Gyvenimas

2019.10.28 20:42

Algirdas Toliatas dalijasi ne viena auksine taisykle: susitaikyk su savimi – susitaikysi su gyvenimu

knygos ištrauka
LRT.lt2019.10.28 20:42

Penktoji ispanų kalba parašyta ir pasaulinei auditorijai skirta kunigo Algirdo Toliato knyga „Ramybė tau“ – tarptautinis projektas, gimęs Vilniaus knygų mugėje. Pats autorius šią knygą vadina pasaulietiškiausia ir kalba apie esminius, anksčiau ar vėliau daugeliui iškylančius gyvenimo klausimus.

Kas atima iš mūsų ramybę ir laimę? Ar gali kliūtys gyvenime tapti galimybėmis? Kodėl reikia paleisti praeitį? Kaip per smulkmenas nepamesti tikslo? Kaip išmokti ne tik žiūrėti, bet ir matyti?

„Susitaikyk su savimi. Susitaikysi su gyvenimu“, – teigia A. Toliatas knygoje „Ramybė tau“. Siūlome susipažinti su knyga ir paskaityti ištrauką.

Penkta tiesa, kurios nepaneigsi

Niekaip nesužinosi, ką galvoja kiti

Dažnai mes patys drumsčiame sau ramybę svarstydami, ką apie mus galvoja kiti.

Jei prie lifto sutiktas kaimynas kalbus mažiau nei įprastai, tai gal jis ant mūsų pyksta? Gal vakar vakare per daug triukšmavome? Jei geriausias draugas tą pačią akimirką neatsako į SMS žinutę, tai, matyt, tu jam atsibodai ir jam labiau rūpi kitos draugystės. Jei viršininkė nesišypso ir užėjusi į kabinetą atrodo įsitempusi, turbūt ruošiasi atleisti kai kuriuos darbuotojus, tarp jų ir tave.

Nuolatos leidžiamės į tokias spėliones.

Gal kaimynas prie lifto mintyse skaičiuoja mokesčius, kuriuos teks sumokėti šį mėnesį. O geras draugas neatsako, nes jis – nesibaigiančiame darbo posėdyje arba žiūri kino teatre beveik trijų valandų trukmės filmą. Galimas daiktas, kad viršininkė tiesiog prastai jaučiasi ir šįryt jai buvo sunku išsiruošti į darbą.

Kadangi negalime žinoti, kas kitam nutiko ir kas dedasi jo mintyse – kartais jis ir pats to nežino, – kuriame apokaliptines teorijas, kurios atima iš mūsų ramybę, o liūdniausia, kad kartais verčia absurdiškai elgtis susitikus su kitu žmogumi.

Istorija, kurią netrukus papasakosiu, – vienas iš pavyzdžių.

Dailininko svarstymai

Mano girdėtas pasakojimas – variacija „žmogaus su plaktuku“ tema. Ši analogija naudojama psichologijoje kalbant apie iracionalias nuostatas, kuriomis remdamiesi kartais bendraujame su kitais.

Tiek Poliui, tiek Pjerui pavyko įgyvendinti savo svajonę ir apsigyventi kerinčiame Provanso krašte, kvapiose Prancūzijos žemėse, kurių gamtos spalvos teikė įkvėpimo jų drobėms.

Taip pat skaitykite

Miestelyje abu dailininkai garsėjo savo keistenybėmis ir buvo kalbama, kad jiedu varžosi, kuriam pirmam pavyks perteikti vasaros pradžios spalvas.

Vieną skaistų rytą Polis, susiruošęs tapyti levandų pievą, pastebėjo, kad molbertas pakrypęs ir jį reikia ištiesinti. Varžtelis buvo nesusidėvėjęs, bet taip stipriai priveržtas, kad reikėjo atsuktuvo.

Nesėkmingai paieškojęs savo dirbtuvėje, nutarė pasiskolinti jį iš kaimyno dailininko, gyvenusio vos už poros šimtų žingsnių nuo jo namų.

