Gyvenimas

2019.06.28 15:44

Marius Čepulis. Mažieji pievų gyventojai (2 dalis)

Marius Čepulis, gamtos fotografas2019.06.28 15:44

Praėjusį kartą atsigulę pievoj šnekėjom apie mažuosius pievų aštuonkojus – erkes, vorus beigi šienpjovius. O šiandien keliaujam toliau ir ieškom tarakonų. Taip, mūsų pievose jų daugybė, o jei dar ten koks krūmelis įsimaišęs, tai į jus nuo kiekvieno lapelio žiūri gudrios tarakono akutės.

Jie taikosi užšokti jums ant nugaros ir taip jūs nežinodami parsinešat juos namo, o ten jau žinot, ką tarakonai veikia.

Taip pat skaitykite

O jei truputį rimčiau, niekas ant jūsų nešokinėja (bent jau ne tarakonai). Miškiniai tarakonai arba prūsokai yra laisvi pievų, pamiškių gyventojai ir tai yra visai kita tarakonų rūšis. Jie puikūs skrajūnai ir sugauti juos nėra paprasta. O kai nežinai, kad ten tarakonas - jie dar ir gražūs. Minta jie irstančiais augalais ir nieko blogo jums daryti nežada.

Gerai, jei tarakonai jums nepatinka, tada pašnekam apie blakes. Realiai visos pievos yra blakių karalystė. Kraupokai skamba? Taip, tas žodis „blakė“ turi tokį neigiamą atspalvį, nors patalinių blakių sunkiai besurasi, o apie kitas nelabai ką žmonės yra girdėję. Ai, dar kai kokią uogą nusiskinat ir prieš dedant burnon pajuntat dvoką, prisimenat blakes, nes tik jos taip moka uogas „apibezdėti“.

Tačiau blakių yra daug daugiau, bet kurioj pievoj nėra pėdos pločio plotelio, kuriame jų nebūtų. Pasižiūrėkit tik atidžiau. Iš visų turbūt ryškiausia ir toliausiai matoma – juostuotoji skydblakė (čia ta su dryžuota raudona pižama). Jų pilna ant skėtinių augalų žiedų. Minta jos augalų sėklomis, siurbia jų turinį savo straubliu (ne veltui blakės priklauso straubliuočiams).

Skydblakių yra pačių įvairiausių spalvų ir formų. Jūs dažniausiai matot jas ant uogų (uoginė skydblakė). Ir skydblakės smirda. Anglai jas ir vadina smirdalėmis (smirdančiais vabalais).

Smirda jos ne šiaip sau, jos išleidžia aitraus kvapo (sako, migdolų) skystį, taip bandydamos apsisaugoti nuo plėšrūnų. Ir to skysčio pagamina tikrai daug. Jei jūs būtumėt blakė, nešiotumėtės nuo 2 iki 5 litrų skysčio ir galėtumėt purkšti ant kiekvieno nepatikusio (na, gal ir gerai, kad nesam blakės).

Kartais matot tokius apvalius „vabaliukus“, kurių pilvelis nariuotas ir neuždengtas – ten blakių nimfos. Blakės, kaip ir nemaža dalis kitų vabzdžių, praeiną nepilną metamorfozę ir išsiritusios nimfos auga, neriasi, kol pilnai užsiaugina sparnus.

Skydblakės daugiausia minta augalų sultimis, bet yra ir daugybė plėšrių blakių. Jos, radusios kokį vikšrą ar kitą vabzdį, subėgusios kaip mat išsiurbia jo turinį, kaip mes pieno ir ledų kokteilį karštą vasaros dieną.

Kampuotblakės gali ir plėšikauti, ir misti augaliniu maistu. O va visokios plėšriablakės arba skerdblakės (nuo žodžio skersti) yra tikros plėšrūnės. Pietų šalyse yra ir tokių, priklausančių skerdblakėms, kurios skaudžiai žmonėms kanda (assassin bug).

Be plėšrių blakių ir skydblakių, dar mūsų pievos knibžda nuo įvairiausių žolblakių, dirvablakių, žiedblakių ir kitų jų giminaičių. Pievose gyvenančios blakės jums nieko blogo padaryti negali. Taip, dalis kenkia žemės ūkio kultūroms, bet iš kitos pusės plėšrūnės sunaikina daugybė kitų parazitų. Blogiausia, kas gali nutikti jums, tai kad su žemuoge susikišit burnon „skanią“ traškančią blakės nimfą.

Jei jau kalbam apie blakes, būtina paminėti ir jų giminaites cikadas. Išgirdus žodį cikada, iškart turbūt prisimenat nenutylantį jų čirpimą kur nors pietų Europoj. Tačiau pas mus nėra giedančių cikadų, nors keli egzemplioriai jau ir buvo rasti, o po kokių 5 metų gal ir Dzūkijos pušynai skambės nuo jų čirpimo.

Bet mūsų pievos tiesiog knibžda nuo mažyčių cikadėlių. Pabraukit ranka prieš save per žoles ir pamatysit, kaip daugybė šokinėjančių mažų vabzdžių spruks nuo jūsų. Tai va ten mūsų cikados. Ir, pasirodo, jos irgi čirpia, bet mes negirdim jų balsų, nes dažniai per aukšti. Taip pat turbūt visi esat matę pievoje prispjaudyta.

Ir ne tik pievose, dažnai ir karklai būna apskrepliuoti. Kokie nevalyvi žmonės, pagalvojot. O tuos skreplius gamina putinės cikados lerva. Išsiritusios iš kiaušinio, jos pasigamina putų namelį ir jame saugiai ir šiltai gyvena, kol užauga, o tada paskutinįkart išsineria ir išlenda. Ir dar viena graži maža cikada, kuri labiau panaši į ateivį, o ne į vabzdį – kuprotoji cikada.

Dar vieni vabzdžiai, taip pat blakių giminaičiai, kurių rasit lygiai taip pat visur, kur tik pažiūrėsit, kurių jūs lygiai taip pat nemylit, kaip ir blakių (gal net labiau) yra amarai. Šie mažyčiai padarai gyvena kolonijomis, turi savo mėgstamus augalus ir siurbia jų ūglių syvus.

Jie turi aibes priešų, bet turi ir užtarėjų. Skruzdės seniai išmoko juos ganyti ir „melžti“ bei saugoti nuo didžiulių vilkų raudonais sparnais su septyniais taškais – boružių.

Realiai skruzdės surenka ir valgo amarų išmatas, taip valydamos jų kolonijas. Tik tos išmatos yra saldžios, nes amarai pašalina angliavandenių perteklių (kartais labai gausiai – prisiminkit liepų lipčių, taip, jūsų automobiliai būna padengti amarų išmatomis).

Amarų sudėtingas gyvenimo ciklas. Pavasarį iš kiaušinių ritasi patelės, kurios be sustojimo gamina savo klonus (partenogenezės būdu), klonai gamina savo klonus ir taip jų greit prisidaugina. Vėliau gimsta sparnuotos patelės, kurios skrenda arba vėjo nunešamos ant kitų augalų ir tada ten vėl gamina savo klonus. Vasaros gale gimsta kiaušinius dedančios patelės ir patinai, vyksta apvaisinimas ir kiaušiniai žiemoja, o amarai žūva.

Tai tiek šiandien. Smagių akimirkų gamtoje ir pasidžiaukit, kol dar pievos nepradėjo ruduoti ir vilktis rudeninio pleduko (liko savaitė).

Draudžiama publikuoti šį komentarą bet kurioje žiniasklaidos priemonėje, išskyrus LRT.lt, be raštiško autoriaus sutikimo.