Ką daryti, jei gimęs kūdikis ne tik neatneša išsvajoto pilnatvės jausmo, bet ir sugriauna iliuzijas apie tai, kaip atrodys mamos, o gal ir visos šeimos gyvenimas? Dažnai moterys pačios sau kelia lūkesčius, kad turi būti tobulos mamos, rūpestingos žmonos ir tuo pačiu metu galvoti apie finansinę šeimos gerovę ar karjerą. Realybėje daugybė moterų patiria trauminius gimdymus ar sunkumus, užmezgant ryšį su kūdikiu, su šiais išgyvenimais lieka visiškai vienos, tačiau ir tada nemoka paprašyti pagalbos.

Su laidos viešniomis Beata kalbasi apie motinystės iššūkius, kuriuos sakyti garsiai – vis dar tabu. Rašytoja, Dulų asociacijos garbės narė ir keturių vaikų mama Vitalija Maksvytė prisipažįsta, kad motinystė gali būti tikras pragaras: „Yra buvę akimirkų, kai galvodavau, kad nebegaliu. Iš aplinkos sulaukdavau labai daug kritikos dėl visko, ką darau instinktyviai, labai daug. Esu pernai apsiverkusi mokyklos psichologo kabinete, nes išgirdau „jums sunku“, ir tai buvo pirmas atjautos žodis per 9 metus“.

Tris vaikus auginanti Atviros Lietuvos fondo projektų vadovė ir Asociacijos Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga vadovė Marina Pukelienė neabejoja, kad gimdymo patirtis daro įtaką ryšiui su vaiku: „Absoliučiai patyriau šoką, kai tik gimė mano pirmagimė, galbūt šito ir nesupratau: o kur tas mano instinktas?“

Kaip išmokti priimti pasikeitusį gyvenimą? Ką daryti su savo ir aplinkinių lūkesčiais, kad jie netaptų spąstais? Kaip mamoms galėtų padėti artimieji ir ką daryti, jei būti mama labai sunku, o niekas nepadeda? Praktinių patarimų laidoje duoda žinoma vaikų ir paauglių psichoterapeutė, Paramos vaikams centro įkūrėja ir vadovė, knygų autorė Aušra Kurienė. „Tas visagalybės jausmas, tas mitas, kad turi mokėti pasirūpinti viskuo, neleidžia mamai suprasti, kad jai jau reikia pagalbos. Kaip tie vaikai įgytų žmogiškumo, išmoktų atjautos, jei mama būtų visada besišypsanti, absoliučiai visada laiminga kaip barbė. Čia neįmanomas pasaulis, tokio nėra“, – sako psichoterapeutė.

Ved. Beata Nicholson.