sakė, kad meilė sau – visą gyvenimą trunkančio romano pradžia. Bėda ta, kad daugelio žmonių niekas nemoko, kaip išsiugdyti savigarbą.

Tai liudija pasakojimas apie mokinį, kuris kartą kreipėsi į savo mokytoją pagalbos. Buvo nusiminęs ir visai nebepasitikėjo savimi. Labiau už viską pasaulyje troško būti vertinamas aplinkinių, bet nujautė, kad negali tuo pasigirti.

Kad mokinys suprastų, kur slypi bėda, mokytojas liepė jam eiti ir parduoti senovinį nežinomo dailininko paveikslą ir pasakė, kokią sumą nori už jį gauti.

Mokinys visą dieną vaikščiojo pas kolekcininkus, stengdamasis atlikti mokytojo patikėtą užduotį, bet visi siūlė tik menkus pinigus. Mokiniui nieko nepavyko įtikinti, kad paveikslas vertas tiek, kiek jis prašo.

Kad būtume charizmatiški, reikia ne tik pozity­vaus požiūrio, bet ir – labai svarbu – sutarti su savimi, pažinti save ir mylėti.

Grįžęs jis papasakojo apie tai savo mokytojui, o šis atsakė:

– Nenusimink. Akivaizdu, kad norint parduoti daiktą už tokią kainą reikia žinoti jo tikrąją vertę. Parašas ant šio paveikslo – kadaise labai garsaus menininko, tik jis pasirašė pseudonimu. Iš tikrųjų pateikęs autorystę liudijančius dokumentus su žinovo parašu, kuriuos aš turiu, gautum triskart tiek, kiek tau sakiau.

– Tai kodėl liepėt jį parduoti už mažesnę sumą? – apstulbęs paklausė mokinys.

– Norėjau, kad suprastum, ko iki šiol nesupratai. Akivaizdu, kad tu kur kas vertingesnis, nei daugelis, ko gera, apie tave mano, bet tavo vertę mato tik žinovai, tokie, kaip tas, kuris apžiūrėjo tavo siūlytą paveikslą. O ar žinai, kas yra geriausias žinovas, galintis nuspręsti, kiek esi vertas?

Jaunuolis papurtė galvą, ir mokytojas jam atsakė:

– Tas žinovas esi tu. Metas keisti savo požiūrį. Pirmiausia pats nuspręsk, kiek esi vertas. Tik tada galėsi įrodyti savo vertę kitiems.

Penkios gairės, kaip ugdyti savigarbą

Jei jau suprantame, kaip svarbu save mylėti ir gerbti, pateiksiu keletą gairių, kaip ugdyti ir stiprinti savigarbą.

1. Atsikratyk išankstinių nuostatų apie save. Galbūt kai kurios iš jų tau buvo įteigtos, arba tu pats metams bėgant susikūrei tam tikrą savo paties vaizdinį. Atsisakyk jų, ypač negatyvių ir tave ribojančių minčių. Pamiršk, ką kadaise galvojai, – gniuždančios mintys ir įsitikinimai gali likti praeityje, – suteik sau laisvę būti tokiam, koks esi čia ir dabar.

2. Stenkis nelyginti savęs su kitais. Kadangi tu unikalus, beprasmiška matuoti save kitų žmonių matu, nes tai veda tik į neviltį. Didžiausia tavo pergalė, kaip kalbėjome antrame skyriuje, – siekis šiandien būti geresniam nei vakar.

3. Rūpinkis savo kūnu. Tai ne tuštybė. Žmonės, kurie rūpinasi savo išvaizda, sveikai maitinasi ir mankštinasi, kartu ugdo ir savigarbą. Gerbdamas tai, ką tau davė gamta, ir sveikai gyvendamas, jausi pasitikėjimą savimi, kurį tau teiks tavo kūnas.

4. Filosofiškai žvelk į susiklosčiusias aplinkybes. Jau žinai, kad pasaulis – permainingas, kaip ir aplinkinių nuomonė, todėl neleisk, kad tavo savigarba priklausytų nuo to, kas vyksta šią akimirką, ir juo labiau nuo to, ką kur nors nugirsti. Kai tau bus sunki diena, prisimink žodžius, išgraviruotus žiede, kuris, pasak sakmės, suteikė karaliui galią: Ir tai praeis.

