Vincentas Ignacas Marevičius buvo labai produktyvus, bet menkai amžininkų vertintas ir net išjuoktas literatas. Jo gyvenimas, kurį jis pats nuoširdžiai aprašė, atrodė lyg nesėkmių virtinė. Neturtingas bajoras, nuolat ieškojęs galingųjų paramos ir troškęs „sklypelio žemės“, svajojo apie šeimą ir net buvo sukūręs šeimyninio gyvenimo projektą, tačiau mylimosios jį atstumdavo.

Praėjus pusei amžiaus po Marevičiaus mirties Eustachijus Tiškevičius, šeimos bibliotekoje aptikęs daugybę jo kūrinių, skyrė šiai asmenybei visą studiją ir pavaizdavo Marevičių kaip nevykėlį, kuris per daug ir per atvirai apie save rašė. Tokia reputacija ilgai lydėjo rašytoją, kuris Vilniuje beveik užmirštas, nors čia praleido didelę gyvenimo dalį.