Tačiau einantį per lauką Pjero sodybos link Polį apniko abejonės:

„Gerai pagalvojus... vakar miestelio užeigoje jo nemačiau. Gali būti, kad jis užsisklendęs namie su didžiule drobe ir nenori būti trukdomas...

O gal jis netapo, tik skaito kokį nors istorinį romaną, mat tokie jam labai patinka. Ir storiausią tomą, nes Pjeras iš tų, kurie knygas perka pagal svorį. Gal net supyks, jei atitrauksiu jį nuo skaitymo. Galimas daiktas, netgi pareikš, kad po ranka neturi jokio atsuktuvo. Ir kartu pasirūpins, kad negalėčiau tapyti toliau. Žino, kad aš rugsėjį rengiu parodą, ir neapsakomai siunta, nes pats mėnesių mėnesius gali tapyti vieną vienintelį paveikslą... Pavyduolis.“

Nuo šios minties, kuri apsėdo jį lyg koks plepus velniūkštis, Polis suraukė kaktą ir toliau mintyse bėrė:

„Kadangi jis net pažiūrėti į mane negali, nepaskolinęs atsuktuvo gautų pasidžiaugti, kad neturiu kaip ištiesinti pasvirusios drobės. Ir iš kur toks šykštumas? Jeigu jis manęs ko nors paprašytų, akimirksniu duočiau. Aš juk nebijau, kad jis mane nustelbs.

Aš pats nė karto nesu jo paniekinęs, ir jis neturi teisės man atsakyti. Kaip jis gali atsakyti? Jokio padorumo iš tų, kurie tyčia kartina tau gyvenimą, po perkūnais!“

Apniktas karčių minčių, Polis smarkiai plakančia širdimi priėjo kaimyno dailininko namus. Jautė apmaudą, kad negali išspręsti savo bėdos be to menkystos pagalbos.

Pamatęs jį ateinantį, Pjeras su šypsena atidarė duris ir su puodeliu rankoje išėjo jo pasitikti:

– Labas rytas, Poli! Šiandien toks ankstyvas... Gal nori kavos?

– Nereikia man nei tavo atsuktuvo, nei tavo kavos, veidmaini paskutinis! – atrėžė jam Polis ir, genamas savo vaizduotės, pasuko atgal.

Neteisk ir nebūsi teisiamas

Ką tik papasakota istorija atrodo kiek perdėta, bet ji taikliai perteikia keistus viražus, kartais kylančius mūsų vaizduotėje ir galiausiai nuteikiančius mus prieš kitus.

Ir taip būna ne tik pavieniams žmonėms.

Kritikuodami kitas kultūras, religijas ar kitokius požiūrius į pasaulį, mes taip pat linkę į negatyvius apibendrinimus, kurių vienintelis pagrindas – vienur ar kitur nugirstos išankstinės nuomonės.

Todėl man labai patinka linksmas pasakojimas apie Winstoną Churchillį, kuris, paklaustas, ką mano apie prancūzus, atsakė: Neturėjau garbės su visais susipažinti.

Apie prastą įprotį teisti daug kalbama Biblijoje. Garsieji Evangelijos pagal Luką žodžiai – labai iškalbingi ir šių dienų visuomenėje tokie pat aktualūs, kaip senais laikais:

Neteiskite ir nebūsite teisiami; nesmerkite ir nebūsite pasmerkti; atleiskite, ir jums bus atleista. Duokite, ir jums bus duota; saiką gerą, prikimštą, sukratytą, ir su kaupu atiduos jums į užantį. Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.

Nors mums atrodo, kad visai neteisiame ir nesiremiame jokiomis išankstinėmis nuostatomis, iš tiesų sunku atsikratyti įpročio nepagalvojus kritikuoti ir reikšti savo nuomonę. Galbūt todėl, kad tai lengviau, nei keistis patiems.

