Dvidešimtą žygio dieną „Draugystė veža“ iniciatyvos „Mums pakeliui“ keliautojus pasitiko vėsesnis rytas ir dar viena Piligrimų kodekso tezė: „Nelenktyniauk“.

Vienas labiausiai žmones morališkai žudančių dalykų yra siekis būti kaip kiti. Kiekvienas per gyvenimą žygiuoja savo greičiu, kiekvienas jį „matuojasi“ savaip. Todėl mėginimas lenktyniauti neveda niekur – tik žlugdo. Besivaržydamas prarandi gyvenimo malonumą, „pameti“ save, o galiausiai – ir prasmę. Gyvenimas nėra estafetė. Tai ilga, ieškojimų kupina kelionė, kuriame turėtume siekti ne aplenkti, o padėti sunkiau einančiam.

Šį gaivų šeštadienio rytą, prie žygeivių prisijungė socialinės apsaugos ir darbo ministrė Monika Navickienė. Atsisveikinę su Metelių bendruomene žygeiviai pajudėjo Lazdijų link. „Aš labai gerai prisimenu momentą, kai mano dukra, kuriai tada buvo gal septyneri metai, ir aš jai sakiau, kad einu į susitikimą, kurio metu mes kalbėsime, kad štai žmonės, kurie turi negalią, turėtų daugiau galimybių, kad daugiau kažkokio palaikymo ir mano vaikas sako: – O ar tai yra problema? Ar tai yra rūpestis? O kas atsitiko? Kodėl reikia tą spręsti?“ – keliavusi su žygeiviais, sakė ministrė ir pakvietė visus nusipinti draugystės vainikus.

Iš vakaro prie žygeivių prisijungė Edmundas Dobilas. Jis, kaip ir dauguma pakeleivių, išgirdęs apie iniciatyvą nusprendė kartu įveikti paskutines dvi atkarpas: „Aš tiktai kaip palaikantis, pats

turintis negalią ir palaikau kitus, turinčius negalią. Man labai svarbu kitų palaikymas, nes reikia gi kažkur atsiremti. Į kažkieno petį. Turėti draugą – tai yra labai svarbu.“

Pakeliui žygeiviai aplankė Metelių regioninio parko lankytojų centrą. Ten juos pasitiko administratorius Artūras Pečkys. Jis keliauninkams papasakojo visas paslaptis apie balinius vėžlius, aplinkiniuose ežeruose gyvenančias žuvis, ką galima pamatyti ir atrasti skirtingais metų laikais lankantis Metelių regioniniame parke: „Aš visus priimu kaip draugus. Kaip artimus draugus į šitą parką ir supažindinu su mus supančia aplinka, nes mes galime mylėti tik tai, ką mes puikiai pažįstame. Ir tiktai bendromis pastangomis mes galime išsaugoti tai, ką mes šiuo metu turime. Sau. Gamtai ir ateinančioms kartoms.“

Šiandien į kelią išėjo ir iniciatyvos „Mums pakeliui“ direktorius Vytis Venslauskas, savo nueitus kilometrus skyrė savo mylimiausiai krikšto dukrai Gabijai ir jos sužadėtiniui Tomui, kurie tą dieną sukūrė šeimą: „Labiausiai, kas man šioje kelionėje imponuoja – tai yra sutikti žmonės. Dabar jau atrodo apsipratom ir taip, na, kasdienybė pasidarė sutikti žmones, bet pirmomis dienomis tas jausmas buvo ypatingai stiprus, kad nereikia niekur važiuoti į tolimą kelionę, Ispaniją ar Portugaliją. Tą tikrą bendravimą, tikrą žmogiškumą, santykį su žmonėm, galima sutikti čia, Lietuvoj. Pavažiavus kelis šimtus kilometrų ar mažiau ir pabendrauti. Tiesiog taip. Nuoširdžiai, paprastai su atsitiktinai sutiktais žmonėm. Taip labai praturtėju tuo, kad sutinku įdomių žmonių.“

Žygio pabaigoje žygeiviai pasiekė Lazdijus, kur tuo metu vyko miesto šventė „VasarOninės“. Mus pasitiko Lazdijų rajono savivaldybės merė Ausma Miškinienė ir visą komandą pakvietė į sceną. „Mums pakeliui“ žmonės buvo sutikti audringais plojimais. Projekto vadovė didelei susirinkusiai miniai pristatė savo pakeleivius ir patarė, kai bus liūdna ar sunku, prisiminti šiuos žmones.

Kviečiame šio etapo žygeivių įspūdžius apie bendrystę, pagalbą ir orientavimąsi į procesą pažiūrėti dvidešimtosios dienos reportaže.