Gyvenimas

2019.05.29 19:20

Rimvydas Laužikas apie perleistą legendinę knygą „Lietuvos gaspadinė“: tai tarsi Mažvydo „Katekizmas“

LRT RADIJO laida „Pasaulio puodai“, LRT.lt2019.05.29 19:20

Užtruko, kol pirmoji gastronominė knyga lietuvių kalba „Lietuvos gaspadinė“ išvydo dienos šviesą – sykį rankraštį pavogė, o kitą kartą jis dingo. Šis leidinys buvo tarsi tautinė ir politinė manifestacija, LRT RADIJO laidoje „Pasaulio puodai“ sako istorikas Rimvydas Laužikas.

Liudvikos Didžiulienės-Žmonos „Lietuvos gaspadinė“ pasirodė 1893 m., o šiemet ši relikvija buvo išleista iš naujo su istorikų Anželikos Laužikienės ir R. Laužiko komentarais. Prieš 125 metus išspausdinta legendinė knyga – tarsi Martyno Mažvydo „Katekizmas“, tik virtuvėje, sako R. Laužikas.

– Komentarai perleistoje knygoje labai svarbūs. Šių dienų skaitytojas, skaitydamas senovine kalba, ne viską suprastų.

R. Laužikas: Turbūt nesuprastų 30–40 proc., o tai reikštų, kad nesuprastų teksto. Kalba nuo L. Didžiulienės laikų yra stipriai pasikeitusi. Kas buvo įdomu – iš parengto žodyno dauguma žodžių yra Didžiajame lietuvių kalbos žodyne. Vadinasi, tai mūsų žodžiai, tiesiog pamiršti.

– Komentarus rašėte, knygą pildėte dviese. Kaip sekėsi bendradarbiauti? Ar pasiskirstėte sritimis, receptais?..

A. Laužikienė: Rimvydas man pasiūlė ir aš mielai sutikau domėtis pačios L. Didžiulienės asmenybe, nes jau buvau apie ją girdėjusi. Prieš tai buvome su šeima nuvažiavę į Didžiulių muziejų Anykščių rajone. Jau tada jos gyvenimu labai sudomino muziejininkė Jūratė. Rimvydas daugiau domėjosi receptais, kaip juos pristatyti, kaip aiškinti tuos neaiškius, su gastronomija susijusius žodžius.

L. Didžiulienės asmenybė mane sužavėjo – daugiau domintis vis aiškėjo, kad ji labai plačių pažiūrų moteris, jos gyvenimas buvo įdomus.

– Įdomi ir knygos atsiradimo istorija, kas ją paskatino parašyti. Knygos pabaigoje yra pačios autorės padėka. Ar tiesa, kad viskas prasidėjo nuo dešros?

A. Laužikienė: Knygos gale parašyta S. B. Mes išsiaiškinome, kad tai Silvestras Baltramaitis. Jis gyveno Peterburge, buvo bibliofilas, bendravo su Didžiulių šeima, susirašinėjo laiškais.

Prieš kažkokias šventes kaip geram bičiuliui J. Didžiulienė nusiuntė siuntinuką su dešromis ir skilandžiais. Jis parašė jai padėką, buvo labai patenkintas ir sakė, kad visi svečiai liko tiesiog sužavėti skaniais patiekalais, kodėl gi nepaskleidus receptų plačiau? L. Didžiulienei pirmą kartą kilo mintis parašyti knygelę.

Kodėl moterims tekdavo slapstytis? Apie rašytoją Liudviką Didžiulienę-Žmoną

– Tai pirmoji Lietuvoje receptų knyga ar tik pirmoji receptų knyga lietuvių kalba?

R. Laužikas: Tai pirmoji receptų knyga lietuvių kalba. Vilniuje receptų knygos pradėtos spausdinti 19 a. 3–4 deš. Turėjome imigrantą, buvusį Stanislovo Augusto Poniatovskio dvaro virėją Janą Šitlerį. Jis pirmasis sugalvojo rašyti gastronomines knygas ne profesionalams, bet plačiai auditorijai. Kadangi valstybės nebėra, kažkuria prasme su valstybės pabaiga nyksta ir didžiųjų kuchmistrų kultūra, ji pereina į gaspadinių rankas.

