Ekonomistas, finansų analitikas Marius Dubnikovas savaitgalį išsiruošė į kelionę kateriu Lietuvos vandens keliais. Pasak jo, po šios išvykos su šeima ir draugais jis jautėsi maloniai pavargęs ir pamatęs įspūdingą gamtos grožį. Pernelyg daug pinigų išleisti neteko, daugiausia išlaidų sudarė degalai.
Pigiai suremontavo katerį
Kelionėje su artimaisiais ir draugais M. Dubnikovas plaukiojo su prieš 6–8 metus pirktu kateriu. Kaip pasakojo pašnekovas, prieš įsigydamas šį pirkinį jis mąstė, kad norės plaukti upėmis, tad ieškojo katerio, su kuriuo galėtų vykti, kai gylis yra mažas.
„Pasirinkau katerį tokia pavara, kuri leidžia plaukti, kai yra kone 30–40 cm gylis. Radau skelbimą, kateris buvo sugedęs, tačiau gana naujas. Šeimininkas niekaip negalėjo jo užvesti. Nusprendžiau surizikuoti, kaina buvo perpus mažesnė negu rinkos, pagalvojau, kad jį blogiausiu atveju galima pirkti dalims, o vėliau išardyti ir parduoti“, – sakė M. Dubnikovas.
Galiausiai jis katerį nuvežė pas meistrą, šis po keleto savaičių pranešė, kad katerį sutaisė, o tvarkymo išlaidos buvo vos 50 eurų. Tai labai pradžiugino.
„Meistras nustatė, kad sugedusi viena mikroschema, reikėjo ją pakeisti. Buvęs šeimininkas buvo prašęs jam paskambinti ir pasakyti, ar pavyks užvesti katerį. Su tam tikru gailesčiu teko paskambinti ir pasakyti, kad pavyko, gedimas buvo labai mažas, tiesiog reikėjo labai gerų įgūdžių rasti problemą“, – teigė ekonomistas.
Taigi su šiuo kateriu M. Dubnikovas ir išsiruošė į kelionę vandens keliais. Jis sakė, kad su artimaisiais ir draugais jie turi seną tradiciją kasmet iš Kauno plaukti į Šventąją, tai iki šiol darė penkerius metus.
„Mes visada plaukdavome Nemunu per Kuršių marias, Klaipėdos uostą, išplaukdavome Šventosios link ir vėliau grįždavome namo. Šiais metais nusprendėme, kad Nemunas jau daug kartų matytas, tai reikėtų pabandyti pradėti kelionę Vakarų Lietuvoje, tuo labiau kad yra nebandytų maršrutų“, – pasakojo pašnekovas.
Buvo nuspręsta su turimu kateriu pirmiausia plaukti į Dreverną, iš jos Vilhelmo kanalu pietų kryptimi Mingės upės link.
„Ten labai nuostabūs kanalai. Tada keliavome į Šilutę pasipildyti degalų, vėl vykome kanalu. Sakyčiau, Vilhelmo kanalas puikus, bet daug gražesni kanalai plaukiant į Šilutę iš Atmatos pusės, graži ir Pakalnės upė, esanti Nemuno deltoje“, – vardijo M. Dubnikovas.
Vandens pramogos – neišnaudota niša
Iš viso vandens keliais pašnekovas keliavo maždaug 1,5 dienos – pradėjo šeštadienį ryte, o sekmadienį vakare jau buvo namuose.
„Nustebino, kad kelionės pabaigoje visi diskutavo apie tai, kaip įvyko kelionė. Vyravo jausmas, kad atostogavome 5 dienas, net norėjosi namo, buvo teigiamas nuovargis. Vadinasi, Lietuvoje egzistuoja vandens pramogos, jomis galima naudotis. Manau, kad čia yra neišnaudota niša“, – akcentavo ekonomistas.
Per dieną su kompanija pašnekovas nuplaukė po 125 kilometrus, tad iš viso nukeliavo maždaug 250 kilometrų.
