Lenkijos karalienė ir Lietuvos didžioji kunigaikštienė Barbora Radvilaitė (apie 1522-1551) – be konkurencijos žymiausia LDK laikų moteris. Jos atvaizdus kūrė menininkai, jai statomi paminklai, apie ją rašomos knygos. Galima net sakyti, kad Lietuvoje susiformavo savotiškas Barboros kultas, nors ji nepagarsėjo žygdarbiais arba ypatingais nuopelnais valstybei, tik paliko ateities kartoms jaudinančią meilės istoriją. Elitinės Radvilų giminės atstovei pavyko taip apžavėti renesanso princu vadintą Žygimantą Augustą, kad jis vedė ją nepaisydamas nei valdžios vyrų, nei savo motinos pasipriešinimo.

Dalį gyvenimo Barbora Radvilaitė praleido Vilniuje. Istoriniai dokumentai rodo, kad jos kasdienybė, nors gerokai prašmatnesnė už eilinio žmogelio buitį, ne visuomet buvo tokia, kokios negalėtų sau leisti dabartinis viduriniosios klasės atstovas.

Jei lietuviškos karvytės sužinotų, kad jos šeriamos tuo, ką prieš penkis šimtus metų valgė Barbora Radvilaitė, Lietuvos pieno pramonėje galbūt įvyktų lemtingų pokyčių. „Jūsų malonybe, dabar – sriubytė!“ – garsiai skelbia vyriausiasis liokajus, o tarnai deda Barborai ant stalo dubenėlį su viralu iš lankinių barščių. Tų pačių lankinių barščių, kurie auga bet kurioje pievoje. Kuriuos ūkininkai šienauja ir deda į
gyvulių pašarą. Iš jų išvirtos sriubos žymiausia senosios Lietuvos moteris ragaudavo kone kasdien. Bent jau kol gyveno Vilniuje, Valdovų rūmuose. Patiekalus iš lankinių barščių mėgo ir kitų Europos šalių monarchai, pavyzdžiui, Anglijos Tiudorai. Barbora Radvilaitė, kartu su visais dvariškiais, valgydavo du kartus per dieną. Mūsų supratimu, gana vėlai. Prie pusryčių stalo sėsdavo ne anksčiau devintos ryto, o kartais tik vidurdienį. Pietų metas ateidavo apie ketvirtą ar penktą. Mus tikriausiai stebintų renesansiniai pietų ir pusryčių meniu. Nes jie beveik nesiskiria ir juose baisiai daug mėsos. Vyriausiasis Barboros virėjas vardu Iržikas, be abejo, savo poniai parinkdavo pačių skaniausių gabalėlių. Dažniausiai jautienos arba veršienos, kartais – avienos. Kiauliena nebuvo populiari. Tiesa, Barbora neatsisakydavo lašinių arba keptų kiaulės kepenų. Bet dažniausiai ant stalų karaliaudavo naminiai ir laukiniai paukščiai – maži ir dideli, nuo povų iki kurapkų. Virdamas ir čirškindamas Iržikas berdavo gausybę prieskonių, o
prie pagrindinių patiekalų siūlydavo įvairiausių daržovių: ropių, kopūstų, krienų, špinatų ir taip toliau. Tada ateidavo metas skanumynams. Vienoje lėkštėje dar šilti riestainiai, kitoje – rožių vandenyje virti cukriniai saldainiai, trečioje – abrikosai su apelsinais, kurių anais laikais galėjo sau leisti tik aristokratai. Be to, Barbora labai mėgo varškėtukus ir sūrelius iš saldžios grietinėlės. O už meduolius su uogiene nežinia ką būtų atidavusi.
Todėl kepti meduolių Iržikui tekdavo net du kartus per dieną. Tiesa, kartais gausybės ragą, iš kurio pildavosi mėsa ir
gardumynai, tekdavo užsukti. Net ne kartais, o dažnai, nes anais laikais pasninkas buvo privalomas kiekvienąpenktadienį, prieš Kalėdas ir Velykas, o taip pat kitomis progomis. Iš viso net šimtą trisdešimt devynias dienas per metus. Tuomet ant Barboros stalo mėsą keitė lydekos, lynai ir lašišos.
Tik vynas liejosi kasdien. Be to, Valdovų rūmų gyventojai mėgo midų, o siurbčiodami alų triauškindavo virtus vėžius.
Kaip dera valdovo žmonai, Barbora pusryčiaudavo ir pietaudavo prie gėlėmis išpuošto stalo.