Žmonių, kurie savo noru be jokio atlygio padeda kitiems, Lietuvoje vis daugėja. Visgi savanorių veikla sulaukia ne tik pagarbos, bet ir nuostabos ar įtarimų. Kodėl jie tai daro? Nori papuošti savo gyvenimo aprašymą? Bando spręsti kažkokias asmenines problemas? O gal tiesiog svetimiems padėti lengviau nei saviems? Laidos „Gero gyvenimo receptai“ pašnekovai atvirai dalijasi, kas juos atvedė į savanorystę, ką jiems tai davė ir kaip pavyksta neperdegti.

Vaikų ir paauglių psichologė Ieva Šuipė prisimena, kad mintis pasirūpinti ligoninėse gulinčiais vienišais vaikais jai ir bendramintėms kilo išvydus palatoje verkiantį 8 mėnesių kūdikį iš vaikų globos namų, paliktą vieną ligoninėje sveikti. Taip gimė iniciatyva „Niekieno vaikai“. Ieva yra trijų vaikų mama ir neslepia, kad veiklos pradžioje sulaukdavo replikų: „Kam tau tie niekieno vaikai, geriau savais rūpinkis.“ Ieva atvirai papasakos, kaip jai pavyksta rasti balansą ir kaip savanorystė pakeitė jos gyvenimą.

Holivude gyvenusiai Raimondai Tamašauskaitei pirmuoju stimulu pradėti savanoriauti tapo visą Lietuvą sukrėtusi Matuko istorija. „Raudojau visą savaitę, – prisimena Raimonda. – O tada supratau – noriu grįžti į Lietuvą, mokytis psichologijos ir savanoriauti „Vaikų linijoje“. Matydama, kaip paprasčiausi pokalbiai keičia vaikų gyvenimus, Raimonda iš budėjimų išeina kaip ant sparnų. Ji neslepia, kad vaikų problemos neretai būna labai nevaikiškos, todėl labai svarbu suprasti savo galimybių ribas ir neperdegti. „Pirmiausia atbyra savanoriai superherojai“, – atvirai sako ji.

Psichologas Mykolas Kriščiūnas emocinę paramą „Jaunimo linijoje“ pradėjo teikti prieš 8 metus. Jis atvirauja, kad šios veiklos ėmėsi vedinas gana praktiškų motyvų – norėjo įgyti patirties kaip būsimas psichologas ir papuošti savo CV. Bet dabar džiaugiasi atradęs palaikančią bendruomenę, gyvenimo prasmę ir išmokęs kalbėtis apie jausmus. Mykolas sako: „Pasaulį gelbėti norisi, bet svarbu suprasti, kiek aš galiu padaryti, kiek negaliu, kiek pasitikiu, kad pats žmogus padarys.“

Ved. Beata Nicholson.