Kitame puikiai žinomame Evangelijos pagal Luką skaitinyje randame:

Kodėl gi matai krislą savo brolio akyje, o nepastebi rąsto savojoje? Arba kaip gali sakyti broliui: „Broli, leisk, išimsiu krislą iš tavo akies“, – pats nematydamas savo akyje rąsto?! Veidmainy, pirmiau išritink rąstą iš savo akies, o paskui pažiūrėsi, kaip iš brolio akies krislelį išimti.

Prastas įprotis teisti daugeliui žmonių būdingas gal dėl to, kad jie patys nuo vaikystės buvo nuolat stebimi ir teisiami tų, kuriais ir pačiais buvo dvejojama. Toks polinkis – tarsi amžinos, sunkios grandinės, kurios kausto ir nedaro mums garbės, nes, kad ir ne iš piktos valios kritikuojame, kitų akyse prastai atrodome.

Ar tau kelia pasitikėjimą žmonės, kurie visur ir visada išsako tik blogą nuomonę? Nesunku nuspėti, kad kitą kartą jie už akių smerks ir tave. Todėl pernelyg kritiški žmonės nėra labai mėgstami.

Mes nesame teisėjai, bet dažniausiai prisiimame jų vaidmenį todėl, kad nesugebame perprasti kitokio nei mūsų elgesio. Todėl peikiame kitų žodžius, veiksmus ir poelgius, o kartais kritikuojame net išvaizdą.

Apžvelkime keletą priežasčių, kodėl absurdiškai tampame „seikėjančiais teisėjais“, apie kuriuos kalbama Evangelijoje pagal Luką.

–Nejaukiai jaučiamės šalia kito žmogaus. Gal baiminamės, kad jis gali mus nustelbti? Suvokiame jo kitoniškumą kaip grėsmę.

– Žmogus rengiasi, kalba arba elgiasi kitaip, nei esame įpratę matyti, ir tai sukelia nerimą. Niekaip jo neperprantame, ir tai išmuša iš pusiausvyros. Kitoniškumas mus trikdo.

– Jaučiame būtinybę manyti, kad mūsų požiūris – geras ir teisingas, o kito – ne, tarsi pripažinę skirtumus suabejotume savo vertybėms. Laikome save pranašesniais ar turinčiais teisę nurodinėti kitam, kaip gyventi. Kitoniškumą laikome klaida.

Šias priežastis galima apibūdinti dviem žodžiais: tai baimė ir sustabarėjimas. Jei nuolatos teisiame, vadinasi, mes nenusiteikę mokytis, keistis, atsiverti naujoms patirtims. Galbūt todėl ir pavydime kitiems.

Atsikratyti baimės ir sustabarėjimo mums padės du stebuklingi žodžiai: subjektyvumas ir atjauta. Kai įsisąmoniname, kad vienos tiesos nėra ir viskas yra subjektyvu, nustojame smerkti.

Kita vertus, reikia susimąstyti, kas slypi už mūsų kritiškų vertinimų. Kritikuoji kitą dėl to, ką darai pats? O gal dėl to, kad esi piktas ar nusivylęs?

Atsakius sau į šiuos klausimus, santykiai su kitais galbūt taps taikesni, o tavo paties širdyje atsiras daugiau ramybės. Nes, užuot kritikavus, kur kas svarbiau suprasti, priimti ir mylėti kitus tokius, kokie jie yra, pripažinti juos. Kitaip sakant, nustoti teisti.

Nors esi kritikuojamas, nesustok pusiaukelėje

Daugiau nei prieš du tūkstantmečius Aristotelis teigė, kad kritikos beveik neįmanoma išvengti, nebent tu niekam nerūpi.

Gyvenimo keliu visada einame drauge su kitais, ir kartais tai sudėtinga. Gali būti atsikratęs poreikio įrodyti savo tiesą ir suprasti, kad kiekviena nuomonė yra subjektyvi, tačiau aplinkiniai gali pasirodyti ne tokie brandūs.

Kita vertus, svetimos nuomonės nepaisyti nelengva.