„Miegojome Drevernoje, ten yra tikrai šaunus uostas. Užsisakėme konteinerinius kambarius, jie yra pigūs. Jei neklystu, kainavo 40 eurų už naktį šeimai. Dreverna suteikė visas paslaugas: laivo nuleidimą, pakėlimą, švartavimą, yra pora maisto gaminimo įstaigų“, – vardijo jis.
Galiausiai kitą dieną jie tęsė kelionę per Juodkrantę, Pervalką, Preilą ir Ventės ragą.
„Ten gali prisišvartuoti, išlipti. Pavyzdžiui, mes pusryčiavome Preiloje, ji turi puikių kavinių, taigi, yra visa infrastruktūra pavalgyti ir plaukti toliau. Įdomiausia dalis, kad gyvendami Drevernoje ir plaukdami laivu išvengėme kelto. Galbūt keltas yra romantiška kelionės dalis, bet nereikia keltis, antras dalykas – nereikia mokėti įvažiavimo į Neringos pusę mokesčio“, – atskleidė M. Dubnikovas.
Pašnekovas sakė pastebėjęs, jog ir vandens kelių infrastruktūra pagerėjo – anksčiau Nemune ir laivakelis buvo prastas, gylis prastai išmatuotas. Vis dėlto, viena iš problemų, jog upėje gauti degalų – sunku.
„Be Šilutės, nebuvo degalinės Lietuvoje, kur būtų buvę galima degalų pasipildyti, tekdavo pilti bakeliais benziną, jo patekdavo ir į vandenį, taip nors ir nenori, esi priverstas teršti gamtą. Dabar situacija yra pagerėjusi. Nemune vis dar trūksta infrastruktūros – vienoje konferencijoje sakiau, kad elementaraus tualeto nėra 250 kilometrų“, – kalbėjo M. Dubnikovas.
Visgi, anot jo, galima pasidžiaugti, kad Vakarų Lietuvoje sutvarkytuose kanaluose yra ir kavinių, ir vietų, kur galima nusipirkti šviežios žuvienės, pailsėti ir plaukti toliau.
„Esame pusiaukelėje, bet tik pradedame kurti infrastruktūrą, kuri tarnautų žmogui, nekenktų gamtai ir galbūt galėtų būti šeimų verslo kūryba, tapti tarptautinio turizmo dalimi. Tai yra milžiniška perspektyva, nes turime Nemuną iš dviejų dalių – Nemunas iki Kauno hidroelektrinės ir nuo jos tolyn. Jis galėtų būti sujungtas šliuzu, šliuzas seniai buvo suprojektuotas, bet nepastatytas. Tai milžiniškas projektas, jis tikriausiai truks 10 metų“, – sakė M. Dubnikovas.
Kateris suryja daug degalų
Kaip pasakojo pašnekovas, kelionė laivu niekada nebūna pigi, nes daugiausia išlaidų sudaro degalai.
„Galbūt turint lėtaeigį benzininį katerį kelionė būtų pigesnė. Mūsų atveju yra benzininis ir gana greitas kateris, tai jo sąnaudos yra maždaug 0,7 l/1 km. Jeigu dienos kelionė yra 125 km, tai sudeginama apie 100 l benzino. Mūsų ekipaže buvo 3 šeimos, t. y. 6 žmonės. Tokia dienos kelionė vienai šeimai kainuoja apie 35 l benzino. Benzino galima įsipilti iš anksto, pavyzdžiui, degalinėje, kur benzinas kainuoja apie 1,45–1,50 euro. Pilti benziną vandenyje 10–20 centų brangiau nei įprastoje degalinėje“, – pasakojo ekonomistas.
Anot jo, vienas iš būdų sutaupyti kelionėje – įsidėti sumuštinių, gėrimų, tačiau teko kelis kartus sustoti prie kavinių, o kainos ten „priklausė nuo lūkesčių ir norų“.
Papildomų išlaidų greičiausiai sukels ir kelionės pabaigoje pradėjęs gesti kateris. Pasak M. Dubnikovo, likus 10 km iki kelionės pabaigos, kateris prarado trauką.
„Tada teko parpsėti 5–10 km greičiu. Pagal garsą ir tai, kaip dirba variklis, galima spėti, kad greičiausiai vienas iš šešių cilindrų pradėjo nebeveikti. Suprantama, kateris nenaujas, jis gali iškrėsti pokštų. Visa laimė, bent jau lėta eiga galėjome savo kelionę užbaigti“, – kalbėjo jis.
