Pirmojoje XVII amžiaus pusėje Vakarų ir Vidurio Europą siaubė Trisdešimtmetis karas (1618–1648) – paskutinis žiaurių religinių kovų tarp Europos protestantų ir katalikų akordas.

Tuo metu Lenkijos ir Lietuvos valstybė išgyveno aukso amžių. Šlėktos džiaugėsi sukurtosios parlamentinės santvarkos tobulumu ir stebėtina religine tolerancija. Ekonominiu požiūriu tai buvo metas, kai lobo ne vien turtingieji.

Tačiau ši idilė netikėtai subliuško. Tai atsitiko Vestfalijos taikos metais (1648), kai Ukrainos platybėse įsiplieskė kazokų sukilimas. Pakako kelių katastrofiškų Lenkijos kariuomenės pralaimėjimų ir milžiniška valstybė – nuo Silezijos iki Smolensko – atsidūrė ties chaoso ir politinio paralyžiaus bedugne.