MO muziejaus ir LRT vaizdo pasakojimų cikle „#menasnaMO: „5 pasaulio meno istorijos“ kviečiame pakalbėti apie minimalizmą, kartais dar vadinamą šaltuoju, pirminių struktūrų arba netgi serijiniu menu. Kuo ypatinga ši meno rūšis?

Kas yra menas ir kas gali juo būti?

Menas yra pilnas prieštaravimų. Vieniems menininkams sugalvojus naują tendenciją ir jai visuotinai įsigalėjus, būtinai atsiranda kiti menininkai, kurie bando tą tendenciją išjudinti ir kelti klausimą, kas dar gali gali būti laikoma menu.

Būtent tokie menininkai yra minimalistai, kurie 6-ajame ir 7-ajame dešimtmečiuose labai aktyviai klausė, kas yra menas ir kas juo gali būti. Prieš juos labai dominavo abstraktusis ekspresionizmas, kurio esmė buvo menininko išraiška ir asmeninis kūrybos braižas. Minimalistai, priešingai, bandė kurti kuo objektyvesnį meną, apsiribojo labai paprastomis geometrinėmis struktūromis ir išvis atsisakė asmenininio braižo. Šie kūrėjai netgi pradėjo naudoti pramonines medžiagas, patys jų neapdorodavo ir tiesiog eksponuodavo muziejinėse arba galerinėse erdvėse.

Minimalistai manė, kad kūrinys neturi kažko vaizduoti, jam nebereikia perspektyvos. Todėl lankytojas atėjęs į galeriją susiduria tiesiog su daiktais, kurie jį veikia fiziškai. Pavyzdžiui, vaikščiodami mieste, tarp aukštų pastatų, mes jaučiamės maži, o tarp mažų pastatų – didesni. Taip pat ir galerijoje – prie vienų objektų jaučiamės vienaip, prie kitų – galbūt kitaip.

Tuštuma yra tokia pat svarbi kūrinio dalis kaip ir pats kūrinys

MO muziejaus parodoje eksponuojamas Carlo André kūrinys „Dvidešimt penktasis plieno kardinalas“ puikiai atspindi tai, ką galvojo minimalistai. Kūrinį sudaro 25 skirtingi plieno lakštai, kurių kiekvienas turi skirtingą braižą, yra skirtingai oksidavęsis, turi įvairių įbrėžimų ir kitokių laiko žymių.

Pats kūrinys buvo sukurtas 1974 m. Jeigu lankant šį kūrinį kyla klausimas, ar tai yra menas, galima nesijausti vienišu: per visą C. André karjerą buvo daugybė atvejų, kada žmonės to klausdavo. Anglijoje jo skulptūros netgi buvo apipiltos mėlynais dažais, o Vokietijoje menininkui sukūrus kūrinį ir tokiomis plokštėmis išklojus visą galerinę erdvę, į ją atėję žmonės nesuprato, kur yra meno kūrinys.

Pats C. André šią skulptūrą laiko skulptūra ne tradicine prasme, bet skulptūra kaip vieta ir sako, kad jos užimamas plotas labai gražiai pasakoja ne tik savo istoriją – šiuo atveju, ne tik plieno istoriją, – bet ir pabrėžia tuštumą apie patį kūrinį: kaip jis apšviestas, kas yra šalia. Ta erdvė ir užimama tuštuma yra tokia pat svarbi kūrinio dalis kaip ir pats kūrinys ir jo medžiagiška išraiška.

Daugiau minimalizmo kūrinių – MO muziejaus parodoje „Susitikimas, kurio nebuvo“, kurią galima patirti jau nuo spalio 8 dienos:

Parodoje susitinka dviejų Europos meno muziejų – MO ir Van Abbės, įsikūrusio Eindhovene, Nyderlanduose – kolekcijų kūriniai. Tai pirmasis tokio masto susitikimas tarp Lietuvos, Vakarų Europos ir JAV menininkų bei jų kūrinių: daugelį Šaltojo karo dešimtmečių juos skyrė geležinė uždanga. Praėjus kiek daugiau nei trisdešimčiai metų nuo karo pabaigos ši paroda siūlo atsigręžti į itin reikšmingą laikotarpį, tebedarantį įtaką šiandienos pasauliui.