Tiesa, katerio gedimas neišgąsdino – kaip pasakojo pašnekovas, viena įsimintiniausių kelionių Nemunu įvyko prieš 6 metus, tada sugedo „tikriausiai viskas, kas galėjo sugesti“.
M. Dubnikovas prisipažino, kad po kelionės dar ir pačiam reikia „susiremontuoti“, anot jo, per tokią kelionę reikia saugotis nudegimų, iki šiol nosis yra beveik bordinės spalvos.
Tam tikrose vietose reikalingi leidimai
Nidos kultūros ir turizmo informacijos centro „Agila“ direktoriaus pavaduotoja Angelina Ivanova LRT.lt pasakojo, kad 2020 m. atlikti turistų apklausos rezultatai rodo, jog į Neringą vandens transportu atvyksta tik 7,8 proc. turistų, o automobiliu atrieda apie 70 proc. atvykstančiųjų į Neringą.
Vidaus vandens kelių direkcijos laivybos direktorius Aurelijus Rimas teigė, jog turistas, keliaujantis vandens transporto priemone, pirmiausia turi žinoti vandens kelius, kaip jie suženklinti.
„Taigi jis turi žinoti ir Europos laivybos taisykles (kaip Kelių eismo taisykles turi žinoti vairuotojas), turi turėti galiojantį laivavedžio pažymėjimą, jeigu jis pats vairuoja motorinę vandens transporto priemonę. Svarbu žinoti, kad vandens keliuose netaikomi įprastai vandens telkiniams nustatyti Aplinkosauginiai reikalavimai: vandens kelyje netaikomi draudimai plaukioti žuvų neršto metu, neribojamas priemonių variklių galingumas ir kt.“ – vardijo pašnekovas.
Anot jo, vandens keliui Kuršių mariose priskiriama 150 m pločio vandens akvatorija, o upėse vandens keliui priskirtas visas upės plotis.
„Jeigu planuojama plaukioti pasienio vandenyse, būtina prieš tai gauti leidimą įplaukti į pasienio ruožą. Apsilankius atitinkamose VSAT rinktinėse arba VSAT svetainėje užpildžius atitinkamą formą, VSAT išduoda leidimą. Su leidimu įplaukdamas į pasienio ruožą, laivavedys būtinai turi informuoti telefonu VSAT budintį darbuotoją prie Pagėgių, Rusnės, Nidos“, – sakė A. Rimas.
Iš šio sąrašo, įvertinus technines ir finansines valstybės galimybes, ne visi vandens keliai eksploatuojami: ženklinami, vykdomi valymo darbai, atliekami hidrografiniai matavimai. Daugiau informacijos galite rasti čia.
Kaip teigė A. Rimas, populiariausi maršrutai yra Kuršių marių keliais vakarine pakrante pagal Kuršių neriją, rytine pakrante (Dreverna–Ventė), Atmatos žiotys–Nida–Ventės ragas.
„Populiarus ir nuostabus maršrutas Skirvytė–Pakalnė–Rusnaitė ir išplaukimas į Kuršių marias, tačiau šis maršrutas dar nėra eksploatuojamas dėl poreikio atlikti valymo darbus Rusnaitės žiotyse, kadangi gylis toje vietoje, kur išplaukiama į marias, siekia tik apie 0,5–0,7 m. (...) Kitais metais šis vandens kelias turi būti sutvarkytas ir įtrauktas į eksploatuojamų vandens kelių sąrašą“, – sakė pašnekovas.
Pasak jo, taip pat populiarus maršrutas Atmata–Minija–Karaliaus Vilehelmo kanalas–Dreverna.
„Toliau keliaujant rytine pakrante – Dreverna, Svencelė, Kintai, Šturmai, Ventė ir kiti: Mingė–Uostadvaris–Nida, Mingė–Rusnė. Šiame regione visi keliai ir jais einantys maršrutai turi savo unikalių savybių ir patrauklumo“, – akcentavo A. Rimas.
