Jeigu artilerija yra karo dievas, tai vokiška savaeigė haubica „PZH 2000“ yra geriausias jo kūrinys. Beveik 60 tonų sveriantis šarvuotis gali važiuoti 60 km/h greičiu, pasižymi puikiu manevringumu ir šaudymo sparta. Haubicos sviediniai gali sunaikinti taikinius net už 30 kilometrų. Dažnas paklaus, kam tokiai sudėtingai karo mašinai greitis ir manevringumas, į šį klausimą nusprendė atsakyti LRT TELEVIZIJOS laida „Keliai. Mašinos. Žmonės“.
„Užimam pozicijas, greitai iššaunam ir išvažiuojam, kad negautume atsakomosios ugnies. Iššovę labai greitai galime pasišalinti, per dešimt sekundžių“, – laidai pasakoja seržantas Deividas Svobonas.
Penkių karių ekipažui vietos savaeigėje haubicoje nedaug, tačiau šaudyti ir valdyti šarvuoti nesunku. „Jeigu haubicoje viskas veikia automatiniu režimu, tai fizinės jėgos ekipažui naudoti nereikia. Iššovus viduje atatranka nesijaučia, haubica po šūvio truputį susiūbuoja, bet mes viduje to nejaučiame“, – sako seržantas.
Haubica vis dėlto ne prabangus limuzinas, komforto tikėtis neverta. Kitas dalykas – karių saugumas. Vokiečių konstruktoriai ir inžinieriai sugebėjo nuo įvairių grėsmių apsaugoti šarvuočio ekipažą.
„Įgula yra apsaugota ne tik nuo priešo ugnies, bet ir nuo branduolinio arba cheminio užterštumo. Įgula gali būti haubicoje, kai aplinka užteršta cheminėmis, biologinėmis arba branduolinėmis medžiagomis“, – paaiškina karo technikos ekspertas Darius Antanaitis.
Beveik šešiasdešimt tonų sveriantį monstrą gena aštuonių cilindrų, tūkstančio arklio galių, dvidešimt penkių litrų variklis. Toks karinis kūrinys ganėtinai rajus – keturių šimtų kilometrų ridai reikia tūkstančio litrų dyzelino.
„Greitis ir degalų naudojimas labai priklauso nuo kelio sąlygų. Maksimalus greitis asfaltu gali būti ir 67 km/h, poligone, smėlėtu keliu – iki 40 km/h“, – detalizuoja D. Svobonas.
Šiuo patikimu ginklu sėkmingai naudojasi ukrainiečiai, jis gerokai efektyvesnis už priešo naudojamas mobilias artilerijos sistemas. „Vokietija pirmoji Ukrainai perdavė tokio sunkumo ir tokio kalibro ginklų“, – priduria D. Antanaitis.
Vokietijos gamintojai projektuoja ir bando naują savaeigių haubicų amuniciją, nauji šaudmenys privalo gebėti naikinti taikinius 75 kilometrų nuotoliu. Rusų vikšrinės haubicos šūvio tolis – apie 45 kilometrus, bet tai – ne vienintelis skirtumas.
„Mūsų haubica yra 155 mm, o rusų – 152 mm. Bet tai tik matavimo skirtumas, rusai turi panašias haubicas, bet be kompiuterinio valdymo kaip vokiškose haubicose, neturi jie ir balistinio kompiuterio, jų haubicos ne tokios tikslios ir vamzdžių resursas trumpesnis. Visai kita kokybė ir kitokios detalės“, – sako D. Antanaitis.
Net moderniausia technika sugenda, įklimpsta bekelėje. Techninei pagalbai teikti naudojama vokiška šarvuota evakuacinė mašina „Bergepanzer“ arba tiesiog tankas be patrankos. „Ekipažą sudaro 3 žmonės, trečias kaip ir pakaitinis pas mus“, – sako seržantas Rolandas Laipčius.
60 tonų savaeigė haubica Lietuvoje asfaltuotais keliais važiuoti negali, todėl jai pervežti naudojamas specialus „Mercedes-Benz Zetros“ vilkikas. Vilkiko pakaba klasikinė – lingės, mechaninė 16 pavarų greičių dėžė, paprastas ir patikimas variklis.
Lietuvos kariuomenė logistikos reikmėms naudoja kitą vokišką sunkvežimį „Mercedes-Benz Arocs“. Jo unikali hidraulinė krovimo sistema leidžia pasikrauti 16 tonų krovinius. Jeigu ne anga kulkosvaidžiui kabinos viršuje, šis sunkvežimis labai primintų vadinamąjį „civilioką“. Visos rodytos karo mašinos vokiškos. Karo technikos eksperto klausiama – kodėl?
„Vokietija yra vienintelė Europos šalis, kurioje išvystyta tankų gamyba. Jeigu mes pažiūrėsime į Italiją, tai jie sukuria vieną tanką ir gamyba sustoja. Jeigu mes pažiūrėsime į prancūzus, kuriems tenka ypač didelė atsakomybė už Afriką, tai ji irgi pagamino savo tanką „Leclerc“ ir sustojo. Šiuo atveju vokiečiai vis vystė savo „Leopard“ ir išvystė.
<...> Kalbant apie Vokietiją, čia yra ypač gilios karinės technikos projektavimo ir gamybos tradicijos. Yra aukštos klasės metalurgijos kombinatų, kurie gali išlieti metalą, plieną ir pan. Yra aukšto lygio elektrooptika, jie gali pagaminti tinkamus taikiklius“, – paaiškina D. Antanaitis.
Plačiau – laidos reportaže.