5. Būk naudingas kitiems. Geriausiai jaučiamės, kai padarome šiame pasaulyje ką nors gera, padedame kitam žmogui ar žmonių grupei, kuriai mes reikalingi. Jei pripažinsi savo talentus, rasi ne vieną progą panaudoti juos bendruomenės tikslams.

Tu vertas savo paties pagarbos, nes esi vienintelis, nepa­kartojamas ir užimi savo vietą visatoje.

Būtent apie tai yra labai šviesūs šv. Teresės iš Kalkutos žodžiai – malda, kurioje pateikiama veiksminga formulė, kaip įveikti neviltį.

Kai lieku tuščiomis rankomis, atsiųsk man tą, kuris stokoja.

Kai man stinga laiko, atsiųsk man tą, kuriam tuo metu reikia pagalbos.

Kai patiriu pažeminimą, suteik man progą ką nors pagirti.

Kai netenku drąsos, atsiųsk man tą, kurį reikia padrąsinti.

Kai noriu būti suprastas, atsiųsk man tą, kuriam reikia, kad jį suprasčiau.

Kai noriu, kad kas nors manimi pasirūpintų, atsiųsk man tą, kuriuo galėčiau pats rūpintis.

Kaip būti charizmatiškam

Kuo pasižymi žmonės, kurie iš pirmo žvilgsnio lyg ir nie­kuo neišsiskirdami traukia aplinkinius? Tie, kurie neriasi iš kailio, kad visiems įtiktų, dažnai savęs to klausia.

Žmogaus elgesio žinovai paprastai priskiria šį magnetiz­mą vienam asmeniniam bruožui – pasitikėjimui savimi. Ši savybė vadinama charizma. Naujajame Testamente šis žodis, kilęs iš graikiško „charisma“ (dovana), kurio šaknis „charis“ (malonė), reiškia dovaną. Ją Šventoji Dvasia suteikia žmogui, kad jis skleistų bendruomenėje tikėjimą.

Mūsų laikų visuomenėje šis talentas suprantamas kaip sugebėjimas patikti ir daryti įtaką žmonėms. Sociologai, filo­sofai, menininkai ir verslo žmonės dažnai svarsto, kas yra cha­rizma. Iš pradžių buvo manoma, kad ji – įgimta, kad žmonės jau ateina į pasaulį turėdami šią dovaną.

Tačiau, pasak žinovų, galimas ir kitoks požiūris. Jų nuo­mone, asmeninį magnetizmą galima susikurti, o tada svarbu štai kas:

– pasitikėti savimi,

– išlikti ramiam stresinėmis situacijomis,

– džiaugtis gyvenimu,

– stengtis padėti,

– pozityviai nusiteikti: šypsotis, ramiai kalbėti, maloniai elgtis,

– būti atidžiam ir dėmesingam: išklausyti kitą, būti empatiš­kam,

– būti tvirtam: žinoti, kur tavo ribos, ir aiškiai jas parodyti.

Žodžiu, kad būtume charizmatiški, reikia ne tik pozity­vaus požiūrio, bet ir – labai svarbu – sutarti su savimi, pažinti save ir mylėti. Tai kelia kitiems pasitikėjimą. Meilė sau – tikras magnetas, nes save mylintys žmonės gali išmokyti ir kitus mylėti save. O tai – didžiausia dovana.

Jei iki šiol savęs nemylėjai, pats metas pradėti. Rašytojas Aldousas Huxley sakė, kad yra tik viena maža visatos kertelė, kurią išties galima patobulinti, – tai esi tu pats.

Tu vertas savo paties pagarbos, nes esi vienintelis, nepa­kartojamas ir užimi savo vietą visatoje. Kaip debesys, kurie ima, kad atiduotų, taip ir tu turi puoselėti meilę sau, kad vė­liau pasidalytum ja su pasauliu.

Penktoji kunigo Algirdas Toliato knyga „Ramybė tau“ – tarptautinis projektas, gimęs Vilniaus knygų mugėje. Parašyta ispanų kalba ir skirta pasaulinei auditorijai.

Pats autorius šią knygą vadina pasaulietiškiausia ir kalba apie esminius, anksčiau ar vėliau daugeliui iškylančius gyvenimo klausimus. Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę? Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis? Kodėl reikia paleisti praeitį? Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo? Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti?

Taip pat skaitykite