Tuo metu imta rašyti lietuvių kalba ne dėl to, kad skaitytojai nemokėtų lenkiškai. To meto beveik visa raštinga auditorija tikrai mokėjo lenkiškai. Tai buvo tautinė ir politinė manifestacija. L. Didžiulienės knyga – žymus indėlis į mūsų tautinį judėjimą. Juokauju, kad tai kaip M. Mažvydo „Katekizmas“, tik virtuvėje.

– Įdomus faktas iš L. Didžiulienės gyvenimo – dusyk jos rankraščiai dingo.

A. Laužikienė: Įsivaizduokite, kaip jai buvo skaudu. Ji vyko pas dukras į Krymą, susikrovė savo rankraščius į krepšį ir galvojo, dabar nereikės rūpintis ūkiu, bus daugiau laisvo laiko. Sėsiu, pabaigsiu parašyti, ką buvau pradėjusi. Ir traukinyje pavogė tą krepšį – kažkas tikėjosi, kad ten sukrauti lobiai. Iš vienos pusės, jai tai buvo lobis. Pati L. Didžiulienė tiek susisielojo, paskui, kaip rašo laiškuose, mėnesį sirgo. Jai buvo didelis sukrėtimas.

Antrąkart taip pat dingo – grįždama iš Krymo Lietuvos ambasadoje paliko dalį savo rankraščių, nes bijojo, kad nepraleis per sieną, atims. Galvojo, kad atsiųs. Grįžusi namo laukė, laukė... Ir niekas neatsiuntė. Kur dingo, iki šiol neaišku.

„Lietuvos gaspadinė“ – pirmą kartą išleista prieš 125 metus

– Vienas iš jos žentų buvo Lietuvos bolševikų lyderis Vincas Mickevičius-Kapsukas. Koks jų santykis?

A. Laužikienė: Ji jį mėgo. Teko skaityti vieną laišką, kuriame ji gana atvirai rašo apie savo vyrą. Vieša paslaptis, kad santykiai su vyru buvo labai sunkūs, galbūt dėl to jie ilgą laiką net negyveno kartu. Ir guodžiasi būtent Kapsukui, savo žentui, net ne dukroms. Tai, matyt, rodo, kad santykiai buvo geri.

– Rimvydai, dažnai kalbėdamas apie šią knygą akcentuojate, kad joje nėra nė vieno recepto su bulvėmis. Dabar sunku įsivaizduoti gyvenimą be bulvių.

R. Laužikas: Tai parodo, kaip stipriai pasikeitė mūsų gyvenimas per tuos 125 metus. Ieškodami savo virtuvės šaknų, neretai atsiduriame tokiame vakuume, žmonės sako, palaukite, jeigu išimame bulves, šito, šito nebėra, ką valgyti? Galime pasiimti L. Didžiulienės knygą ir pasižiūrėti, kaip atrodė virtuvė iki bulvių atsiradimo.

Jos knyga skirta gaspadinių lygiui pakelti. Patiekalai ten šiek tiek aukštesnio lygmens, negu vidutiniškai buvo valgoma. Dominuoja labai daug mėsos, egzotiški kepiniai. Nemažai ryšių su kitų šalių virtuvėmis.

Yra itališko stiliaus dešros „Salcesonai“. Įdomu, kad tuo metu visuomenėje „Salcesonu“ buvo vadinamas kiaulės galvos žlėgtainis, o tokios itališkos dešros pavadinimas jau buvo išnykęs. Tačiau 18 a. jos dar buvo populiarios. Vadinasi, L. Didžiulienė pratęsė labai seną gastronominę tradiciją.

Visas pokalbis – laidos įraše. Vedėjas – Vytaras Radzevičius.

Parengė Indrė Česnauskaitė.


 

Mums svarbus tikslumas ir sklandi tekstų kalba. Jei pastebėjote klaidų, praneškite portalas@lrt.lt.