Aleksandro Marjenkovo namuose Vilniuje puikuojasi jo trofėjai, gauti už pergales įvairių sporto šakų varžybose. Tačiau labdaros akcijas, kurias rengia kartu su Anglijoje gyvenančiais lietuviais, Aleksandras laiko ne ką mažesniais laimėjimais. Prieš penkiolika metų tituluotas sportininkas išvyko į Angliją – tada pagrindinis tikslas buvo užsidirbti. Šiandien Aleksandras, įsitvirtinęs Anglijoje ir jau grįžęs į Lietuvą, nori ne tik gerai gyventi pats, bet ir padėti kitiems.

Jūratė Daniliauskaitė iš Vilkaviškio, pati nesupranta kas nutiko, kad ji vieną dieną staiga, nieko neapgalvojusi nusprendė išvykti laimės ieškoti į Norvegiją. Tačiau dabar džiaugiasi, kad pabandė šios duonos ir galutinai įsitikino, kad Lietuvą myli labiau už bet kokius pinigus, dėl kurių į Skandinaviją plūsta tūkstančiai tautiečių. Didelį klientų ratą ne tik Vilkaviškyje, bet aplinkiniuose miesteliuose turėjusi profesionali manikiūrininkė net neįsivaizdavo, ką veiks nuvykusi į Norvegiją, tačiau save ramino, kad neprapuls, nes visada gali apsisukti ir grįžti atgal.

Per pastaruosius 10 metų iš Panevėžio kilęs Šarūnas spėjo pagyventi visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Dabar Vilniuje įsikūręs vyras sako, kad dirbdamas priskraidė tiek, kad karantino ribojimai jam – tarsi atgaiva. Kol lietuviai skundžiasi negalėdami keliauti, Šarūnas vėl lipti į lėktuvą artimiausiu metu visai nenorėtų. Koledže Velse Šarūnas buvo vienintelis lietuvis. Tačiau baigęs mokyklą iškart grįžti į tėvynę dar nenorėjo. Toliau mokytis išvažiavo į Jungtines valstijas. Sako, kad tokios galimybės Lietuvoje vargu ar būtų sulaukęs, todėl negalėjo nepasinaudoti proga.

Kasdien Augustinos darbo diena prasideda užsivilkus šį chalatą. Ji – jaunesnioji mokslo darbuotoja Molekulinės neurobiologijos laboratorijoje. Ir nors Augustina puikiai žino, kaip elgtis su mėgintuvėliais ir jų turiniu, visai neseniai išbandė ir visai kitą veiklą – Argentinos lietuvius mokė lietuvių kalbos. Lietuvių bendruomenė Argentinos sostinėje Buenos Airėse, į kurią vyko Augustina, šioje šalyje veikia daugiau nei 100 metų. O nuskrido mergina ten prieš pat pasauliui užsidarant dėl koronaviruso pandemijos.

Joana Zubrickienė su vyru Jungtinėse Valstijose, Misūryje, Sent Luiso mieste praleido dešimt metų. Kaip pati sako – šeima ten jau buvo įleidusi šaknis, tačiau ilgesys Lietuvai buvo stipresnis už visą kitą. Galiausiai pora priėmė daugelį aplinkinių sukrėtusį sprendimą – atsisakė galimybės tęsti karjerą už Atlanto, susikrovė daiktus ir grįžo atgal į gimtąją Kulautuvą. Amerika – šalis, turintiems didelių svajonių, – sako Joana ir pripažįsta, kad jai su vyru puikiai sekėsi kopti aukštyn. Abu turėjo darbus, uždirbo, tiek kiek norėjo. Tačiau viduje jautėsi nelaimingi, o tai už viską svarbiau, – įsitikinusi ji. Joana sako, kad visas gyvenimas Amerikoje pagrįstas pinigais, tačiau, jeigu supranti, kad tau svarbiausia ne tai – toje aplinkoje pasidaro sudėtinga būti.