Net žinodami, kad mes teisingame kelyje, dažnai nerimaujame, ką apie mus galvoja kiti. Tiksliau, ką, mūsų nuomone, jie apie mus galvoja. Kai mums pernelyg svarbu, kaip jie į mus žiūri arba kaip, mūsų galva, į mus žiūri, vien pagalvojus, ką pasakys žmonės, mus užplūsta nerimas.

Tai išmuša iš pusiausvyros, ir mes jau nebežinome, ar patikti sau, ar kitiems.

Atgauti ir/arba išsaugoti šią pusiausvyrą, pasak rašytojo ir filosofo Ralpho Waldo Emersono, yra laimės laidas, nes būti savimi pasaulyje, kuris nuolat siekia paversti jus kitokiu, yra didžiausias laimėjimas.

Siekiant šio tikslo, R. W. Emersonas siūlo pasikliauti intuicija – šeštuoju jausmu, apie kurį kalbėjome trečiame skyriuje, tai yra atsiskleisti, koks esi iš tikrųjų.

O tam reikia gyventi ne baime, o meile. Kai nukreipi žvilgsnį į save, savo planus, žmones, kuriuos myli ir kurie myli tave, darosi nebesvarbu, ar įtinki, ar neįtinki kitiems.

Jei vis dar netiki, kad įstengsi, štai keli būdai susitaikyti su savimi:

– Atpažink nepagrįstus įsitikinimus apie save. Gal jie lydi tave nuo vaikystės.

– Pripažink, kad negali įtikti visiems. Juo labiau, jei nuvertini save. O gal tie kiti yra tobuli?

– Nepamiršk, kad tau duota valios laisvė. Turi teisę rinktis, kaip gyventi.

– Nesureikšmink kritikos ir žvelk į ją objektyviai – tik kaip į nuomonę.

– Vieni žmonės tave supras ir mylės, o kitiems lemta būti tik laikinais tavo gyvenimo pakeleiviais. Jei būsi sąžiningas sau ir kitiems, savo vidine ramybe patrauksi tuos, kuriais verta pasitikėti.

Penki būdai tapti labiau atjaučiančiam

Atjauta ar empatija – pastaraisiais dešimtmečiais nuolat vartojami žodžiai, tačiau dažnai mes ne iki galo suprantame jų reikšmę. Įsivaizduoti save kito vietoj (ar kailyje) visai nereiškia pritarti kito elgesiui. Daugių daugiausia – pabandyti suprasti, kodėl žmogus vienaip ar kitaip elgiasi, ir nesigriebti banalios frazės aš tavimi dėtas..., kaip jau kalbėjome ankstesniame skyriuje.

Britų filosofas Romanas Krznaricas savo knygoje „Emphathy: Handbook for Revolution“ (liet. „Empatija: revoliucijos vadovėlis“) teigia, kad mūsų smegenys užprogramuotos socialiniams saitams ir didžiausias mūsų gyvenimo variklis yra empatija, o ne egocentrizmas.

Todėl knygoje jis pateikia penkis patarimus, kaip išsiugdyti didesnę empatiją:

– Iš visos širdies išklausyk pašnekovą, ragindamas jį išsakyti savo norus ir jausmus.

– Bent kartą per savaitę pasišnekėk su nepažįstamu žmogumi, nuoširdžiai pasidomėk jo gyvenimu. Smalsumas leis tau suabejoti savo išankstinėmis nuostatomis ir išplės akiratį.

– Įgyk naujos patirties, kuri padėtų pažinti kitų žmonių tikrovę. Pavyzdžiui, galima dalyvauti kokiose nors kampanijose ar labdaros projektuose.

– Tapk revoliucionieriumi: burk kitus kovoti už tai, kas svarbu visai visuomenei, pavyzdžiui, už aplinkosaugą, prieš skurdą...

– Keliauk „sėdėdamas ant sofos“. R. Krznaricas tvirtina, kad skaitydami knygas ar žiūrėdami filmus, skleidžiančius visai kitas nei mums įprastos idėjas ar žinias, tampame atviresni ir kitiems opiems klausimams.

Taip pat skaitykite